CP v2

Tag: Sūriai

  • Pamiršk klasikinę picą: ši šoninės ir sūrio stromboli rulada dingsta per kelias minutes

    Nors iš pirmo žvilgsnio primena susuktą bandelę, stromboli yra italų ir amerikiečių virtuvės derinys, gaminamas iš tų pačių ingredientų kaip pica. Esminis skirtumas tas, kad tešla sutepama padažu, uždedami priedai ir viskas tvirtai susukama į volelį. Dėl to sūris ir mėsa iškepa tolygiais sluoksniais ir mažiau išsausėja.

    Tokį kepinį patogu gaminti, kai norisi greitos vakarienės ar užkandžio svečiams: vieną ruletę lengva supjaustyti riekėmis ir patiekti ant stalo. Stromboli ypač gerai tinka iškyloms, nes skanus ir šiltas, ir atvėsęs, o gabalėlius patogu pasiimti į darbą ar mokyklą.

    Kaip išsirinkti sūrį

    Skoniui ir tekstūrai daugiausia įtakos turi sūrio pasirinkimas. Geriausiai pasiteisina kietesnė mozzarella gabale, taip pat gouda ar čederis, nes jie gerai tirpsta, bet neišskiria per daug skysčio. Šviežios mocarelos iš sūrymo geriau vengti, nes dėl didesnio drėgmės kiekio tešlos vidus gali tapti guminis.

    Iškepus svarbu neskubėti pjaustyti: palikite stromboli apie 10 minučių pastovėti ant lentelės. Taip sūris šiek tiek sutvirtėja, pjūviai būna gražesni, o įdaras mažiau bėga lauk.

    Patiekimas ir padažai

    Riekeles galima valgyti vienas, tačiau dar skaniau patiekti su paprastu pomidorų padažu ir žolelėmis arba česnakiniu dipu. Jei norisi lengvesnio varianto, prie stromboli tinka ir šviežios daržovės ar salotos, kurios subalansuoja sūrumą.

    Įdarą patogu keisti pagal tai, ką turite šaldytuve: tinka kepti pievagrybiai, džiovinti pomidorai, alyvuogės ar trupučiu aitriosios paprikos mėgstantiems aštriau. Stromboli gerai atlaiko pašildymą orkaitėje arba sausoje keptuvėje po dangčiu, todėl jį drąsiai galima pasiruošti iš anksto.

    Stromboli su kumpiu ir sūriu

    Vienai ruletei prireiks apie 400 gramų šviežios picos tešlos, maždaug 200 gramų plonai pjaustyto kumpio ir apie 200 gramų geltonojo sūrio. Papildomai galima dėti apie 100 gramų saliamio, o pagrindui pakanka 3 šaukštų tiršto pomidorų padažo ar passatos ir šaukštelio džiovinto raudonėlio.

    Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių, skardą išklokite kepimo popieriumi, o tešlą ištieskite į stačiakampį. Paviršių patepkite padažu, palikdami apie 2 centimetrus kraštą, pabarstykite raudonėliu, tuomet tolygiai sudėkite sūrį ir kumpį. Tešlą susukite, sujungimą palikite apačioje, viršų patepkite kiaušiniu su šlakeliu pieno ir, jei norite, pabarstykite sezamo sėklomis.

    Viršuje padarykite kelis negilius įpjovimus, kad išeitų garai, ir kepkite apie 20–25 minutes, kol gražiai apskrus. Ištraukę palaukite apie 10 minučių ir supjaustykite 2–3 centimetrų riekėmis. Patiekite su mėgstamu padažu ir valgykite iškart arba pasiimkite su savimi.

  • Nauja virtuvės mada: ilgai brandintas actas stebina skoniu ir desertuose, ir prie sūrių

    Nauja virtuvės mada: ilgai brandintas actas stebina skoniu ir desertuose, ir prie sūrių

    Ilgai brandinti actai sparčiai grįžta į kulinarijos sceną ir vis dažniau vadinami ne tiesiog rūgštikliu, o prieskoniu. Šią kryptį pastaraisiais metais stiprina augantis susidomėjimas fermentacija, natūraliais skoniais ir mažų gamintojų produktais.

    Maisto tendencijų apžvalgose ilgai brandintas actas minimas kaip vienas ryškėjančių pasirinkimų, o restoranų virtuvėse jis tampa baigiamuoju akcentu, panašiai kaip geras alyvuogių aliejus. Keli lašai gali pakeisti patiekalo balansą, sustiprinti aromatą ir suteikti gylio.

