Tag: Šunų genetika

  • Mokslininkai aptiko kojotų DNR čihuahua genuose: pėdsakai siekia šimtus kartų atgal

    Čihuahua – vieni mažiausių pasaulio šunų – turi netikėtą laukinį giminaitį: jų genome aptikta kojotų DNR pėdsakų. Tyrėjai teigia, kad tai ne šiuolaikinės mišrūnystės rezultatas, o labai senos genetinės istorijos fragmentai.

    Kaip rašo „ZME Science“, išvados gautos pasitelkus naują metodą, leidžiantį itin tiksliai nustatyti, iš kur kilusios atskiros genomo atkarpos ir kada jos galėjo patekti į šunų protėvių liniją. Tokie įrankiai padeda atsekti genetinę praeitį per šimtus kartų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rasti fragmentai yra labai maži – tai svarbus signalas. Jei čihuahua būtų neseniai susikryžminę su kojotais, tikėtina būtų aptikta didesni, lengviau atpažįstami DNR „gabalai“.

    Tyrimo autoriai šį radinį sieja su platesne Šiaurės Amerikos šunų istorija: dar iki europiečių kolonizacijos žemyne gyvenę šunys galėjo būti susiję su vietinėmis bendruomenėmis ir tam tikrais atvejais kryžmintis su laukiniais kojotais.

    Kaip aptikti seną genetinį pėdsaką

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto mokslininko Helgi Hilmarssono, pasitelkė mašininį mokymąsi ir analizavo 191 šuninių (tarp jų – vilkų, kojotų ir įvairių šunų veislių) genomą. Tuomet metodas pritaikytas dar 531 šuns genomui.

    Toks „lokalios kilmės nustatymo“ (angl. local ancestry inference) principas skiriasi nuo bendrų procentinių įverčių: vietoj klausimo, kokia dalis genomo yra vienos ar kitos kilmės, ieškoma tikslių vietų, kuriose slypi konkrečios kilmės DNR atkarpos.

    Mokslininkai aiškina, kad bėgant kartoms DNR nuolat „persimaišo“ – tai rekombinacija, kai chromosomose vyksta apsikeitimai atkarpomis. Dėl to senų protėvių palikimas pamažu suskaidomas į vis trumpesnius fragmentus, kuriuos aptikti tampa vis sunkiau.

    Ryšys su prieškolumbiniais Amerikos šunimis

    Tyrime paminėta, kad dar prieš europiečių atvykimą į Ameriką vietinės bendruomenės augino šunis įvairiems tikslams – nuo medžioklės iki darbo ir draugijos. Kai kurie šių šunų, kaip spėjama, galėjo kryžmintis su kojotais, nors tikslus mechanizmas – ar tai vyko natūraliai, ar buvo sąmoningai skatinama – išlieka neaiškus.

    Greta čihuahua mokslininkai analizavo ir kitos su Meksikos prieškolumbinėmis kultūromis siejamos veislės – ksuloickvintlio (Meksikos plikojo šuns) – genetinę sudėtį. Vieno šios veislės šuns genome aptikta apie 4,03 proc. DNR atkarpų, susijusių su Arkties šunimis.

    Toks radinys gali skambėti netikėtai, tačiau ankstesni genetiniai tyrimai yra rodę, kad prieš europiečių kontaktą Amerikoje gyvenę šunys buvo artimi šiuolaikinių arktinių veislių protėviams, atkeliavusiems iš Sibiro kartu su žmonėmis.

    Ką šis radinys keičia čihuahua istorijoje

    Iki šiol dažnai kartota, kad čihuahua senosios šaknys siekia daugiau nei 1 000 metų ir yra susijusios su prieškolumbine Meksika, o moderni veislė galutinai susiformavo XIX amžiaus viduryje. Vis dėlto ankstesnis genetinis tyrimas, publikuotas 2018 metais žurnale „Science“, buvo parodęs, kad ikikolonijiniai Amerikos šunys kilo iš Sibiro linijos, o po kolonizacijos didelė dalis vietinių šunų genetinio paveldo buvo išstumta atvežtinių šunų.

    Dabartinis darbas rodo, kad dalis to beveik išnykusio paveldo vis dėlto išliko – o čihuahua aptikti kojotų DNR fragmentai tampa dar vienu užuominu apie sudėtingą šunų ir laukinių šuninių istoriją Amerikoje.

    Tyrėjai pripažįsta, kad tokio tipo analizės turi ribojimų ir ne visada leidžia tiksliai pasakyti, kada konkrečiai įvyko susimaišymas. Vis dėlto pats faktas, kad senoviniai kontaktai gali būti „įrašyti“ mažuose DNR fragmentuose, parodo, kiek daug istorijos dar slepiasi gyvūnų genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

  • Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Nauja genetikos analizė parodė, kad čihuahua veislės šunys savo genome turi segmentų, artimų laukiniams kojotams. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog čihuahua yra laukinis gyvūnas, tačiau rodo sudėtingesnę Šiaurės Amerikos šunų kilmę, nei manyta anksčiau.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Nature Communications“, o analizėje buvo taikomi vietinės kilmės nustatymo metodai, leidžiantys įvertinti, iš kurių protėvių atėjo konkrečios DNR dalys. Tokie metodai vis plačiau naudojami tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų evoliucinei istorijai atsekti.

