CP v2

Tag: Sunkieji metalai

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Miške vilioja baravykai, bet jie sugeria taršą kaip kempinė: štai kur grybauti pavojinga

    Miške vilioja baravykai, bet jie sugeria taršą kaip kempinė: štai kur grybauti pavojinga

    Rudens pradžioje miškai vilioja gausiu grybų derliumi, tačiau ne visi radiniai yra vienodai saugūs. Grybai iš aplinkos gali sukaupti teršalus ir sunkiuosius metalus, todėl net valgoma rūšis, užaugusi netinkamoje vietoje, gali tapti nepageidaujama lėkštėje.

    Specialistai pabrėžia, kad grybiena ir vaisiakūniai iš dirvožemio bei oro sugeria įvairias medžiagas, o jos kaupiasi tiek kepurėlėje, tiek kote. Didžiausia rizika siejama su senesniais, peraugusiais grybais, nes jie aplinkos junginius kaupia ilgiau.

    Kur grybauti nereikėtų?

    Viena dažniausių klaidų yra grybauti šalia intensyvaus eismo kelių, kur teršalai nusėda ant paklotės ir dirvožemio. Praktinė taisyklė paprasta: nuo judrios kelio juostos verta pasitraukti bent kelis šimtus metrų, o dar geriau rinktis gilesnį mišką.

    Ne mažiau svarbu įvertinti, ar netoliese nėra pramonės objektų, sąvartynų ar kitų taršos šaltinių. Tokiose teritorijose grybuose dažniau aptinkami nepageidaujami elementai, kurie į organizmą patenka su maistu.

    Draudžiamos teritorijos ir taisyklės

    Grybauti negalima ten, kur galioja griežtesni gamtosaugos režimai, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose, jei konkrečiose zonose tai draudžiama. Taip pat nederėtų eiti į miško jaunuolynus ir želdinius, į gyvūnų apsaugai skirtas teritorijas, privačias valdas ar karinius objektus.

    Renkant grybus išlieka svarbiausia taisyklė: imti tik tuos, kuriuos atpažįstate be abejonės. Neaiškius grybus geriausia palikti vietoje ir jų nenaikinti, nes net nevalgomi ar nuodingi žmogui grybai yra svarbūs ekosistemai.

    Kodėl nevalgomi grybai svarbūs?

    Nevalgomi grybai prisideda prie miško gyvybingumo, nes dalis jų sudaro simbiozę su augalais ir padeda pasisavinti vandenį bei mineralines medžiagas. Jie taip pat yra maisto šaltinis įvairiems gyvūnams, nuo vabzdžių iki kanopinių, ir palaiko natūralią miško pusiausvyrą.

    Miškininkai ir gamtosaugininkai primena, kad dalis grybų rūšių yra saugomos, todėl jų radavietes svarbu tausoti. Atsakingas grybavimas reiškia ne tik saugų krepšį, bet ir pagarbą miško taisyklėms bei gamtai.

  • Radote milžinišką baravyką? Ekspertai įspėja: toks laimikis gali baigtis prastai

    Radote milžinišką baravyką? Ekspertai įspėja: toks laimikis gali baigtis prastai

    Kodėl milžinų geriau neimti

    Miške rastas įspūdingo dydžio baravykas dažnam grybautojui atrodo kaip sėkmės ženklas ir proga pasigirti nuotrauka. Tačiau specialistai ragina neapsigauti: peraugęs grybas dažnai būna prastesnio skonio ir gali kelti didesnę riziką sveikatai nei jaunas, tvirtas vaisiakūnis.

    Grybai greitai pereina savo gyvenimo ciklą, todėl didelis dydis neretai reiškia, kad vaisiakūnis jau sensta. Tokiuose grybuose minkštimas tampa kempiniškas, praranda malonią tekstūrą, o viduje dažnai randama kenkėjų pažeidimų, kurių iš karto galima ir nepastebėti.