    Kas išskiria brandintą actą?

    Brandintas actas nuo įprasto skiriasi pirmiausia laiku: jis laikomas ilgiau, o skonis per tą laiką tampa sudėtingesnis ir švelnesnis. Dažnai brandinimas trunka ne mėnesius, o kelerius metus, kai kurios rūšys brandinamos ilgiau nei 3 metus.

    Gamybos principas iš esmės paremtas fermentacija: cukrūs paverčiami alkoholiu, o vėliau acto rūgšties bakterijos alkoholį paverčia actu. Po to seka brandinimas, kuris gali vykti stikliniuose induose arba medinėse statinėse, suteikiančiose papildomų natų.

    Ne tik balzaminis ir ne tik vynuogės

    Nors daugeliui pirmiausia į galvą ateina balzaminis actas, brandinti gali būti ir kitų vaisių actai. Jie gaminami ne vien iš vynuogių, bet ir iš obuolių, slyvų bei kitų vaisių, todėl skonių spektras tampa gerokai platesnis.

    Būtent ši įvairovė skatina eksperimentuoti: vieni brandinti actai būna tirštesni, kiti lengvesni, su ryškesnėmis vaisių natomis ar medienos atspalviais. Dėl to virtuvėje jie dažniau naudojami saikingai, kaip koncentratas, o ne kaip pagrindinė marinato bazė.

    Kaip jį naudoti virtuvėje?

    Ilgai brandintas actas ypač vertinamas kaip užbaigimo prieskonis, kai norisi subtilaus rūgštumo ir aromato. Jis tinka ant daržovių, mėsos ar žuvies patiekalų, o taip pat ten, kur svarbus saldumo ir rūgštumo balansas.

    Konditerijoje ir desertuose jis taip pat randa vietą: dera su vaisiais, ypač uogomis, ir gali paryškinti šokolado ar karamelės natą. Dar viena populiari kryptis yra deriniai su sūriais, kai keli lašai acto padeda išryškinti skonio kontrastus.

    Augant susidomėjimui amatininkiškais produktais, tokių actų kaina dažnai būna didesnė nei įprastų. Vis dėlto jų naudojama mažai, todėl vieno buteliuko pakanka ilgesniam laikui, o skonis tampa aiškiu patiekalo akcentu.

  • Geltoną sūrį renkatės neteisingai? Šis šveicariškas su riešutų poskoniu greitai numalšina alkį

    Emmentalis – brandintas šveicariškas sūris iš karvės pieno, kilęs iš Emmentalio regiono. Jis vertinamas dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio ir elastingos tekstūros, todėl dažnai pasirenkamas tiek kasdieniams patiekalams, tiek užkandžiams.

    Šis sūris lengvai atpažįstamas iš jam būdingų skylučių, kurios susidaro natūralaus brandinimo metu. Brandinant ir fermentuojantis sūrio masei išsiskiria anglies dioksidas, o dujų burbuliukai suformuoja vadinamąsias akis.

    Maistine prasme emmentalis laikomas baltymų šaltiniu: JAV Žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų gali būti apie 27 gramai baltymų. Dėl to sūris neretai siejamas su didesniu sotumo jausmu, nes baltymai padeda ilgiau išlikti sočiam.

    Vis dėlto emmentalis yra kaloringas produktas: to paties šaltinio duomenimis, 100 gramų gali turėti apie 393 kilokalorijas ir maždaug 31 gramą riebalų. Tikslios maistinės vertės gali skirtis priklausomai nuo gamintojo, brandinimo trukmės ir receptūros.

    Kulinarijoje emmentalis ypač vertinamas dėl to, kad gerai tirpsta ir suteikia patiekalams kremiškumo. Jį patogu naudoti karštoms sumuštinėms, makaronų apkepams ar keptoms bagetėms, o norint ryškesnio aromato dažnai derinama su svogūnų laiškais ar kitomis šviežiomis žolelėmis.

  • Liko sultinio? Ši česnakinė sūrio sriuba užkvepins visus namus – paruošite per 20 minučių

    Skaidrus likęs sultinys dažnai tampa greitu pagrindu sočiai vakarienei, o vienas populiariausių sprendimų – česnakinė sūrio sriuba. Intensyvus vištienos ar jautienos sultinys su poru ir česnaku suteikia ryškų aromatą, o sūriai sukuria kremišką tekstūrą.

