Nauja genetikos analizė parodė, kad čihuahua veislės šunys savo genome turi segmentų, artimų laukiniams kojotams. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog čihuahua yra laukinis gyvūnas, tačiau rodo sudėtingesnę Šiaurės Amerikos šunų kilmę, nei manyta anksčiau.
Darbas publikuotas mokslo žurnale „Nature Communications“, o analizėje buvo taikomi vietinės kilmės nustatymo metodai, leidžiantys įvertinti, iš kurių protėvių atėjo konkrečios DNR dalys. Tokie metodai vis plačiau naudojami tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų evoliucinei istorijai atsekti.
Kaip aptinkami protėvių pėdsakai?
Mokslininkai tyrime naudojo programinę įrangą „Gnomix“ ir „Gnofix“, kuri gali lyginti daugelio gyvūnų genomus ir nustatyti, kurioms populiacijoms ar rūšims artimiausios atskiros DNR atkarpos. Tai ypač svarbu, kai istorijoje būta kryžminimosi ir genetinis paveldas yra fragmentuotas.
Toks požiūris leidžia matyti ne tik bendrą giminystę, bet ir tai, kuriose genomo vietose išliko specifinių protėvių signalas. Čihuahua atveju aptikti keli genomo segmentai, siejami su kojotais, o tai rodo, kad senesnėje linijoje galėjo būti hibridizacijos epizodų.
Kada tai galėjo įvykti?
Tyrimas tiksliai nenurodo, kada kojotų genai pateko į čihuahua protėvių liniją, tačiau aptariama tikimybė, kad tai galėjo įvykti dar iki europiečių atvykimo į Ameriką. Tokį scenarijų sustiprina ir ankstesni duomenys, kad kai kurios Meksikos kilmės veislės išlaikė ikikolumbinių šunų genetinius pėdsakus.
Genetikos tyrimai taip pat rodo, jog dauguma šiuolaikinių šunų veislių turi stiprų europinės kilmės indėlį, o Šiaurės Amerikos vietinės linijos kai kuriais atvejais išliko tik fragmentais. Dėl to net nedidelės DNR atkarpos gali būti svarbios atkuriant migracijos ir prijaukinimo istoriją.
Ar tai paaiškina čihuahua elgesį?
Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma paprasto paaiškinimo, kodėl čihuahua laikomi drąsiais, savarankiškais ar ypač balsingais, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad elgesys paprastai priklauso nuo daugelio genų ir aplinkos veiksnių. Net jei dalis genetinės informacijos sutampa su kojotų, tai savaime neleidžia tiesiogiai priskirti konkrečių charakterio bruožų.
Zoologė Jacqueline Boyd, kuri tyrime nedalyvavo, anksčiau yra pažymėjusi, kad laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose teritorijose gali natūraliai hibridizuotis, ypač jei tam tikri elgesio bruožai yra naudingi aplinkoje.
„Laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose vietovėse gali natūraliai kryžmintis, ypač ten, kur naudingi vilkams būdingi elgesio bruožai“, – sakė Jacqueline Boyd.
Tuo pačiu pabrėžiama, kad čihuahua mažas ūgis greičiausiai yra kryptingos žmonių atrankos rezultatas, kai buvo veisiama dėl konkrečių pageidaujamų požymių. Kitaip tariant, net jei kilmės istorija sudėtinga, dabartinis veislės „miniatiūriškumas“ labiausiai sietinas su žmogaus vykdyta selekcija, o ne su laukinių protėvių dydžiu.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šunų genetika šiuo metu išgyvena spartų proveržį, nes vis dažniau pasitelkiami dideli genomų duomenų rinkiniai, pažangūs skaičiavimo metodai ir DI. Tai leidžia tiksliau atskirti, kur baigiasi legendos apie veisles ir prasideda patikrinti biologiniai faktai.