    Kuo ilgiau auga, tuo daugiau sukaupia

    Peraugę grybai paprastai būna ilgiau buvę aplinkoje, todėl turi daugiau laiko sugerti teršalus iš dirvožemio ir oro. Grybai pasižymi gebėjimu kaupti tam tikras medžiagas, įskaitant sunkiuosius metalus, todėl labai dideli, seni egzemplioriai kai kuriose vietovėse gali turėti didesnę nepageidaujamų priemaišų koncentraciją.

    Ši rizika ypač aktuali, jei grybaujama šalia intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ar vietose, kur dirvožemis galėjo būti užterštas istorine tarša. Net jei grybas atrodo tvirtas ir „ne kirminuotas“, jo sudėtis nebūtinai bus saugesnė vien dėl geros išvaizdos.

    Ką tai gali reikšti sveikatai

    Suvalgius peraugusį ar suirusį grybą dažniau pasireiškia virškinimo sutrikimai. Tipiniai požymiai gali būti pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas ar viduriavimas, o jautresniems žmonėms simptomai gali būti ryškesni.

    Be to, grybai yra sunkiau virškinamas maistas, todėl didelė porcija, ypač iš senesnių vaisiakūnių, gali sukelti didesnį diskomfortą. Dėl šios priežasties patariama rinktis jaunus, tvirtus grybus, juos kuo greičiau apdoroti ir nevartoti, jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kokybės.

    Kodėl tai svarbu ir miškui

    Palikti milžinišką grybą miške dažnai yra racionalus sprendimas ne tik dėl sveikatos. Peraugę vaisiakūniai atlieka svarbų vaidmenį dauginantis: jų kepurėlėse subręsta ir pasklinda didžiuliai sporų kiekiai, kurie padeda atsikurti grybienai ir palaikyti vietos ekosistemos gyvybingumą.

    Praktinis patarimas paprastas: jei radinys labiau tinka nuotraukai nei keptuvei, geriau juo pasidžiaugti vietoje. O į krepšį rinkti mažesnius, jaunus, tvirtus grybus, vengiant egzempliorių su ištižusiu minkštimu, stipriu kvapu ar akivaizdžiais pažeidimais.

  • Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Miško grybai garsėja tuo, kad iš aplinkos „surinka“ įvairius elementus, tačiau kartu su naudingomis medžiagomis į vaisiakūnius gali patekti ir sunkieji metalai. Mokslininkai pabrėžia, kad daugiausia klausimų kelia kadmis ir švinas, kurių perteklius siejamas su rizika sveikatai.

    Jog grybai elementus sugeria efektyviau nei dauguma augalų, aiškinama jų biologija: grybiena tiesiogiai kontaktuoja su dirvožemiu ir organinėmis liekanomis, o kai kurios rūšys linkusios kaupti tam tikras medžiagas. Dėl tos pačios priežasties grybai gali būti geras mikroelementų, pavyzdžiui, seleno, cinko ar vario, šaltinis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad metalų kiekis grybuose labai priklauso nuo vietos, kur jie auga. Didesnė taršos rizika siejama su teritorijomis prie intensyvaus eismo kelių, buvusiomis pramoninėmis zonomis, senais sąvartynais ar laukais, kuriuose reguliariai ir gausiai naudojamos trąšos.

    Tyrimuose vertinant valgomųjų grybų mėginius nustatyta, kad skirtingos rūšys kaupia metalus nevienodai, tačiau tirtuose pavyzdžiuose kiekiai dažnai neviršijo taikomų saugos ribų. Svarbi detalė ta, kad šviežiuose grybuose yra apie 87–90 proc. vandens, todėl matuojant „šviežią masę“ ir „sausą masę“ skaičiai gali atrodyti labai skirtingi.

    Laboratorijoje tyrėjai papildomai analizavo, kiek švino ir kadmio iš grybų iš tiesų gali „atsirišti“ virškinimo metu. Tam buvo naudojamas dirbtinis virškinamojo trakto modelis, imituojantis skrandžio ir žarnyno aplinką, kad būtų įvertinta vadinamoji biodostupumo dalis.