    Tokia sriuba ypač tinka vėsesniu metu, kai norisi šildančio ir greitai paruošiamo patiekalo. Be to, tai praktiškas būdas sumažinti maisto švaistymą, nes sultinio likučiai dažnai lieka po savaitgalio pietų ar šventinių patiekalų.

    Kas suteikia ryškų skonį?

    Skonio pagrindą formuoja švelniai svieste pakepintas poras ir trumpai pašildytas česnakas, kurio svarbu neperkepti, kad neatsirastų kartumo. Tuomet daržovės užpilamos perkoštu sultiniu, o į karštą skystį pamažu įmaišomi sūriai, kad tolygiai ištirptų.

    Kremiškumui dažniausiai pasirenkami du skirtingi sūriai: lydytas sūris suteikia vientisumo, o kietasis geltonasis prideda ryškesnio skonio. Pabaigoje įpilama riebesnės grietinėlės ir viskas sutrinama iki glotnaus kremo.

    Kaip pasigaminti per 20 minučių

    Patogiausia gaminti puode storesniu dugnu: jame ištirpdykite sviestą, suberkite smulkintą porą ir kepkite ant silpnos ugnies, kol suminkštės. Tuomet įdėkite smulkintą arba traiškytą česnaką ir pakaitinkite apie minutę.

    Supilkite perkoštą sultinį, užvirkite, sumažinkite kaitrą ir dėkite lydytą sūrį bei tarkuotą kietą sūrį, nuolat pamaišydami. Pavirkite apie 15–20 minučių, kol sūriai visiškai ištirps, tuomet supilkite grietinėlę, pagardinkite druska, pipirais, saldžiąja ar aitriąja paprika ir žiupsneliu muskato.

    Jei norite ypač švelnios tekstūros, sriubą sutrinkite iki kremo ir patiekite karštą. Prie jos dera apskrudintos skrebučių riekelės, žolelėmis pagardinti skrebučiai ar kiti traškūs priedai, kurie suteikia kontrastą kremiškai sriubai.

    Įprastai užtenka maždaug 1 litro sultinio, 5 česnako skiltelių, pusės poro, po 200 gramų lydyto ir kietojo sūrio, maždaug trečdalio stiklinės 30 proc. riebumo grietinėlės ir šaukšto sviesto. Prieskonius verta derinti pagal sultinio sūrumą, kad patiekalas neperdrusktų.

  • Italų restoranus užkariavęs geltonas patiekalas: polenta namuose pavyks pigiai ir gardžiai

    Polenta, kukurūzų kruopų košė, pastaraisiais metais vis dažniau sugrįžta į itališką virtuvę ir restoranų meniu, ypač vėsesniu sezonu. Tai paprastas, nebrangus pagrindas, kurį galima paversti ir švelniu kremu, ir tvirta, vėliau apkepama mase.

    Šis patiekalas labiausiai siejamas su Šiaurės Italija, kur polenta istorijoje ilgai buvo kasdienis, sotus maistas. Šiandien ji vertinama dėl universalumo: tinka kaip garnyras, pagrindinis patiekalas ar net užkandis, o skonį lemia sultiniai, riebalai ir priedai.

    Kaip išvirti kremišką polentą

    Pirmiausia verta perskaityti instrukciją ant pakuotės, nes polenta būna smulkesnio ar stambesnio malimo, taip pat greito paruošimo. Nuo to priklauso ir virimo laikas, ir skysčio kiekis, todėl vienos taisyklės visiems variantams nėra.

    Klasikinei, ne greito paruošimo polentai dažnai tinka orientyras: apie keturios dalys skysčio vienai daliai kruopų. Skystis gali būti vanduo, sultinys ar pienas, o geriausiam rezultatui svarbu druską įberti iš anksto, kai skystis dar tik užverda.

    Kruopas berkite pamažu ir nuolat maišykite šluotele, kad nesusidarytų gumuliukų. Vėliau patogu pereiti prie medinio šaukšto ir virti ant mažos ugnies, reguliariai pamaišant, ypač prie dugno, nes tirštėjanti masė lengvai prisvyla.

