Dar 1959 metais Sibire pradėtas neįprastas eksperimentas parodė, kaip greitai laukinį gyvūną galima pakeisti atranka į draugiškumą žmogui. Per kelias lapių kartas dalis jauniklių ėmė patys ieškoti kontakto su žmonėmis, o elgesys vis labiau priminė šunų.
Dabar mokslininkai skelbia radę galimą biologinį tokio virsmo pėdsaką smegenyse. Naujas tyrimas rodo, kad lapės, kryptingai veistos dėl paklusnumo ir ramaus elgesio, turi mažiau neuronų smegenų srityje, siejamoje su agresija.
Šis rezultatas svarbus ne tik lapių istorijai – jis gali padėti geriau suprasti, kaip ilgainiui vilkai tapo šunimis. Mintis paprasta: ankstyviausias prijaukinimo „lūžis“ galėjo būti susijęs su baimės ir agresijos mažėjimu, o tik vėliau atsirado ryškūs išvaizdos pokyčiai.
Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad išvada dar nėra galutinis atsakymas: tirtų smegenų imtis buvo nedidelė, todėl kol kas neįmanoma tvirtai pasakyti, ar neuronų skirtumai yra tiesioginė paklusnumo priežastis.
Sibiro lapių atrankos istorija
Eksperimentą 1959 metais pradėjo sovietų genetikas Dmitrijus Beliajevas ir jo kolegė Liudmila Trut. Jie pasirinko sidabrines lapes iš kailinių žvėrelių ūkių ir kiekvienoje kartoje poravo tik tas, kurios į žmones reagavo ramiausiai – tai buvo vienintelis atrankos kriterijus.
Rezultatai pasirodė greičiau, nei daugelis tikėjosi: jau po šešių kartų dalis lapių ėmė aktyviai ieškoti žmogaus dėmesio. Ilgainiui kai kurių gyvūnų elgesyje ir išvaizdoje pasirodė šunims būdingi bruožai, pavyzdžiui, nulėpusios ausys ar trumpesnis snukis.
1970 metais mokslininkai papildomai pradėjo formuoti ir priešingą liniją – atrinkdami agresyvias, į žmogų priešiškai reaguojančias lapes. Taip per dešimtmečius susiformavo dvi ryškiai kontrastingos populiacijos, suteikusios progą palyginti, kaip atranka veikia ne tik elgesį, bet ir biologiją.
Kas rasta smegenyse
Tyrėjai, bendradarbiaudami su Rusijoje prižiūrima lapių kolonija, ištyrė devynerias išsaugotas lapių smegenis: po tris iš „draugiškos“, „agresyvios“ ir laukinių lapių grupių. Daugiausia dėmesio skirta ventromedialiniam pagumburiui – nedidelei sričiai, susijusiai su socialiniu elgesiu ir agresijos reguliavimu.
Naudodami fluorescencinius žymenis, mokslininkai skyrė skirtingų tipų ląsteles ir nustatė, kad prijaukintų lapių grupėje buvo mažiau neuronų, siejamų su agresyvia reakcija, nei agresyviai veistose lapėse. Tai leidžia manyti, jog atranka į draugiškumą gali keisti pačią smegenų ląstelių sudėtį.
Tačiau tyrimas turi svarbų apribojimą: imtis maža, tad kol kas negalima tvirtinti, kad būtent šis neuronų sumažėjimas „sukuria“ paklusnumą. Greičiau tai – kandidatinis mechanizmas, kurį reikėtų tikrinti platesniuose tyrimuose.
Užuominos apie šunų prijaukinimą
Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kaip prasidėjo vilkų prijaukinimas: vieni svarsto, kad mažiau baikštūs vilkai patys laikėsi arčiau žmonių stovyklų dėl maisto likučių, kiti neatmeta ir žmonių įsikišimo auginant vilkų jauniklius. Bet kuriuo atveju, gyvūnai, turėję mažesnę baimę ir agresiją, galėjo įgyti pranašumą.
Lapių eksperimentas rodo, kad paveldimos elgesio tendencijos, veikiamos kryptingos atrankos, gali keistis palyginti greitai. Straipsnyje taip pat minima, kad atskiras 2026 metų spalio 30 dieną paskelbtas darbas, analizuojantis šunų genetinius duomenis, rado požymių, jog sumažėjusios agresijos ir baimės atranka skirtingose šunų linijose buvo nuoseklesnė nei išvaizdos bruožų atranka, o dalis elgesio pokyčių galėjo įvykti anksti prijaukinimo istorijoje.
Kartu šios krypties tyrimai stiprina prielaidą, kad pirmasis žingsnis link šuns galėjo būti būtent elgesio virsmas – tolerancija žmogui ir mažesnė agresija, – o tik vėliau sekė ryškūs kūno ir išvaizdos pokyčiai. Nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.