CP v2

Tag: Sudanas

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Trumpo patarėjas: karas su Iranu turi baigtis netrukus, bet lemiama sąlyga – branduolinis klausimas

    Trumpo patarėjas: karas su Iranu turi baigtis netrukus, bet lemiama sąlyga – branduolinis klausimas

    JAV prezidento Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas arabų ir Artimųjų Rytų klausimais Massadas Boulos teigia, kad Baltieji rūmai tikisi artimiausiu metu užbaigti kelis mėnesius trunkantį karą su Iranu. Vis dėlto konkretus terminas, anot jo, neįvardijamas, nes sprendimo momentą esą pasirinks pats prezidentas.

    Patarėjas tai sakė Dubajuje vykusiame Arabų žiniasklaidos viršūnių susitikime, kur pabrėžė, kad administracija siekia sprendimo, tačiau nenori įsipareigoti dėl datos. Pasak Boulos, pagrindinis Trumpo tikslas yra konflikto pabaiga, tačiau ji, jo teigimu, neatsiejama nuo vieno esminio klausimo.

    Branduolinis klausimas kaip riba

    Boulos akcentavo, kad, JAV vertinimu, karinių veiksmų stabdymas pirmiausia priklausys nuo susitarimo dėl Irano branduolinės programos. Jis kartojo poziciją, kad Teheranui negali būti leista įgyti branduolinio ginklo, o tai, pasak patarėjo, yra būtina sąlyga tvariam saugumui regione.

    Tokio tipo pareiškimai atspindi ilgalaikę Vašingtono liniją, kurioje branduolinė grėsmė laikoma centriniu rizikos veiksniu Artimuosiuose Rytuose. Pastaraisiais metais tarptautinės institucijos ir Vakarų sostinės ne kartą teigė, kad įtampa dėl Irano programos tiesiogiai veikia regiono stabilumą, energetikos rinkas ir karinių aljansų dinamiką.

    „Prezidentas mano, kad tai baigsis netrukus, ir jis ryžtingai siekia, kad tai baigtųsi“, – sakė Massadas Boulos.

    Abrahamo susitarimai ir Persijos įlankos vaidmuo

    Patarėjas taip pat grįžo prie Abrahamo susitarimų temos, teigdamas, kad jų plėtra buvo pristabdyta po 2020 metais vykusių JAV rinkimų. Boulos nurodė, kad iniciatyvos turėtų grįžti į darbotvarkę, kai tik bus suvaldytas dabartinis karas.

    Persijos įlankos valstybės, įskaitant Jungtinius Arabų Emyratus ir Katarą, pastaraisiais mėnesiais viešai kėlė klausimą, ar dabartiniai saugumo mechanizmai pakankamai apsaugo nuo regioninių grėsmių. Boulos tvirtino, kad ryšiai su Vašingtonu išlieka tvirti politiniu ir instituciniu lygiu, minėdamas ir Saudo Arabiją, Egiptą bei Jordaniją.

    Sudanas – didžiausia humanitarinė krizė

    Kalbėdamas apie kitus regiono židinius, Boulos išskyrė Sudaną, pavadindamas jį svarbiausia administracijos humanitarine byla. Jis teigė, kad šalyje pagalbos reikia 35 milijonams žmonių, o 25 milijonai, jo vertinimu, gyvena sąlygomis, artimomis badui.

    Patarėjas nurodė, kad JAV nuo karo pradžios Sudanui skyrė daugiau kaip 2 700 000 000 eurų humanitarinei pagalbai. Jis pabrėžė, kad Vašingtono įsitraukimas, pasak jo, apsiriboja humanitarine parama ir diplomatinėmis pastangomis, taip pat siekiu Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje stiprinti ginklų embargo kryptį.

    „Sudanas šiandien yra didžiausia pasaulyje humanitarinė katastrofa“, – sakė Massadas Boulos.

    Vidaus politikos kontekste Boulos teigė, kad artėjant kadencijos vidurio rinkimams Trumpas aktyviai telkia politinę paramą, tačiau karas su Iranu, jo vertinimu, nebūtinai taps lemiamu veiksniu rinkėjų pasirinkimams. Pasak patarėjo, JAV rinkėjams dažniau svarbiausios išlieka vidaus darbotvarkės temos, tokios kaip ekonomika, kainos ir socialinė politika.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • ES visiškai uždraus Sudano aukso prekybą: tikslas – atimti karo finansavimo šaltinį

    Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai pritarė priemonėms, kuriomis numatomas visiškas draudimas pirkti, importuoti ir perleisti iš Sudano kilusį auksą. ES tikslas – sumažinti konfliktą palaikančių grupių pajamas ir apsunkinti karo finansavimą.