    Stambesnio malimo polenta dažniausiai verda apie 30–45 minutes, o smulkesnė gali būti paruošta per 15–20 minučių. Greito paruošimo variantai išverda per kelias minutes, tačiau skonis paprastai būna kiek mažiau gilus.

    Polenta laikoma paruošta tada, kai ji minkšta ir nebejaučiama kietų kruopelių. Pabaigoje dažnai dedama sviesto ir smulkiai tarkuoto „Parmigiano Reggiano“ ar „Grana Padano“, o jei masė per tiršta, ją praskieskite karštu vandeniu, sultiniu arba pienu.

    Grybai ir sūris: rudens derinys

    Vėsesniu metų laiku polenta ypač dera su grybais, ilgai troškinta mėsa ar ryškaus skonio sūriais. Švelnus kukurūzų pagrindas gerai sugeria aromatus, todėl priedai tampa pagrindine patiekalo žvaigžde.

    Miško grybams geriausia sausas valymas šepetėliu ar vos drėgna šluoste, nes plaunami jie greitai prisigeria vandens ir keptuvėje labiau troškinasi nei skrunda. Kepant svarbu neperkrauti keptuvės, kad grybai apskrustų, o ne pradėtų leisti sultis.

    Skonį lengva sustiprinti česnaku, svogūnu, čiobreliu ar petražolėmis, o prireikus tinka ir keli šaukštai vyno, kurį reikia nugarinti. Ne sezono metu galima rinktis pievagrybius ar kreivabudes, o džiovinti grybai pravers, jei prieš tai juos pamirkysite.

    Su polenta dažnai derinami kieti, brandinti sūriai, tačiau tinka ir minkštesnės rūšys, kurios lengvai tirpsta. Italų virtuvėje neretai maišomi du sūriai: vienas suteikia ryškumo, kitas padeda išgauti kremiškumą ir vientisą tekstūrą.

    Jei norisi švelnesnio skonio, polentą galima pagardinti „Mascarpone“ arba rikota, nors tai nėra klasikinis pasirinkimas. Sūrį verta dėti pabaigoje, kai ugnis silpna, ir berti po truputį, nes brandinti sūriai gali būti sūrūs.

    Ką daryti su likučiais

    Minkšta polenta skaniausia ką tik išvirta, nes greitai tirštėja. Vis dėlto likučiai puikiai panaudojami: atvėsintą masę galima supilti į negilią formą, išlyginti ir laikyti šaldytuve.

    Kitą dieną sustingusią polentą lengva supjaustyti gabalėliais ir apkepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio, kol išorė tampa traški. Tokia polenta tinka su pomidorų padažu, grybais, sūriu ar kiaušiniu, o taip pat gali atstoti duoną ar bulves prie pagrindinio patiekalo.

    Polenta dažnai lyginama su neutraliu garnyru, nes ji lengvai prisitaiko prie to, ką turite virtuvėje. Kartais užtenka kelių lašų balzaminio acto ar šaukštelio pesto, kad skonis taptų ryškesnis ir patiekalas primintų restorano lėkštę.

  • Šis uogų karalius turi keliskart daugiau skaidulų nei slyvos: puikiai tinka prie mėsos ir sūrių

    Juodieji serbentai dažnai prisimenami tik kaip uogienės, kompotų ar naminių gėrimų ingredientas, tačiau ši uoga verta visai kito vaidmens virtuvėje. Dėl ryškaus rūgštumo ir natūralaus aromato ji puikiai dera ne tik su desertais, bet ir su sūriais bei mėsa.

    Neretai manoma, kad žarnyno veiklai labiausiai padeda slyvos, tačiau pagal skaidulų kiekį juodieji serbentai jas ryškiai lenkia. Maždaug 100 gramų slyvų paprastai turi apie 2 gramus skaidulų, o juodieji serbentai tokioje pačioje porcijoje gali turėti apie 6,8–7,9 gramo.

    Toks skirtumas svarbus ne tik virškinimui. Skaidulos prisideda prie ilgesnio sotumo jausmo, padeda stabiliau valdyti cukraus kiekį kraujyje ir palaiko normalią žarnyno mikrobiotos veiklą, o tai siejama su geresne bendra savijauta ir mažesne kai kurių ligų rizika.

    Juoduosiuose serbentuose esantis netirpusis skaidulų komponentas padeda žarnyno peristaltikai, o tirpiosios skaidulos, tarp jų pektinai, skrandyje brinksta ir lėtina cukrų pasisavinimą. Būtent pektinai paaiškina, kodėl serbentų padažai ir konfiturai dažnai natūraliai sutirštėja be papildomų želiančių priedų.

