Tag: Šunys senjorai

  • Šuns demencija: pirmieji požymiai, kuriuos šeimininkai dažnai palaiko senatve

    Vyresni šunys gali sirgti demencija – tai ne „natūrali senatvė“, o progresuojanti neurodegeneracinė liga, veterinarijoje vadinama šunų kognityvinės disfunkcijos sindromu (CCD). Ji gali paveikti atmintį, mokymąsi, orientaciją ir ryšį su aplinka, o kai kuriais aspektais primena Alzheimerio ligą žmonėms.

    Svarbiausia žinia šeimininkams – dalį ankstyvų pokyčių lengva pražiūrėti, nes šuo matomas kasdien, o smulkūs elgesio pakitimai pamažu tampa „įprasti“. Dėl to nemaža dalis atvejų lieka neatpažinti, nors laiku sureagavus ligos progresavimą kai kuriais atvejais galima sulėtinti.

    Tyrimai rodo, kad rizika didėja su amžiumi: 2001 metų JAV mokslininkų darbe kognityvinių sutrikimų požymiai buvo pastebėti 28 proc. 11–12 metų šunų ir 68 proc. 15–16 metų šunų. Kitoje – 2010 metų Australijos – analizėje pagal šeimininkų apklausas demencija įvertinta 14,2 proc. šunų senjorų, tačiau veterinarai diagnozavo tik 1,9 proc. jų.

    Dideliame 2022 metų tyrime, paskelbtame „Scientific Reports“, Vašingtono universiteto „Dog Aging Project“ komanda, išanalizavusi daugiau nei 15 tūkst. šunų duomenis JAV, nurodė dar vieną svarbų faktą: šunims nuo 10 metų demencijos rizika su kiekvienais metais didėja daugiau nei per pusę.

    DISHAA: pagal ką atpažįstami simptomai

    Veterinarai ir elgesio specialistai dažnai remiasi DISHAA schema, sukurta kanadiečių veterinarijos elgsenos specialisto dr. Gary Landsbergo. Ji padeda susisteminti požymius, kurie gali signalizuoti apie kognityvinės funkcijos silpnėjimą.

    D – dezorientacija: šuo pasimeta gerai pažįstamoje aplinkoje, žiūri į vieną tašką ar sieną, sunkiau randa dubenėlį ar guolį, kartais tarsi nebeatpažįsta vietų ar žmonių. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip „išsiblaškymas“, bet pasikartojantys epizodai – svarbus signalas.

    I – santykių pokyčiai: šuo gali nebesidžiaugti šeimininko grįžimu, tapti irzlesnis, o kai kuriais atvejais pasireiškia agresija šeimos nariams ar kitiems namuose gyvenantiems gyvūnams. Kartais pirmasis ženklas būna staiga atsiradęs separacijos nerimas.

    S – miego ir budrumo sutrikimai: šuo gali beveik visą dieną snausti, o naktį keliauti po namus. Tokias naktines klajones neretai lydi vokalizacija – inkštimas, staugimas ar lojimas.

    H – higienos įpročių praradimas: net ilgus metus tvarkingas šuo ima šlapintis ar tuštintis namuose, nebesignalizuoja, kad nori į lauką. A – aktyvumo pokyčiai: mažėja domėjimasis aplinka, žaislais, atsiranda „be tikslo“ vaikščiojimas ratu ar pasikartojantys judesiai, gali keistis apetitas.

    Paskutinė DISHAA dalis – nerimas: šuo tampa baikštesnis, sunkiau išbūna vienas, gali atsirasti fobijos, pavyzdžiui, garsams ar tam tikriems vaizdams. Vis dažniau naudojama ir išplėsta versija DISHAAL, kur paskutinė raidė L apima mokymosi ir atminties problemas – šuo prasčiau įsisavina naujus dalykus ir sunkiau atlieka seniai išmoktas komandas.

    Kodėl būtina atmesti kitas ligas

    Ne visi demenciją primenantys simptomai reiškia būtent kognityvinę disfunkciją. Pavyzdžiui, šuo gali nereaguoti į vardą dėl suprastėjusios klausos, o naktinis nerimas gali būti susijęs su skausmu, pavyzdžiui, dėl sąnarių degeneracinių ligų.

    Pasak specialistų, demenciją imituoti gali ir kitos būklės – nuo smegenų navikų iki kepenų ar inkstų ligų (pvz., encefalopatijų), taip pat įvairūs skausmą sukeliantys sutrikimai. Todėl diagnozė dažnai nustatoma atmetimo principu, o tam gali prireikti išsamesnių tyrimų, įskaitant galvos vaizdinimą.

    Dėl to svarbu staigių ar naujų elgesio pokyčių nenurašyti amžiui – ypač jei jie atsirado netikėtai ir laikosi. Pirmas žingsnis paprastai yra konsultacija su veterinaru, o įtariant neurologines priežastis – su veterinarijos neurologu ar specialistu, dirbančiu su psichofarmakoterapija.

    Ką šeimininkas gali padaryti kasdien

    Specialistai pabrėžia, kad vertinga pasiruošti vizitui: vesti elgesio „dienoraštį“ (kada šuo pasimeta, kelintą valandą bunda naktį, kada įvyko „nelaimė“ namuose) ir, jei įmanoma, nufilmuoti epizodus telefonu – tai gydytojui dažnai pasako daugiau nei detalus žodinis pasakojimas.

    Gyvenimo kokybę gali pagerinti ir aplinkos pritaikymas: pastovi rutina (pasivaikščiojimų, maitinimo, miego laikas), kuo mažiau pokyčių namuose, neslidūs paviršiai, pašalinti laidai ar kitos kliūtys, vietos, kuriose šuo gali įstrigti, užtvertos. Tamsoje padėti gali naktinės lemputės.

    Nereikėtų bausti už dezorientaciją, naktinį lojimą ar „avarijas“ namuose – šuo to nedaro tyčia. Kartu svarbu stebėti, ar jis pakankamai geria vandens: sutrikus kognityvinėms funkcijoms kai kurie šunys tai gali tiesiog „pamiršti“.

    Tyrimai taip pat rodo, kad aktyvumas gali būti susijęs su mažesne demencijos rizika, tačiau ryšys nebūtinai priežastinis: 2022 metų „Dog Aging Project“ duomenimis, mažai aktyvūs šunys turėjo apie 6,5 karto didesnę demencijos riziką nei labai aktyvūs, bet autoriai pabrėžia, kad vien iš šių duomenų negalima spręsti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė. Vis dėlto reguliarūs pasivaikščiojimai, uostinėjimas ir protiniai žaidimai paprastai tinka daugumai šunų senjorų, tik krūvį reikia derinti prie jų būklės.

    Dar vienas aspektas – mityba. 2018 metais „Frontiers in Nutrition“ publikuotame kontroliuojamame klinikiniame tyrime šunys, turintys demencijos simptomų ir tris mėnesius gavę pašarą, papildytą, be kita ko, vidutinės grandinės riebalų rūgštimis (MCT), demonstravo pagerėjimų kai kuriose elgesio srityse. Vis dėlto tyrimą vykdė su pašaro gamintoju susiję mokslininkai, tad šį faktą verta turėti omenyje vertinant rezultatus.

    Jei jūsų šuo vyresnis nei 8–10 metų ir pastebite naujus, užsitęsusius elgesio pokyčius, delsimas dažniausiai nepadeda. Kuo anksčiau pradedama diagnostika ir pritaikoma kasdienė priežiūra, tuo daugiau galimybių užtikrinti ramesnę ir komfortiškesnę šuns senatvę.