    Kartu su aukso embargu numatyti ribojimai ir medžiagoms, plačiai naudojamoms aukso gavyboje. ES ketina uždrausti eksportuoti į Sudaną gyvsidabrį ir cianidą, kurie padeda išgauti bei apdoroti auksą pramoniniu mastu.

    Apribojimai apima ne tik fizinę prekybą, bet ir paslaugas, kurios ją palengvina. Bus draudžiama teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas bei finansinę paramą sandoriams, susijusiems su Sudano auksu.

    „Ribodama prekybą Sudano auksu ir prieigą prie chemikalų, naudojamų jo gavybai, ES siekia sumažinti išteklius tiems, kurie palaiko smurtą“, – teigiama ES pozicijoje.

    Sprendime numatytos ir išimtys: gyvsidabrio bei cianido apribojimai neturėtų būti taikomi prekėms, skirtoms humanitariniams tikslams, visuomenės sveikatos grėsmėms suvaldyti ar reagavimui į nelaimes. Tokios nuostatos dažniausiai taikomos siekiant, kad sankcijos nepablogintų civilių padėties.

    Pats konfliktas Sudane tęsiasi nuo 2023 metais balandžio ir kilo dėl kovos dėl valdžios tarp Sudano ginkluotųjų pajėgų ir greitojo reagavimo pajėgų. Jungtinės Tautos skelbia, kad smurtas privertė apie 14 mln. žmonių palikti namus, o situacija vertinama kaip viena sunkiausių humanitarinių krizių pasaulyje.

    ES yra smerkusi abi konflikto puses ir taiko sankcijas pagal 2023 metais sukurtą mechanizmą, skirtą spaudimui didinti tiems, kurie eskaluoja smurtą. Naujas draudimas dėl aukso išskiriamas kaip bandymas taikyti priemones į vieną svarbiausių pajamų srautų, nes auksas regione tapo patraukliu ir lengviau realizuojamu ištekliumi nei dauguma kitų eksporto prekių.

    Praktikoje tai reikš, kad ES rinkoje Sudano kilmės auksas turėtų tapti nepageidaujamas visoje tiekimo grandinėje – nuo importuotojų iki finansavimo ir tarpininkavimo paslaugų. Tokie sprendimai paprastai skatina ir griežtesnę patikrą, kad būtų nustatoma kilmė, o rizikingi tiekėjai būtų eliminuojami dar prieš sandorį.

  • Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudano vakaruose, netoli sienos su Čadu, suintensyvėjo sukarintų Greitosios paramos pajėgų (RSF) išpuoliai: liudininkai ir Jungtinės Tautos praneša apie sudegintus kaimus, dešimtis žuvusiųjų ir tūkstančius iš namų išvarytų žmonių. Humanitarinės agentūros įspėja, kad smurtas ypač smarkiai smogia civiliams bendruomenėms Šiaurės Darfūre.

    Pasak JT migracijos agentūros, vien iš Wadi Fungo kaimo Um Baru apylinkėse per vieną dieną pasitraukė daugiau kaip 3 500 žmonių. Vietos gyventojai pasakoja, kad dalis gyvenviečių buvo padegtos, o į žmonių namus ir gatves apšaudymas atėjo be jokio perspėjimo.

    „Jie apšaudė namus artilerija, degino iki pamatų, o žmonės mirė gatvėse, nes nebuvo kam jų palaidoti“, – sakė Issa Ibrahim.

    „Pakeliui matėme du kaimus, Oruwa ir Ana Baji, visiškai sudegintus. Kūnai gulėjo ant žemės“, – pridūrė jis.

    Kitas Šiaurės Darfūro gyventojas Mohamedas Adamas teigė, kad per atakas žuvo du jo broliai, o užpuolikai, anot jo, „deginio namus ir žudė tuos, kurie nespėjo pabėgti“. Tokie liudijimai dera su ankstesniais tarptautinių organizacijų vertinimais, kad šiame konflikte vis dažniau taikiniais tampa civiliai ir jų infrastruktūra.

    Karas tęsiasi nuo 2023 metų

    RSF su Sudano kariuomene kariauja nuo 2023 metų balandžio, o Darfūro regione konfliktas įgavo ir etninio smurto bruožų. JT ir žmogaus teisių organizacijos ne kartą kaltino RSF masinėmis žudynėmis, prievartavimais, priverstiniais perkėlimais ir pabėgėlių stovyklų niokojimu.

    Pastaruoju metu RSF, kaip nurodo tarptautiniai stebėtojai, stumia į vakarus ir atakuoja teritorijas, kurias kontroliuoja vadinamosios Jungtinės pajėgos, kariuomenės sąjungininkų ginkluotų grupių koalicija. Šiose teritorijose gyvena ir Zaghawa bendruomenės, todėl smurtas vėl kelia didžiulę priverstinio išvarymo bangą link Čado.