    Gauti rezultatai buvo labiau raminantys nei galėtų rodyti bendras metalų kiekis vaisiakūniuose. Dalis švino ir kadmio virškinimo metu į tirpalą pereidavo menkai, kai kuriais atvejais jų kiekiai buvo netoli nustatymo ribos, o žarnyno terpėje „atsipalaidavimas“ buvo mažesnis nei skrandyje.

    Mokslininkai aiškina, kad net ir esant didesnei taršai dalis metalų gali būti surišama grybo struktūrose, pavyzdžiui, grybo ląstelių sienelėse, todėl žmogaus organizmui jie tampa mažiau prieinami. Tuo pat metu organizmui svarbūs elementai, tokie kaip kalis, magnis ar fosforas, dažniau lieka lengviau pasisavinamose frakcijose.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra kvietimas nekreipti dėmesio į surinkimo vietą. Saugiausia rinkti grybus nuošalesniuose, akivaizdžiai netaršiuose miškuose ir vengti teritorijų, kur tarša tikėtina, o vartojant grybus laikytis saiko, ypač jei mityboje jų būna dažnai.

  • Spirulina ir chlorella grįžta į madą: kas iš tiesų veikia, o kas tėra brangus pažadas?

    Spirulina ir chlorella grįžta į madą: kas iš tiesų veikia, o kas tėra brangus pažadas?

    Jūros dumbliai vis dažniau pristatomi kaip supermaistas, galintis padėti energijai, imuninei sistemai ar net širdies sveikatai. Daugiausia dėmesio sulaukia dvi mikroalgės – spirulina ir chlorella, kurios dažniausiai vartojamos miltelių ar tablečių pavidalu.

    Spirulina iš tiesų yra maistinių medžiagų gausi melsvabakterė, turinti nemažai baltymų, kai kurių vitaminų ir mineralų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o papildas, kurio nauda priklauso nuo žmogaus mitybos, sveikatos būklės ir produkto kokybės.

    Ką apie naudą sako tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje spirulina dažniausiai minima dėl galimo poveikio kraujo lipidams ir uždegiminiams procesams. Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad ji gali nežymiai mažinti MTL cholesterolį ir trigliceridus, tačiau rezultatų dydis paprastai nėra toks, kad pakeistų gydytojo skirtą gydymą ar gyvenimo būdo korekcijas.

    Chlorella dažniau siejama su virškinimu ir kai kurių mikroelementų, pavyzdžiui, geležies, šaltiniu, tačiau ir čia įrodymai nevienareikšmiai. Daugelis studijų yra nedidelės apimties, o poveikis priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir bendros mitybos kokybės.

    Didžiausia rizika – ne pati spirulina

    Pagrindinė praktinė problema – ne pati mikroalgė, o produkto švara ir kilmė. Prastai kontroliuojamose auginimo sąlygose dumbliai gali sukaupti teršalų, įskaitant sunkiuosius metalus ar mikroorganizmų toksinus, todėl kokybės kontrolė čia yra esminė.

    Renkantis papildą svarbu ieškoti aiškiai nurodytos kilmės, nepriklausomų laboratorinių tyrimų ir sertifikavimo. Taip pat verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo mažiau papildomų rišiklių, dažiklių ar kitų priedų, tuo lengviau įvertinti, ką žmogus iš tiesų vartoja.

    Kam verta pasitarti su gydytoju?

    Nors spirulina ir chlorella dažnai pateikiamos kaip natūralus pasirinkimas, jos tinka ne visiems. Sergant lėtinėmis ligomis, vartojant kraują skystinančius vaistus, turint autoimuninių sutrikimų ar laukiantis, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad energijos stoką, blogą savijautą ar plaukų slinkimą dažnai lemia ne vienas trūkstamas produktas, o miego, streso, kalorijų balanso ir pagrindinių maistinių medžiagų klausimai. Mikroalgės gali būti tik papildoma detalė, bet ne mitybos ir sveikatos strategijos pagrindas.