Tag: Surtseja

  • 1963-aisiais prie Islandijos iškilusi Surtseja iki šiol uždara: į ją įleidžiami tik su leidimu

    1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.

    Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.

    Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.

    Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.

    Kaip saloje atsirado gyvybė

    Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.

    1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.

    Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.

    Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.

    Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.

    Kodėl Surtseja saugoma griežtai

    Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.

    Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.

    1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.

    Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.

    UNESCO statusas ir salos ateitis

    2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.

    Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.

  • Iš vandenyno 1963 metais iškilusi Surtseja tapo uždara laboratorija: ką joje randa mokslininkai

    1963 metais prie Islandijos krantų, Atlanto vandenyne, iš jūros dugno išsiveržęs ugnikalnis sukūrė naują sausumos lopinėlį – Surtsejos salą. Ji tapo vienu rečiausių atvejų pasaulyje, kai mokslininkai gali stebėti, kaip gyvybė įsitvirtina visiškai naujoje žemėje, beveik nepatirdama žmogaus poveikio.

    Netrukus po salos atsiradimo Islandija ėmėsi griežtų ribojimų: į Surtseją patekti galima tik su specialiais leidimais, o bet koks neatsargus „atsivežimas“ čia laikomas grėsme tyrimams. Pagrindinis tikslas paprastas, bet ambicingas: kuo tiksliau užfiksuoti natūralią ekosistemos raidą nuo pirmųjų dienų.

    Surtseja suteikė galimybę patikrinti tai, ką įprastai sunku atskirti gamtoje: kaip augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai pasiekia naują teritoriją ir kaip formuojasi pirmosios bendrijos, kai nėra kelių, ūkių, sodo augalų ar sąmoningo žmogaus įsikišimo. Todėl buvo nustatytos taisyklės, ribojančios bet kokių gyvų organizmų, sėklų, augalų dalių ar atliekų įvežimą.

    Sala taip pat laikoma jautria laboratorija, kur net menki pokyčiai gali iškreipti dešimtmečių duomenis. Dėl to akcentuojama bioapsauga: kuo mažiau atsitiktinių „keleivių“, tuo patikimesnis vaizdas, kaip gamta pati kuria dirvožemį, augaliją ir maisto grandines.

    Pirmieji salos metai buvo itin atšiaurūs: šviežios vulkaninės uolienos, stiprūs vėjai ir druskingos bangos darė ją panašią į vietą, kurioje sunku įsitvirtinti bet kam. Vis dėlto pakrantėse gana greitai pradėti fiksuoti pirmieji gyvybės pėdsakai, o vėliau atsirado ir pirmieji kraujagysliniai augalai.

    Ilgą laiką manyta, kad pagrindiniai „transportininkai“ yra vėjai ir vandenyno srovės, kurios atneša sėklas ar augalų fragmentus. Tačiau naujesni tyrimai pabrėžia paukščių vaidmenį, nes jie gali pernešti sėklas virškinamajame trakte, su išmatomis ar net lizdų medžiagose.

    Pastaraisiais metais Surtsejos istorija papildyta svarbia įžvalga: dalis augalų, kurie saloje buvo užfiksuoti per kelis dešimtmečius, neturi akivaizdžių prisitaikymų ilgiems „skrydžiams“ vėju ar plūduriavimui jūroje. Tai sustiprino versiją, kad reikšmingą vaidmenį kolonizacijoje atliko paukščiai, ypač perinčios ir dažnai saloje besilankančios rūšys.

    Toks mechanizmas svarbus ne tik Surtsejai. Jis padeda geriau suprasti, kaip augalija plinta į izoliuotas teritorijas, kaip atsinaujina pažeistos buveinės ir kodėl kai kurios rūšys netikėtai atsiranda vietose, kurios, iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti sunkiai pasiekiamos.

    Nuo pirmųjų metų jūra pradėjo ardyti naujai susiformavusius krantus, todėl salos plotas ilgainiui sumažėjo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad Surtseja neturėtų „išnykti per naktį“: tvirtesnį branduolį saugo sustingusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai.

    2008 metais UNESCO įtraukė Surtseją į Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėždama jos vertę kaip ilgalaikio, palyginti mažai žmogaus trikdomo gamtos eksperimento. Dėl šios priežasties ir toliau išlieka griežtas režimas, o kiekvienas vizitas vertinamas kaip atsakomybė nepalikti pėdsako.