    Ši uoga taip pat vertinama dėl vitamino C ir antioksidantų, ypač antocianinų, kurie suteikia tamsią spalvą ir siejami su priešuždegiminėmis savybėmis. Praktikoje tai reiškia, kad juodieji serbentai gali būti ne tik gardus, bet ir maistiniu požiūriu stiprus pasirinkimas, ypač sezono metu.

    Virtuvėje juodųjų serbentų konfitūra ar tirštas padažas dažnai prilyginamas spanguolių ar mėlynių pagardams, tačiau turi ryškesnį charakterį. Jis ypač tinka prie keptos anties ar žąsies, kiaulienos kepsnių, paštetų, taip pat prie brandintų, riebesnių sūrių, įskaitant pelėsinius.

    Norint išgauti pikantišką skonį, dažniausiai derinamas uogų rūgštumas su svogūnu, balzaminiu actu ir šildančiais prieskoniais, pavyzdžiui, cinamonu, kvapiaisiais pipirais ar gvazdikėliais. Svarbiausia nepadauginti saldiklio, kad konfitūra išliktų labiau padažas nei desertas.

    Paruoštą konfitūrą reikėtų supilstyti į švarius, iškaitintus stiklainius ir laikyti šaldytuve, o jei planuojama laikyti ilgiau, verta pasirūpinti tinkamu pasterizavimu. Patiekti galima tiek šiltą, tiek šaltą, priklausomai nuo patiekalo: prie mėsos dažnai tinka šiltesnė, o prie sūrių patogiau šalta.

  • Prancūziškas būdas cukinijai: vos keli ingredientai, o sotus apkepas pamaitina visus

    Prancūzų virtuvėje cukinija dažnai kepama apkepuose, kuriuose švelnų jos skonį paryškina kiaušiniai, grietinėlė ir gerai besilydantis, ryškesnio skonio sūris. Toks derinys padeda išlaikyti patiekalą kremišką, o daržovės tampa minkštos ir aromatingos.

    Šio varianto esmė paprasta: cukinija sutarkuojama ir maišoma su ryžiais, tada užpilama kiaušinių bei grietinėlės plakiniu ir kepama orkaitėje. Dėl didelio cukinijos vandeningumo ryžius galima berti tiesiai sausai, nes kepdami jie sugeria ir daržovių sultis, ir padažą.

    Kaip ryžiai sugeria skonį

    Geriausiai tinka apvalūs ryžiai arba arborio, naudojami rizotui, nes iškepę jie tampa minkšti ir šiek tiek lipnūs. Tokia tekstūra padeda ryžiams susieti daržoves su kiaušinių ir grietinėlės mase, todėl apkepas nesubyra.

    Morkos nėra būtinos, tačiau jos suteikia daugiau saldumo, spalvos ir papildomo sultingumo. Prieskoniams dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir žiupsnelio muskato, nes sūris apkepui duoda pagrindinę umami natą.

    Ingredientai ir gaminimas

    Maždaug 4–6 porcijoms prireiks apie 1 kilogramo cukinijos, 150 gramų ryžių, 3 kiaušinių, 300 mililitrų daržovių sultinio, 200 mililitrų 30 proc. riebumo grietinėlės ir 150 gramų sūrio. Dažniausiai pasirenkamas „Comté“, „Gruyère“ arba emmentalis, taip pat tinka ir kitas gerai besilydantis sūris.

    Cukiniją su odele sutarkuokite stambiai, jei ji peraugusi, išimkite sėklas. Sudėkite tarkuotą cukiniją, morkas ir ryžius į dubenį, užpilkite sultiniu ir permaišykite.

    Atskirai išplakite kiaušinius su grietinėle, pagardinkite druska, pipirais ir muskatu. Daržoves sudėkite į sviestu pateptą kepimo indą, užpilkite plakinį, užberkite tarkuotą sūrį ir lengvai permaišykite, kad masė pasiskirstytų tolygiai.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes, kol viršus lengvai apskrus, o ryžiai suminkštės. Prieš pjaustydami leiskite apkepui kelias minutes pastovėti, kad sutvirtėtų.

