Ukrainos ornitologams pavyko atnaujinti ryšį su dviem GPS siųstuvais pažymėtais gandrais, pramintais Bojumi ir Hartbitu, kurie rudens migracijos metu skrenda per Afriką. Kurį laiką jų buvimo vieta nebuvo atnaujinama dėl sutrikusio mobiliojo ryšio ir pažeistos telekomunikacijų infrastruktūros konfliktų paveiktose teritorijose.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokiais atvejais tylintis siųstuvas nebūtinai reiškia įrangos gedimą ar paukščio žūtį. Atokiose Sudano vietovėse ryšys gali būti fragmentiškas, todėl duomenys į sistemą neretai patenka pavėluotai, kai paukštis priartėja prie ryšio zonos.
Bojus: daugiau kaip 2 000 km per 8 dienas
Pagal atnaujintus GPS duomenis Bojus rugsėjo 3 dieną pakilo iš Nasero ežero apylinkių Egipte ir pasuko į pietus, kirsdamas sieną su Sudanu. Per artimiausią savaitę gandras judėjo pietų kryptimi, o vėliau pakeitė trajektoriją į pietvakarius, link Rytų Darfūro.
Rugsėjo 11 dieną jis buvo sustojęs maždaug 120 km nuo Pietų Sudano sienos, taip per 8 dienas įveikęs daugiau kaip 2 000 km. Rytų Darfūre paukštis užtruko beveik mėnesį, migruodamas tarp sausesnių krūmynų savanų teritorijų ir kitų poilsiui tinkamų vietų.
Spalio viduryje Bojus kirto Šiaurės Kordofano teritoriją ir pasiekė Abjėjų, ginčijamą pasienio regioną tarp Sudano ir Pietų Sudano. Vėliausiai fiksuotu metu jis tęsė judėjimą pietryčių kryptimi, artėdamas prie Pietų Sudano.
Hartbitas: kelias iš Čado į Pietų Sudaną
Hartbitas migraciją pradėjo anksčiau. Rugpjūčio 24 dieną jis išskrido iš Nasero ežero regiono Egipte ir pasuko į pietvakarius, laikydamasis Nilo krypties.
Rugpjūčio 27 dieną gandras kirto rytinę Čado sieną, o rugpjūčio 30 dieną sustojo Geros regione. Per maždaug savaitę jis buvo įveikęs apie 1 800 km, o toje teritorijoje išbuvo iki spalio 10 dienos.
Vėliau Hartbitas pajudėjo į rytus, spalio 12 dieną kirto Sudano sieną, skrido per Pietų Darfūrą ir tęsė kelionę. Spalio 19 dieną jis jau buvo užfiksuotas Pietų Sudane, o per dešimt dienų buvo įveikęs daugiau kaip 1 500 km maršrutą iš Čado per Sudaną.
Kodėl tokie maršrutai svarbūs mokslui
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šių gandrų kelias driekiasi per labai skirtingas Afrikos gamtines zonas: nuo dykumų ir pusdykumių prie Nasero ežero bei Sahelio juostos iki sausųjų savanų ir drėgnų Baltosios Nilo baseino teritorijų. Tokie kontrastai leidžia tiksliau suprasti, kur paukščiai randa maisto ir saugių poilsio vietų.
GPS sekimas padeda identifikuoti svarbiausias sustojimo zonas ir migracijos koridorius, kurie yra kritiški paukščių išlikimui. Tyrėjai pabrėžia, kad duomenys ypač vertingi vertinant, kaip migraciją veikia klimato kaita, sausros ir žmogaus veikla, o taip pat planuojant buveinių apsaugą tarptautiniu mastu.
Pietų kryptimi nuo dabartinių fiksuotų vietų plyti didelės Baltosios Nilo baseino šlapžemės, įskaitant vienas didžiausių tropinių pelkių teritorijų regione. Tokios šlapžemės paukščiams suteikia vandens, gausų maisto išteklių spektrą ir tinkamas buveines poilsiui prieš tolesnę migraciją.