    JT: vaikai tampa pagrindinėmis aukomis

    Atskirame perspėjime JT vaikų agentūra UNICEF nurodė, kad per pirmuosius 2026 metų šešis mėnesius Sudane nužudyta arba sužeista mažiausiai 330 vaikų. Daugiausia aukų fiksuota Darfūro ir Kordofano regionuose, kur kovos ir civilių apšaudymai yra intensyviausi.

    „Vaikai žudomi ir sužeidžiami savo namuose, keliuose, turguose ir bandydami pasiekti būtinas paslaugas, tokias kaip švietimas ir sveikatos priežiūra“, – sakė UNICEF atstovas Sudane Sheldonas Yettas.

    JT duomenimis, šalyje yra apie 5 milijonai šalies viduje perkeltų vaikų, o humanitarinė padėtis sparčiai blogėja. Milijonams gyventojų trūksta maisto, o daugiau kaip 825 000 vaikų iki penkerių metų susiduria su sunkiu ūmiu nepakankamu maitinimusi, kuris didina mirtingumo ir negrįžtamų sveikatos pasekmių riziką.

    Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad be saugių humanitarinių koridorių ir veiksmingo civilių apsaugos mechanizmo Darfūro krizė gali dar labiau plėstis už Sudano ribų. Didėjant pabėgėlių srautams į Čadą ir kitus kaimyninius regionus, auga spaudimas tiek vietos bendruomenėms, tiek pagalbos sistemai, kuri jau dabar veikia ties galimybių riba.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Rytų Sudano Atbajaus dykumoje archeologai, pasitelkę palydovines nuotraukas ir nuotolinius tyrimus, aptiko šimtus iki šiol nežinomų didelių apskritų laidojimo kompleksų. Juose rasti žmonių ir gyvulių kaulai, o dalis palaikų, sprendžiant iš vaizdinių duomenų ir anksčiau tirtų analogų, buvo sąmoningai išdėlioti pagal aiškią schemą.

    Tyrėjai skelbia, kad identifikuota apie 260 vadinamųjų aptvarinių laidojimų, išsidėsčiusių plačioje teritorijoje į rytus nuo Nilo. Dalis konstrukcijų siekia iki 80 metrų skersmens, o patys objektai aptinkami beveik 1 000 kilometrų ruože, todėl tai laikoma reikšmingu postūmiu siekiant suprasti regiono priešistorę.

    Šie laidojimo paminklai, datuojami maždaug 4 000–3 000 metais prieš mūsų erą, dažnai siejami su klajoklių ganytojų bendruomenėmis. Ankstesni pavienių objektų kasinėjimai Egipto ir Sudano dykumose leido manyti, kad tokie laidojimai nebuvo atsitiktiniai, o dabar matomas mastas rodo platesnę ir nuoseklią tradiciją.

    Kas yra aptvariniai laidojimai?

    Aptvarinis laidojimas paprastai turi apskritą akmeninę ar žemių sieną, o jos viduje būna palaidojimų zona. Kai kuriuose kompleksuose išskiriamas centrinis asmuo, aplink kurį įrengiami kiti palaidojimai, tai gali būti ankstyvas socialinės hierarchijos požymis.

    Ypatinga tai, kad greta žmonių palaikų aptinkami ir galvijų, ožkų ar avių kaulai. Tokia praktika paprastai aiškinama kaip gyvulių ekonominės ir simbolinės svarbos įrodymas, nes ganytojams bandos buvo pagrindinis išlikimo šaltinis ir statuso ženklas.

    Klimatas, migracija ir visuomenės pokyčiai

    Tyrėjai laidojimų plitimą sieja su laikotarpiu, kai Šiaurės Afrikoje vyko ryškūs klimato pokyčiai ir Sahara sparčiai sausėjo. Mokslininkų aprašomas Afrikos drėgnasis periodas baigėsi palaipsniui silpstant musonams, todėl mažėjo kritulių, traukėsi ganyklos ir dažnėjo migracija link patikimesnių vandens šaltinių.

    Dauguma aptiktų objektų išsidėstę vietose, kurios prieš tūkstantmečius galėjo būti palankesnės gyvenimui: prie sezoninių upelių vagų, įdubų, kur telkėsi vanduo, ir slėnių, kur trumpam atsigaudavo augmenija. Tai leidžia manyti, kad net ir tuomet regionas buvo sudėtingas, o bandų išlaikymas reikalavo didelio judrumo ir organizuotumo.

    Kodėl atradimas svarbus šiandien?

    Masyvus tokių paminklų paplitimas keičia supratimą apie bendruomenes tarp Nilo ir Raudonosios jūros. Vietoj izoliuotų radinių ryškėja platus kultūrinis tinklas, kuriame ganytojų gyvenimo būdas, ritualai ir socialinės struktūros galėjo būti labiau susiformavę, nei manyta anksčiau.