    Kodėl tai sotus pasirinkimas

    Toks apkepas tinka kaip pilnavertis pietų patiekalas, nes suteikia sudėtinių angliavandenių iš ryžių ir baltymų iš kiaušinių bei sūrio. Daržovės papildo racioną skaidulomis, o cukinijoje ir morkose esantys mineralai bei karotenoidai geriau pasisavinami dėl grietinėlės ir sūrio riebalų.

    Patiekalas dažnai valgomas vienas, tačiau norint įvairesnės lėkštės jį galima derinti su mėsa ar grybų padažu. Tai taip pat patogus pasirinkimas, kai norisi greitai paruošti didesnį kiekį šilto maisto visai šeimai.

  • Parmezanas brangsta, bet yra išeitis: lenkiški „Spomlek“ sūriai kainuoja beveik perpus pigiau

    Brangstantis parmezanas skatina ieškoti alternatyvų

    Kietieji ilgai brandinti sūriai, tokie kaip Parmigiano Reggiano ar Grana Padano, daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu, tačiau jų kaina parduotuvėse dažnai verčia ieškoti pigesnių sprendimų. Todėl dėmesio sulaukia vietiniai ar kaimyninėse šalyse gaminami kieti brandinti sūriai, kuriuos galima naudoti panašiai.

    Lenkijos gamintojo „Spomlek“ linijoje „Skarby Serowara“ esantys sūriai „Bursztyn“ ir „Rubin“ nėra itališkų DOP sūrių analogai pagal technologiją, bet virtuvėje dažnai praverčia tais pačiais atvejais. Juos patogu tarkuoti ant makaronų, tirpinti padažuose ar patiekti sūrių lentoje.

    Kuo skiriasi „Bursztyn“ ir „Rubin“?

    „Bursztyn“ brandinamas mažiausiai šešis mėnesius, todėl jo skonis paprastai ryškesnis, tekstūra trapesnė, o poskonis pikantiškesnis. Toks sūris labiau tinka, kai norisi aiškiai juntamo sūrio akcento ant karšto patiekalo ar užkandžių lėkštėje.

    „Rubin“ brandinamas trumpiau, mažiausiai tris mėnesius, ir dažniau apibūdinamas kaip švelnesnis, sviestinis. Jis dažnai pasirenkamas apkepams, salotoms, šiltoms sumuštiniams ar lengvesniems patiekalams, kuriuose sūris neturi dominuoti.

    Kaina, sudėtis ir ką verta žinoti perkant

    Parduotuvėse šie sūriai dažniausiai sutinkami 180 gramų pakuotėmis, o akcijų metu kaina paprastai krenta ypač juntamai. Pavyzdžiui, 180 gramų pakuotė gali kainuoti apie 2,70 euro, tai yra maždaug 15 eurų už kilogramą, todėl skirtumas, lyginant su importiniais brandintais sūriais, gali būti reikšmingas.

    Sudėtis abiem atvejais labai panaši: pasterizuotas pienas, druska, pienarūgštės fermentacijos bakterijos, kalcio chloridas, karotenai. Skirtumai dažniau susiję su žievele, kurioje gali būti konservantų ir dažiklių, o pati žievelė nėra skirta vartoti, todėl prieš valgant ją reikėtų nupjauti.

    Maistinė vertė taip pat artima: 100 gramų „Bursztyn“ turi apie 383 kilokalorijas, apie 30 gramų riebalų ir apie 27 gramus baltymų, o „Rubin“ turi apie 365 kilokalorijas, apie 28 gramus riebalų ir taip pat apie 27 gramus baltymų. Ant pakuočių paprastai nurodoma ir tai, kad laktozės kiekis yra labai mažas, mažiau nei 0,01 gramo 100 gramų produkto.

    Kasdieniam gaminimui svarbiausia lyginti ne pakuotės, o kilogramo kainą, nes mažos pakuotės gali klaidinti. Jei tikslas yra kietas brandintas sūris tarkavimui ar padažams, pigesnės alternatyvos leidžia sutaupyti nepaukojant patogumo virtuvėje.

  • Graikai jį valgo visur: halloumi sūris nekrečia pokštų keptuvėje ir stebina skoniu

    Halloumi sūris pastaraisiais metais sparčiai populiarėja ir Lietuvoje, nes tai vienas nedaugelio sūrių, kurį galima drąsiai kepti ar grilinti. Jo struktūra sukurta taip, kad kaitinamas jis neištirpsta ir nesubyra, o ant paviršiaus greitai susiformuoja apskrudusi plutelė.