    Kaip aptinkami protėvių pėdsakai?

    Mokslininkai tyrime naudojo programinę įrangą „Gnomix“ ir „Gnofix“, kuri gali lyginti daugelio gyvūnų genomus ir nustatyti, kurioms populiacijoms ar rūšims artimiausios atskiros DNR atkarpos. Tai ypač svarbu, kai istorijoje būta kryžminimosi ir genetinis paveldas yra fragmentuotas.

    Toks požiūris leidžia matyti ne tik bendrą giminystę, bet ir tai, kuriose genomo vietose išliko specifinių protėvių signalas. Čihuahua atveju aptikti keli genomo segmentai, siejami su kojotais, o tai rodo, kad senesnėje linijoje galėjo būti hibridizacijos epizodų.

    Kada tai galėjo įvykti?

    Tyrimas tiksliai nenurodo, kada kojotų genai pateko į čihuahua protėvių liniją, tačiau aptariama tikimybė, kad tai galėjo įvykti dar iki europiečių atvykimo į Ameriką. Tokį scenarijų sustiprina ir ankstesni duomenys, kad kai kurios Meksikos kilmės veislės išlaikė ikikolumbinių šunų genetinius pėdsakus.

    Genetikos tyrimai taip pat rodo, jog dauguma šiuolaikinių šunų veislių turi stiprų europinės kilmės indėlį, o Šiaurės Amerikos vietinės linijos kai kuriais atvejais išliko tik fragmentais. Dėl to net nedidelės DNR atkarpos gali būti svarbios atkuriant migracijos ir prijaukinimo istoriją.

    Ar tai paaiškina čihuahua elgesį?

    Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma paprasto paaiškinimo, kodėl čihuahua laikomi drąsiais, savarankiškais ar ypač balsingais, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad elgesys paprastai priklauso nuo daugelio genų ir aplinkos veiksnių. Net jei dalis genetinės informacijos sutampa su kojotų, tai savaime neleidžia tiesiogiai priskirti konkrečių charakterio bruožų.

    Zoologė Jacqueline Boyd, kuri tyrime nedalyvavo, anksčiau yra pažymėjusi, kad laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose teritorijose gali natūraliai hibridizuotis, ypač jei tam tikri elgesio bruožai yra naudingi aplinkoje.

    „Laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose vietovėse gali natūraliai kryžmintis, ypač ten, kur naudingi vilkams būdingi elgesio bruožai“, – sakė Jacqueline Boyd.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad čihuahua mažas ūgis greičiausiai yra kryptingos žmonių atrankos rezultatas, kai buvo veisiama dėl konkrečių pageidaujamų požymių. Kitaip tariant, net jei kilmės istorija sudėtinga, dabartinis veislės „miniatiūriškumas“ labiausiai sietinas su žmogaus vykdyta selekcija, o ne su laukinių protėvių dydžiu.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šunų genetika šiuo metu išgyvena spartų proveržį, nes vis dažniau pasitelkiami dideli genomų duomenų rinkiniai, pažangūs skaičiavimo metodai ir DI. Tai leidžia tiksliau atskirti, kur baigiasi legendos apie veisles ir prasideda patikrinti biologiniai faktai.

  • Study of 1 300 golden retrievers finds shared genes tied to canine behavior and human anxiety risk

    Study of 1 300 golden retrievers finds shared genes tied to canine behavior and human anxiety risk

    Researchers analyzing the DNA of 1 300 golden retrievers have identified genetic regions linked to temperament traits such as trainability, activity level, fearfulness and dog-directed aggression. The work suggests some of the same genes associated with behavior in dogs are also implicated in human mental and cognitive traits.

    The study, published in Proceedings of the National Academy of Sciences, combined genome-wide data with detailed owner-reported behavioral profiles. Scientists say the results add evidence that dogs and humans can share biological pathways influencing emotional responses.

    How behavior was matched to DNA

    The team drew on the Golden Retriever Lifetime Study, a long-running project that follows dogs over time using health records and repeated questionnaires. Owners reported dozens of behaviors, which were grouped into categories to create measurable traits for genetic analysis.

    Researchers then scanned each dog’s genome and looked for genetic markers that were more common in animals showing specific behavioral patterns. This approach does not pinpoint a single cause of a behavior, but highlights biological systems that may shape stress sensitivity and learning.

    Overlap with human trait studies

    When the researchers compared their canine results with large human genetic datasets, they found 12 genes linked to golden retriever behavior that also appear in studies of human traits. Those traits include anxiety and depression risk as well as measures related to cognition and educational outcomes.

    One gene highlighted in the analysis, PTPN1, was associated with dog-directed aggression in golden retrievers and has also been reported in human research connected to intelligence and depression. The team also reported a variant tied to fear of other dogs that aligns with human findings on rumination and education-related measures.

    What this could mean for owners

    Scientists caution that genes do not predetermine a dog’s personality, and environment and training remain crucial. Still, they argue that recognizing inherited differences in stress reactivity may help explain why some dogs find everyday situations more challenging.

    The findings could also inform veterinary care, including how clinicians and owners interpret fear-based behaviors and when stress-reducing interventions may be appropriate. Researchers say dogs may serve as useful models for understanding the biology of emotional disturbance because they share human environments and show comparable behavioral variation.