Peru pakrantės dykumoje archeologai aptiko neįprastai gerai išsilaikiusią šuns mumiją – jos skeletas buvo beveik pilnas, o oda išlikusi taip gerai, kad radinys iš pradžių pasirodė esantis palyginti nesenas.
Kaip rašo „ZME Science“, kasinėjimų komanda netgi svarstė, jog šuo galėjo būti palaidotas gerokai vėliau – galbūt per plėšikavimo laikotarpį, kuris šią vietą buvo nusiaubęs maždaug prieš 50 metų.
Tačiau radiokarboninis datavimas parodė visai ką kita: šuo mirė maždaug prieš 1 200 metų. Tai reiškia, kad gyvūnas gyveno 688–870 mūsų eros metais, kai didelę dabartinio Peru dalį valdė Vari (Wari) imperija.
Tyrėjai, nagrinėję išlikusią odą ir neįprastą trūkstamų dantų raštą, priėjo prie išvados, kad tai buvo senovinė Peru beplaukių šunų atmaina – veislė, kuri Peru aptinkama ir šiandien. Be to, toje pačioje laidojimo komplekso teritorijoje rasta ir daugiau šunų liekanų.
Radinys iš Castillo de Huarmey
Mumija rasta komplekse Castillo de Huarmey – senovinėje vietovėje Peru Ramiojo vandenyno pakrantėje, apie 306 kilometrus į šiaurę nuo Limos. Prieš daugiau nei tūkstantį metų tai buvo svarbus Vari administracinis ir ceremoninis centras.
Vieta archeologams gerai žinoma: 2012 metais čia buvo aptiktas įspūdingas nepažeistas karališkasis kapas su 58 aukšto statuso moterimis, šešiais žmonių aukojimo atvejais ir maždaug 1 300 artefaktų. Vėliau rasti ir elito amatininkų kapai su vertingais metaliniais įrankiais.
Vis dėlto dalis komplekso buvo suardyta. 1970 metais galingas žemės drebėjimas apgadino teritoriją, atidengė laidojimo kameras ir pritraukė plėšikus – dėl to skirtingų laikotarpių palaikai vietomis susimaišė.
Tyrėjams padėjo išskirtinai sausas pakrantės dykumos klimatas: organinės medžiagos, įskaitant odą ir kaulus, kai kur išsilaikė neįprastai gerai.
Kiek šunų rasta ir kuo jie išsiskyrė
Dirbdami su suardytais sluoksniais archeologai surinko 341 šuns kaulą, priskiriamą mažiausiai 19 gyvūnų, o kartu su beveik pilna mumija bendras minimalus šunų skaičius vietoje išaugo iki 20.
Tarp radinių išsiskyrė ir dvi kaukolės: viena buvo gana didelė, o kitos kaukolės oda ir ausys buvo išlikusios. Pastaroji dar ir nudažyta cinobru – ryškiai raudonu pigmentu, naudotu Andų regiono laidojimo apeigose.
Peru beplaukio šuns požymius tyrėjai siejo ne tik su oda, bet ir su dantimis. Tekste primenama, kad genetiniai tyrimai yra sieję FOXI3 geno pokyčius su menku kailiu ir kartu su dantų vystymosi sutrikimais – todėl trūkstami dantys gali būti vienas iš tokių šunų „parašų“.
Vis dėlto pabrėžiama, kad vien dantų trūkumas dar nėra galutinis įrodymas, jog šuo buvo beplaukis. Šiuo atveju papildomą užuominą suteikė mikroskopu matyti reti šviesūs plaukeliai ant išlikusios odos – kaip ir šiuolaikinių Peru beplaukių šunų, kurie ne visada būna visiškai pliki.
Ką šunys reiškė Vari žmonėms
Nustačius galimą veislę, iškilo kitas klausimas: kokį vaidmenį šie gyvūnai turėjo Vari visuomenėje. Ar jie buvo mylimi kompanionai, darbiniai gyvūnai, ar tiesiog prie gyvenviečių besisukioję maitėdos?
Radinių kontekstas rodo, kad bent dalis šunų buvo palaidoti sąmoningai ir turėjo ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, vienas 6–8 savaičių šuniukas palaidotas kartu su elito amatininku, vadinamu „meistru krepšininku“, o kitas šuniukas – su vyru, kuris galėjo būti paaukotas ir laikytas kapo sargu.
Tyrėjai neatmeta, kad kai kurie šunys galėjo būti laikomi dvasiniais palydovais, lydinčiais mirusiuosius į pomirtinį pasaulį – tokia tradicija siejama su vėlesnėmis Andų regiono praktikomis. Vis dėlto tiksli šių palaidojimų prasmė išlieka ne iki galo aiški.
Kad suprastų, kaip šunys gyveno, komanda analizavo izotopus, išlikusius aštuonių šunų kauluose ir dantyse. Šie „cheminiai parašai“ leidžia spręsti apie mitybą ir kai kuriais atvejais – apie judėjimą: dantys labiau atspindi ankstyvą gyvenimo etapą, o kaulai – ilgesnį laikotarpį.
Rezultatai parodė, kad dauguma šunų valgė kukurūzus arba gyvūnus, kurie maitinosi kukurūzais – tai buvo svarbi Vari mitybos dalis. Įdomu tai, kad įtariamų beplaukių šunų mitybos ženklai šuniukų amžiuje buvo labai panašūs į žmonių vaikų.
Vėliau, šunims augant, mityba tapo įvairesnė. Tyrėjai svarsto, kad toks raštas gali rodyti kryptingesnę priežiūrą ar net organizuotą veisimą, nors vienareikšmiškai to patvirtinti neleidžia turimi duomenys.
Ne visi šunys, panašu, gyveno vienodai: vieno gyvūno mitybos ženklai leidžia spėti, kad jis galėjo keliauti su lamų bandomis, o kiti greičiausiai maitinosi tuo, ką rasdavo. Ant tik šešių kaulų aptikta skerdimo žymių, todėl daroma prielaida, kad Vari žmonės šunis valgė retai.
Tyrimas publikuotas „Journal of Anthropological Archaeology“.