    Nuotoliniai tyrimai taip pat pabrėžia šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai dideli plotai analizuojami nesiimant kasinėjimų, ypač sudėtingose ar nesaugiose vietovėse. Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad daliai objektų gali grėsti niokojimas dėl nepakankamai reguliuojamos kasybos, todėl jų dokumentavimas tampa skubus.

    „Palydoviniai vaizdai atskleidė nuoseklų laidojimo paminklų raštą, kuris leidžia kalbėti apie plačiai paplitusią tradiciją, o ne pavienius atvejus“, – teigia tyrėjai.

  • Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano Atbajaus dykumoje archeologai aptiko šimtus paslaptingų akmeninių statinių, kurie, kaip manoma, buvo monumentalūs kapų kompleksai iš laikotarpio maždaug nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą. Radiniai užfiksuoti didžiulėje teritorijoje, todėl mokslininkai teigia, kad čia galėjo klestėti iki šiol menkai pažinta ir nuo kaimyninių civilizacijų atskirai besivysčiusi kultūra.

    Vietovė dešimtmečius buvo beveik netyrinėta dėl ekstremalių klimato sąlygų, sudėtingo reljefo ir didelių atstumų. Situaciją pakeitė palydovinių vaizdų analizė: iš kosmoso identifikavus įtartinus kontūrus, komandos vykdė patikrinimus vietoje ir dokumentavo struktūras, išsibarsčiusias dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.

    Aptiktos kapavietės dažnai sudarytos iš didelių akmenų ratų ir pailgų konstrukcijų, kai kurios jų siekia iki 18 metrų. Centrinėje dalyje įrengtos laidojimo kameros, o aplink jas suformuotos akmeninės apvados, leidžiančios kalbėti apie nuoseklią, ilgai gyvavusią laidojimo tradiciją.

    Svarbiausia tyrėjų išvada ta, kad tokio tipo kompleksai nevisiškai sutampa su geriau žinomomis senovės Egipto ar Nubijos laidojimo praktikomis. Dėl to keliama prielaida, jog regione veikė savita bendruomenė, turėjusi savus ritualus, architektūrinius sprendimus ir simboliką, kuri iki šiol archeologiniuose šaltiniuose buvo menkai atpažįstama.

    Mokslininkai šiuos paminklus sieja su pusiau klajokliškomis piemenų bendruomenėmis, kurių gyvenime svarbią vietą užėmė galvijai. Netoli dalies kapaviečių rasta uolų piešinių su karvių vaizdiniais ir gyvūnų liekanų, kurios galėjo būti naudojamos apeigose, pavyzdžiui, kaip laidojimo aukos ar statusą pabrėžiantys ženklai.

    Šie atradimai taip pat papildo supratimą apie priešistorinį Afrikos klimatą. Šiandien Atbajaus regionas yra labai sausas, tačiau prieš maždaug 6 000 metų čia vyravo drėgnesnės sąlygos, siejamos su vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kai didesnėse teritorijose buvo daugiau augmenijos ir sezoninių vandens telkinių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vėlesnis klimato sausėjimas galėjo pakeisti žmonių migracijos kryptis ir pamažu išardyti tokių bendruomenių gyvenimo būdą. Vandens ir ganyklų mažėjimas tikėtina stūmė gyventojus trauktis į derlingesnius regionus, o dykumoje likę kapų kompleksai tapo ilgalaikiu buvimo šioje teritorijoje liudijimu.

    Didelį įspūdį daro radinių mastas: šimtai panašaus tipo kapaviečių rodo ne atsitiktinius pavienius laidojimus, o ilgai gyvavusią tradiciją ir tikėtinai plačius socialinius ryšius. Mokslininkai pažymi, kad vienodėjantys konstrukcijų principai gali reikšti bendrus įsitikinimus ir tam tikrą taisyklių rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis didesnį vaidmenį atlieka nuotoliniai tyrimai, kai palydoviniai duomenys padeda aptikti struktūras sunkiai prieinamose vietose, o lauko darbai skiriami tiksliniam patikrinimui. Tokia praktika ypač svarbi dykumų regionuose, kur pėdsakai gali būti gerai išlikę, tačiau pati teritorija yra logistiškai sudėtinga.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni kasinėjimai ir datavimo tyrimai leis tiksliau nustatyti, kaip šios bendruomenės gyveno, kokius ritualus praktikavo ir kaip jų istorija susijusi su Nilo slėnio regiono raida. Kartu tai priminimas, kad Afrikos dykumos vis dar gali slėpti atradimus, galinčius iš esmės koreguoti ankstyvųjų visuomenių istoriją.