Pietų Sudanas vėl priartėjo prie humanitarinės katastrofos slenksčio: maisto trūkumas paliečia didžiąją dalį gyventojų, o dalis regionų susiduria su realia bado rizika. Jungtinių Tautų ir pagalbos organizacijų vertinimu, apie 7,8–7,9 mln žmonių patiria ūmų maisto nesaugumą, o maždaug 2,2 mln vaikų fiksuojamas ūmus nepakankamas maitinimasis.
Padėtį blogina keli vienu metu veikiantys veiksniai: smurtas šalies viduje, silpna ekonomika ir menkai veikianti valstybės infrastruktūra. Esminį smūgį sudavė ir 2023 metais prasidėjęs karas kaimyniniame Sudane, sukėlęs didelį pabėgėlių srautą per pasienį.
Karas ir pabėgėliai perkrovė pasienį
Pasienio ruožas tarp Sudano ir Pietų Sudano tapo vienu labiausiai apkrautų migracijos koridorių regione. Skaičiuojama, kad iš Sudano į Pietų Sudaną persikėlė apie 1,3 mln žmonių, o dalis jų apsistoja tranzito vietose, kurių pajėgumai seniai viršyti.
Ypač didelė įtampa jaučiama Aukštutinio Nilo regione, prie Renk vietovės, kur žmonės dažnai atvyksta praradę santaupas ir galimybes apsirūpinti maistu. Tai didina spaudimą vietinėms bendruomenėms, kurių galimybės išgyventi ir taip ribotos.
„Kalbėjausi su 20 moterų Renk apylinkėse, netoli sienos su Sudanu. Dvylika jų sakė kasdien nesugebančios rasti maisto sau ir vaikams“, – sakė Alicja Ryś iš organizacijos „Polska Akcja Humanitarna“.
Kodėl pagalba ne visur pasiekia?
Humanitarinių organizacijų darbą apsunkina nesaugumas ir menkas susisiekimas: šalyje beveik nėra asfaltuotų kelių, o kai kurios teritorijos lietinguoju sezonu tampa praktiškai nepravažiuojamos. Dėl to maistas ir būtinos prekės dalyje vietovių pristatomos oru arba upėmis, o tokie maršrutai yra brangūs ir pažeidžiami.
Prieinamumą riboja ir vietiniai ginkluoti susidūrimai, ypač regionuose, kur civilių judėjimas ir prekių srautai tampa fragmentiški. Kai kur bendruomenės atsiduria izoliuotos nuo rinkų, sveikatos paslaugų ir vandens šaltinių, todėl net trumpalaikiai sutrikimai greitai virsta ilgalaike krize.
Vanduo, higiena ir infrastruktūra
Viena iš vietoje dirbančių organizacijų – „Polska Akcja Humanitarna“, Pietų Sudane veikianti nuo 2006 metų, kai ši teritorija dar buvo Sudano dalis. Organizacija teikia vandens tiekimo, sanitarijos ir higienos pagalbą, nes švaraus vandens trūkumas tiesiogiai didina infekcijų ir ligų protrūkių riziką.
Per du dešimtmečius organizacija prisidėjo įrengiant arba atnaujinant beveik 1 700 gręžinių, taip pat vykdo higienos edukaciją bendruomenėse. Žmonėms dalijami higienos rinkiniai, į kuriuos įeina vandens dezinfekcijos priemonės, filtrai, muilas, talpos vandeniui ir kitos bazinės priemonės.
„Svarbi pagalbos dalis yra sveikatos edukacija ir infekcinių ligų prevencija. Tam rengiame ir apmokame higienos promotorius, kurie lanko šeimas namuose ir moko pagrindinių sveikatos apsaugos principų“, – sakė Alicja Ryś.
Organizacija taip pat padeda atnaujinti sanitarinius mazgus sveikatos įstaigose, įrengti vandens talpyklas bei kurti sistemas, leidžiančias tiekti išvalytą vandenį iš Baltojo Nilo. Tokie projektai mažina kasdienes rizikas, tačiau be didesnio finansavimo jų mastą išlaikyti sudėtinga.
Klimato ekstremumai ir brangstantis maistas
Maisto krizę gilina ir klimato veiksniai: pasikartojantys potvyniai bei sausros naikina pasėlius, skandina gyvulių bandas ir verčia žmones keltis iš vienos vietos į kitą. Tai mažina šeimų galimybes užsiauginti maisto, o šalis dar labiau priklauso nuo importo ir paramos.
Prie bendro spaudimo prisideda ir globalūs maisto kainų svyravimai, kurie ypač skaudžiai smogia mažas pajamas turinčioms valstybėms. Dėl brangstančio kuro ir logistikos kaštų išauga pagalbos pristatymo kaina, o tuo pat metu humanitarinių programų finansavimas dažnai atsilieka nuo realių poreikių.
„Daugelis namų ūkių prarado gebėjimą patys užsiauginti maisto ir tapo ilgainiui priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. Šalis patiria ir konfliktų, ir ekstremalių orų, ir pasaulinių maisto kainų poveikį vienu metu“, – sakė Alicja Ryś.
Pietų Sudanas nepriklausomybę paskelbė 2011 metais, tačiau valstybės institucijos ir ekonomika iki šiol išlieka trapios. Humanitarinės organizacijos pabrėžia, kad be stabilaus saugumo, geresnės infrastruktūros ir ilgalaikių investicijų į žemės ūkį vien tik skubioji pagalba krizės neišspręs.
