Jeloustouno nacionalinis parkas JAV garsėja geizeriais ir karštaisiais šaltiniais, tačiau po juo slypi didžiulė vulkaninė sistema, dažnai vadinama supervulkanu. Pastaraisiais metais internete nuolat atsinaujina teiginiai, esą Jeloustounas „vėluoja“ išsiveržti ir bet kada gali sukelti katastrofą visam žemynui.
JAV geologijos tarnybos USGS stebėsenos duomenys rodo kitokį vaizdą: oficialus Jeloustouno vulkaninės grėsmės lygis išlieka normalus. Tai reiškia, kad registruojamas seismiškumas ir žemės paviršiaus deformacijos atitinka įprastą foną, būdingą aktyviai hidroterminei sričiai.
„Šiuo metu neturime įrodymų, kad Jeloustoune kaupiasi pakankamai magmos, galinčios sukelti superišsiveržimą“, – teigia USGS vertinimai, kuriuos agentūra skelbia savo stebėsenos apžvalgose.
Jeloustounas yra virš vadinamosios karštosios dėmės, kur iš Žemės gelmių kylanti šiluma tirpdo uolienas ir maitina geizerių bei karštųjų šaltinių sistemą. Dėl to regione dažni nedideli žemės drebėjimai, o paviršius gali tai kilti, tai leistis, nes požeminiai skysčiai ir dujos nuolat persiskirsto.
Mokslininkai pabrėžia, kad net ir aktyvesni geizerių ciklų pokyčiai ar žemės paviršiaus „kvėpavimas“ savaime nereiškia, jog magma kyla į paviršių. Tokie svyravimai Jeloustoune laikomi įprastu reiškiniu didelėje ir dinamiškoje hidroterminėje sistemoje, kuri jautriai reaguoja į slėgio ir vandens cirkuliacijos pokyčius.
Kokio išsiveržimo scenarijai laikomi realistiškiausiais?
Jei Jeloustounas ateityje ir vėl pasireikštų vulkaniškai, labiau tikėtinas scenarijus būtų riboto masto lavos išsiliejimas arba vietinis sprogstamasis epizodas, o ne superišsiveržimas. USGS nurodo, kad po paskutinio kalderą suformavusio įvykio regione vyko daug mažesnių, dažniausiai ne taip sprogstamų išsiveržimų, kurie paliko lavos srautus.
Kitas realistiškas pavojus – hidroterminiai sprogimai, kai itin karštas požeminis vanduo staiga virsta garais, išsiplečia ir suskaldo aplinkines uolienas. Tokie įvykiai paprastai kelia grėsmę lokaliai, dažniausiai parko ribose, tačiau dėl staigumo gali būti pavojingi žmonėms net ir be jokio magmos judėjimo į paviršių.
Stebėsenos specialistai aiškina, kad prieš rimtesnį vulkaninį suaktyvėjimą būtų tikimasi aiškių signalų: intensyvių ir ilgai trunkančių žemės drebėjimų spiečių, spartesnės ir kryptingos paviršiaus deformacijos, pastebimų dujų sudėties pokyčių bei šiluminio srauto anomalijų. Jeloustounas stebimas seismometrais, GPS stotimis, palydoviniais matavimais ir geocheminiais jutikliais, todėl pokyčiai būtų fiksuojami ir vertinami kompleksiškai.
Kas būtų, jei įvyktų superišsiveržimas?
Superišsiveržimo scenarijus teoriškai įmanomas, tačiau jis laikomas pačiu ekstremaliausiu ir mažiausiai tikėtinu. Tokiu atveju į atmosferą galėtų būti išmesta daugiau nei 1 000 kubinių kilometrų vulkaninės medžiagos, o pelenų stulpas pasiektų didelį aukštį, sukeldamas ypač didelius padarinius aplink kalderą.
Didžiausią grėsmę netoli epicentro keltų piroklastiniai srautai – itin greiti, įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų mišiniai. Toliau nuo Jeloustouno pagrindinis veiksnys būtų pelenų krituliai: jų storis priklausytų nuo vėjų krypties ir meteorologinių sąlygų, tačiau net plonas sluoksnis gali sutrikdyti infrastruktūrą.
Pelenai gali užteršti vandenį, pažeisti techniką, apsunkinti kelių ir geležinkelių darbą, sukelti elektros tiekimo sutrikimų, o žemės ūkiui tai reikštų derliaus ir tiekimo grandinių rizikas. Aviacijai pelenai ypač pavojingi, nes gali pažeisti reaktyvinius variklius, todėl oro eismas dideliuose regionuose galėtų būti laikinai ribojamas.
Dar vienas galimas poveikis – klimatinis, jei į stratosferą patektų didesni sieros junginių kiekiai, kurie atspindi Saulės spinduliuotę ir trumpam vėsina klimatą. USGS vertinimu, tokio pobūdžio padariniai galėtų tęstis ne vienerius metus, tačiau tai priklausytų nuo konkretaus išsiveržimo masto ir sudėties.
Vis dėlto dabartinė mokslinė pozicija išlieka nuosekli: Jeloustounas yra aktyvi sistema, kuri ateityje gali sukelti įvairaus masto reiškinius, bet šiuo metu nėra požymių, kad superišsiveržimas būtų artimas ar neišvengiamas. Didžiausi praktiniai pavojai šiandien siejami su lokaliais hidroterminiais sprogimais, žemės drebėjimais ir, retesniu atveju, mažesnio masto vulkaniniu aktyvumu.