CP v2

Tag: Sudanas

  • Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudano vakaruose, netoli sienos su Čadu, suintensyvėjo sukarintų Greitosios paramos pajėgų (RSF) išpuoliai: liudininkai ir Jungtinės Tautos praneša apie sudegintus kaimus, dešimtis žuvusiųjų ir tūkstančius iš namų išvarytų žmonių. Humanitarinės agentūros įspėja, kad smurtas ypač smarkiai smogia civiliams bendruomenėms Šiaurės Darfūre.

    Pasak JT migracijos agentūros, vien iš Wadi Fungo kaimo Um Baru apylinkėse per vieną dieną pasitraukė daugiau kaip 3 500 žmonių. Vietos gyventojai pasakoja, kad dalis gyvenviečių buvo padegtos, o į žmonių namus ir gatves apšaudymas atėjo be jokio perspėjimo.

    „Jie apšaudė namus artilerija, degino iki pamatų, o žmonės mirė gatvėse, nes nebuvo kam jų palaidoti“, – sakė Issa Ibrahim.

    „Pakeliui matėme du kaimus, Oruwa ir Ana Baji, visiškai sudegintus. Kūnai gulėjo ant žemės“, – pridūrė jis.

    Kitas Šiaurės Darfūro gyventojas Mohamedas Adamas teigė, kad per atakas žuvo du jo broliai, o užpuolikai, anot jo, „deginio namus ir žudė tuos, kurie nespėjo pabėgti“. Tokie liudijimai dera su ankstesniais tarptautinių organizacijų vertinimais, kad šiame konflikte vis dažniau taikiniais tampa civiliai ir jų infrastruktūra.

    Karas tęsiasi nuo 2023 metų

    RSF su Sudano kariuomene kariauja nuo 2023 metų balandžio, o Darfūro regione konfliktas įgavo ir etninio smurto bruožų. JT ir žmogaus teisių organizacijos ne kartą kaltino RSF masinėmis žudynėmis, prievartavimais, priverstiniais perkėlimais ir pabėgėlių stovyklų niokojimu.

    Pastaruoju metu RSF, kaip nurodo tarptautiniai stebėtojai, stumia į vakarus ir atakuoja teritorijas, kurias kontroliuoja vadinamosios Jungtinės pajėgos, kariuomenės sąjungininkų ginkluotų grupių koalicija. Šiose teritorijose gyvena ir Zaghawa bendruomenės, todėl smurtas vėl kelia didžiulę priverstinio išvarymo bangą link Čado.

    JT: vaikai tampa pagrindinėmis aukomis

    Atskirame perspėjime JT vaikų agentūra UNICEF nurodė, kad per pirmuosius 2026 metų šešis mėnesius Sudane nužudyta arba sužeista mažiausiai 330 vaikų. Daugiausia aukų fiksuota Darfūro ir Kordofano regionuose, kur kovos ir civilių apšaudymai yra intensyviausi.

    „Vaikai žudomi ir sužeidžiami savo namuose, keliuose, turguose ir bandydami pasiekti būtinas paslaugas, tokias kaip švietimas ir sveikatos priežiūra“, – sakė UNICEF atstovas Sudane Sheldonas Yettas.

    JT duomenimis, šalyje yra apie 5 milijonai šalies viduje perkeltų vaikų, o humanitarinė padėtis sparčiai blogėja. Milijonams gyventojų trūksta maisto, o daugiau kaip 825 000 vaikų iki penkerių metų susiduria su sunkiu ūmiu nepakankamu maitinimusi, kuris didina mirtingumo ir negrįžtamų sveikatos pasekmių riziką.

    Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad be saugių humanitarinių koridorių ir veiksmingo civilių apsaugos mechanizmo Darfūro krizė gali dar labiau plėstis už Sudano ribų. Didėjant pabėgėlių srautams į Čadą ir kitus kaimyninius regionus, auga spaudimas tiek vietos bendruomenėms, tiek pagalbos sistemai, kuri jau dabar veikia ties galimybių riba.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Rytų Sudano Atbajaus dykumoje archeologai, pasitelkę palydovines nuotraukas ir nuotolinius tyrimus, aptiko šimtus iki šiol nežinomų didelių apskritų laidojimo kompleksų. Juose rasti žmonių ir gyvulių kaulai, o dalis palaikų, sprendžiant iš vaizdinių duomenų ir anksčiau tirtų analogų, buvo sąmoningai išdėlioti pagal aiškią schemą.

    Tyrėjai skelbia, kad identifikuota apie 260 vadinamųjų aptvarinių laidojimų, išsidėsčiusių plačioje teritorijoje į rytus nuo Nilo. Dalis konstrukcijų siekia iki 80 metrų skersmens, o patys objektai aptinkami beveik 1 000 kilometrų ruože, todėl tai laikoma reikšmingu postūmiu siekiant suprasti regiono priešistorę.

    Šie laidojimo paminklai, datuojami maždaug 4 000–3 000 metais prieš mūsų erą, dažnai siejami su klajoklių ganytojų bendruomenėmis. Ankstesni pavienių objektų kasinėjimai Egipto ir Sudano dykumose leido manyti, kad tokie laidojimai nebuvo atsitiktiniai, o dabar matomas mastas rodo platesnę ir nuoseklią tradiciją.

    Kas yra aptvariniai laidojimai?

    Aptvarinis laidojimas paprastai turi apskritą akmeninę ar žemių sieną, o jos viduje būna palaidojimų zona. Kai kuriuose kompleksuose išskiriamas centrinis asmuo, aplink kurį įrengiami kiti palaidojimai, tai gali būti ankstyvas socialinės hierarchijos požymis.

    Ypatinga tai, kad greta žmonių palaikų aptinkami ir galvijų, ožkų ar avių kaulai. Tokia praktika paprastai aiškinama kaip gyvulių ekonominės ir simbolinės svarbos įrodymas, nes ganytojams bandos buvo pagrindinis išlikimo šaltinis ir statuso ženklas.

    Klimatas, migracija ir visuomenės pokyčiai

    Tyrėjai laidojimų plitimą sieja su laikotarpiu, kai Šiaurės Afrikoje vyko ryškūs klimato pokyčiai ir Sahara sparčiai sausėjo. Mokslininkų aprašomas Afrikos drėgnasis periodas baigėsi palaipsniui silpstant musonams, todėl mažėjo kritulių, traukėsi ganyklos ir dažnėjo migracija link patikimesnių vandens šaltinių.

    Dauguma aptiktų objektų išsidėstę vietose, kurios prieš tūkstantmečius galėjo būti palankesnės gyvenimui: prie sezoninių upelių vagų, įdubų, kur telkėsi vanduo, ir slėnių, kur trumpam atsigaudavo augmenija. Tai leidžia manyti, kad net ir tuomet regionas buvo sudėtingas, o bandų išlaikymas reikalavo didelio judrumo ir organizuotumo.

    Kodėl atradimas svarbus šiandien?

    Masyvus tokių paminklų paplitimas keičia supratimą apie bendruomenes tarp Nilo ir Raudonosios jūros. Vietoj izoliuotų radinių ryškėja platus kultūrinis tinklas, kuriame ganytojų gyvenimo būdas, ritualai ir socialinės struktūros galėjo būti labiau susiformavę, nei manyta anksčiau.

    Nuotoliniai tyrimai taip pat pabrėžia šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai dideli plotai analizuojami nesiimant kasinėjimų, ypač sudėtingose ar nesaugiose vietovėse. Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad daliai objektų gali grėsti niokojimas dėl nepakankamai reguliuojamos kasybos, todėl jų dokumentavimas tampa skubus.

    „Palydoviniai vaizdai atskleidė nuoseklų laidojimo paminklų raštą, kuris leidžia kalbėti apie plačiai paplitusią tradiciją, o ne pavienius atvejus“, – teigia tyrėjai.

  • Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano Atbajaus dykumoje archeologai aptiko šimtus paslaptingų akmeninių statinių, kurie, kaip manoma, buvo monumentalūs kapų kompleksai iš laikotarpio maždaug nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą. Radiniai užfiksuoti didžiulėje teritorijoje, todėl mokslininkai teigia, kad čia galėjo klestėti iki šiol menkai pažinta ir nuo kaimyninių civilizacijų atskirai besivysčiusi kultūra.

    Vietovė dešimtmečius buvo beveik netyrinėta dėl ekstremalių klimato sąlygų, sudėtingo reljefo ir didelių atstumų. Situaciją pakeitė palydovinių vaizdų analizė: iš kosmoso identifikavus įtartinus kontūrus, komandos vykdė patikrinimus vietoje ir dokumentavo struktūras, išsibarsčiusias dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.

    Aptiktos kapavietės dažnai sudarytos iš didelių akmenų ratų ir pailgų konstrukcijų, kai kurios jų siekia iki 18 metrų. Centrinėje dalyje įrengtos laidojimo kameros, o aplink jas suformuotos akmeninės apvados, leidžiančios kalbėti apie nuoseklią, ilgai gyvavusią laidojimo tradiciją.

    Svarbiausia tyrėjų išvada ta, kad tokio tipo kompleksai nevisiškai sutampa su geriau žinomomis senovės Egipto ar Nubijos laidojimo praktikomis. Dėl to keliama prielaida, jog regione veikė savita bendruomenė, turėjusi savus ritualus, architektūrinius sprendimus ir simboliką, kuri iki šiol archeologiniuose šaltiniuose buvo menkai atpažįstama.

    Mokslininkai šiuos paminklus sieja su pusiau klajokliškomis piemenų bendruomenėmis, kurių gyvenime svarbią vietą užėmė galvijai. Netoli dalies kapaviečių rasta uolų piešinių su karvių vaizdiniais ir gyvūnų liekanų, kurios galėjo būti naudojamos apeigose, pavyzdžiui, kaip laidojimo aukos ar statusą pabrėžiantys ženklai.

    Šie atradimai taip pat papildo supratimą apie priešistorinį Afrikos klimatą. Šiandien Atbajaus regionas yra labai sausas, tačiau prieš maždaug 6 000 metų čia vyravo drėgnesnės sąlygos, siejamos su vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kai didesnėse teritorijose buvo daugiau augmenijos ir sezoninių vandens telkinių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vėlesnis klimato sausėjimas galėjo pakeisti žmonių migracijos kryptis ir pamažu išardyti tokių bendruomenių gyvenimo būdą. Vandens ir ganyklų mažėjimas tikėtina stūmė gyventojus trauktis į derlingesnius regionus, o dykumoje likę kapų kompleksai tapo ilgalaikiu buvimo šioje teritorijoje liudijimu.

    Didelį įspūdį daro radinių mastas: šimtai panašaus tipo kapaviečių rodo ne atsitiktinius pavienius laidojimus, o ilgai gyvavusią tradiciją ir tikėtinai plačius socialinius ryšius. Mokslininkai pažymi, kad vienodėjantys konstrukcijų principai gali reikšti bendrus įsitikinimus ir tam tikrą taisyklių rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis didesnį vaidmenį atlieka nuotoliniai tyrimai, kai palydoviniai duomenys padeda aptikti struktūras sunkiai prieinamose vietose, o lauko darbai skiriami tiksliniam patikrinimui. Tokia praktika ypač svarbi dykumų regionuose, kur pėdsakai gali būti gerai išlikę, tačiau pati teritorija yra logistiškai sudėtinga.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni kasinėjimai ir datavimo tyrimai leis tiksliau nustatyti, kaip šios bendruomenės gyveno, kokius ritualus praktikavo ir kaip jų istorija susijusi su Nilo slėnio regiono raida. Kartu tai priminimas, kad Afrikos dykumos vis dar gali slėpti atradimus, galinčius iš esmės koreguoti ankstyvųjų visuomenių istoriją.