Baltijos jūroje vis sparčiau fiksuojamas invazinis šukuotasis želėnys Mnemiopsis leidyi, kuris mokslininkų ir žiniasklaidos kartais vadinamas jūriniu kanibalu. Šis iš Atlanto kilęs bestuburis, savo išvaizda primenantis medūzą, gali keisti maisto grandines ir kelti riziką vietinėms rūšims.
Skirtingai nei tikrosios medūzos, šukuotieji želėniai neturi geliančių ląstelių, tačiau yra itin efektyvūs plėšrūnai. Jie minta zooplanktonu ir žuvų ikrais bei lervomis, todėl didžiausia grėsmė kyla žuvims, kurių ankstyvosios vystymosi stadijos priklauso nuo planktono gausos.
Didžiausio dėmesio sulaukia poveikis žvejybai, nes šis invazinis organizmas gali naikinti komercinių žuvų ikrus. Tarp rūšių, kurioms tai ypač aktualu, minimi šprotai ir sardinės, o sumažėjęs jauniklių išgyvenamumas ilgainiui gali atsiliepti laimikių stabilumui.
Mnemiopsis leidyi Europoje išplito dar 1980-aisiais, kai, manoma, buvo pervežtas laivų balastiniu vandeniu. Juodojoje jūroje jo populiacija kadaise buvo išaugusi iki šimtų individų kubiniame metre, o vėliau smuko, kai sumažėjo maisto ištekliai ir ėmė veikti natūralūs ribojantys veiksniai.
Šis želėnys pasižymi ir neįprasta išgyvenimo strategija: maisto stokos laikotarpiais jis gali maitintis savo lervomis, o suaugėliai išneršia daug kiaušinių, kurie tampa papildomu energijos šaltiniu. Toks elgesys padeda populiacijai išlikti net tada, kai sąlygos ekosistemoje prastėja.
Invazinėms rūšims naujose buveinėse dažnai padeda tai, kad jos neturi pakankamai efektyvių natūralių priešų. Baltijos jūroje situacija kiek sudėtingesnė, nes dalį šukuotųjų želėnių lervų gali suėsti vietinės žuvys, pavyzdžiui, tridyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus).
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad aplinkos sąlygos gali riboti tokį natūralų „kontrolės mechanizmą“. Deguonies trūkumas, kuris kai kuriose Baltijos jūros zonose tampa vis ryškesne problema, mažina žuvų aktyvumą ir gali sumažinti jų galimybes efektyviai maitintis invazinių organizmų lervomis.
Baltijos jūros ekosistemai daugėja spaudimo
Invazinio želėnio plitimas vertinamas kaip vienas iš signalų, rodančių didėjantį Baltijos jūros ekosistemos pažeidžiamumą. Mokslininkai sieja pokyčius su klimato kaitos sukeliamais temperatūros svyravimais, vandens apykaitos ypatumais, eutrofikacija ir periodiškai didėjančiomis mažo deguonies koncentracijos zonomis.
Tokios sąlygos gali sudaryti pranašumą rūšims, kurios greitai dauginasi ir lengviau prisitaiko prie pakitusios aplinkos. Dėl to invaziniai organizmai neretai įsitvirtina greičiau, o vietinėms rūšims tampa sunkiau konkuruoti dėl maisto ar išgyventi ankstyvosiose vystymosi stadijose.
Tuo pat metu specialistai pabrėžia, kad ne kiekviena svetimžemė rūšis automatiškai reiškia katastrofą: dalis jų ilgainiui integruojasi į vietines mitybines grandines. Tačiau Mnemiopsis leidyi atvejis vertinamas atsargiai, nes jo poveikis dažniausiai siejamas su planktono mažėjimu ir žuvų reprodukcijos sėkmės kritimu.