    Šis sūris siejamas su Kipro ir platesnio Rytų Viduržemio jūros regiono virtuve, todėl dažnai vadinamas graikiškų patiekalų žvaigžde. Dėl švelniai sūraus skonio ir elastingos tekstūros jis tinka ir kaip greitas užkandis, ir kaip pilnavertė patiekalo dalis.

    Kepant ar grilinant svarbiausia neskubėti: geriausiai pavyksta, kai halloumi pjaustomas storesnėmis riekėmis ir trumpai apskrudinamas ant vidutinės kaitros. Taip išgaunama traški, auksinė plutelė, o vidus išlieka minkštas ir sultingas.

    Virtuvėje halloumi ypač universalus: jį galima dėti į salotas su pomidorais, agurkais ir alyvuogių aliejumi arba patiekti su keptomis daržovėmis. Jis dera ir su šviežiomis žolelėmis, citrina, o netikėtas, bet populiarus derinys – su medumi, figomis ar arbūzu.

    Mitybos požiūriu halloumi vertinamas dėl baltymų ir kalcio, tačiau kartu reikėtų atkreipti dėmesį į druskos kiekį, būdingą daugeliui sūrių. Jei ribojate druską, verta rinktis mažiau sūrų variantą arba prieš kepant trumpai perlieti sūrį vandeniu ir nusausinti.

    Norint namuose pasigaminti halloumi lazdeles, sūrį patogu supjaustyti 1,5–2 centimetrų storio juostelėmis, lengvai apvolioti miltuose su prieskoniais ir kepti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje. Patiekiant dažnai pasirenkamas jogurtinis padažas su citrina ir žolelėmis – jis subalansuoja sūrio sūrumą ir paryškina skonį.

  • Tepate skrebučius sviestu? Šis paprastas triukas su majonezu suteiks idealią traškią plutelę

    Daugelis skrebučius ar sūrio sumuštinius iš išorės tepa sviestu, tačiau vis dažniau siūloma jį keisti majonezu. Plonas majonezo sluoksnis leidžia tolygiau apskrudinti duoną ir lengviau pasiekti vienodą auksinę spalvą.

    Majonezo pranašumas pirmiausia yra patogumas. Jį lengva plonai ir vienodai užtepti net ant minkštos duonos, o šaltas sviestas dažnai drasko riekę ir kepant greitai nuteka į keptuvę, todėl kraštai apskrunda netolygiai.

    Skirtumą lemia ir sudėtis. Svieste yra vandens bei pieno baltymų, kurie aukštesnėje temperatūroje gali greitai pradėti svilti, todėl skonis tampa kartokas, o paviršius apskrunda dėmėmis.

    Majonezo pagrindas dažniausiai yra augalinis aliejus ir trynys, todėl jis gerai tinka trumpam kepimui ant vidutinės kaitros. Vis dėlto keptuvės nereikėtų įkaitinti iki maksimumo, nes per didelė temperatūra greitai pridegina ir majonezą, ir pačią duoną.

    Geriausiam rezultatui pakanka labai plono sluoksnio, užtepto ant išorinių riekių pusių iki pat kraštų. Keptuvę verta kaitinti vidutine arba vidutiniškai maža ugnimi, kad duona skrustų pamažu, o sūris viduje spėtų išsilydyti.

    Didelę įtaką turi ir pasirinktas sūris. Gerai tirpsta pusiau kieti sūriai, pavyzdžiui, gouda, čederis, emmentaleris ar gruyère, ypač jei jie pjaustomi plonais griežinėliais, o ne dedami storu gabalu.

    Jei sumuštinis storesnis, gali padėti paprastas veiksmas: kai abi pusės jau beveik auksinės, kaitrą sumažinkite iki minimumo ir keptuvę trumpam pridenkite. Taip šiluma greičiau pasiekia įdarą, tačiau ilgai dengti nereikėtų, kad garai nesuminkštintų traškios plutelės.

    Skrebučių skoniui pagyvinti tinka rūgštesni ar aštresni priedai, pavyzdžiui, marinuoti agurkėliai ar garstyčios. O jei skrebučiai atvėso, geriau juos trumpai pašildyti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje, nes mikrobangų krosnelė dažniausiai suminkština plutelę.