Senojo Sovietų Sąjungos palydovo „Meteor 2-7“ būklė kelia vis didesnį nerimą: stebėjimai rodo, kad jis Žemės orbitoje ir vėl skyla į daugybę fragmentų. Nors aparatas neveikia dešimtmečius, jo irimo procesas didina susidūrimų tikimybę ir prisideda prie sparčiai augančios kosminių šiukšlių problemos.
„Meteor 2-7“ į kosmosą buvo paleistas 1981 metais ir iki šiol skrieja žemojoje Žemės orbitoje. Tokie nebevaldomi objektai laikomi vienu didžiausių rizikos veiksnių, nes jų judėjimo neįmanoma tiksliai koreguoti, o konstrukcijų senėjimas didina netikėtų gedimų ir skilimo tikimybę.
Pastebėti dešimtys nuolaužų
Kosminės erdvės stebėjimu užsiimanti bendrovė „LeoLabs“ pranešė užfiksavusi, kad palydovui praskrendant virš jų radarų tinklo vietos Vakarų Australijoje, paskui objektą tįso dešimtys atskirų fragmentų. Tai reiškia, kad orbitoje atsirado papildomų nuolaužų, kurios gali pavojingai priartėti prie kitų aparatų.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad tai nėra pirmas kartas, kai „Meteor 2-7“ skyla. Orbitalinių šiukšlių ekspertas Jimas Shellas socialiniame tinkle X priminė, kad panašus įvykis buvo registruotas ir 2004 metų kovo mėnesį, maždaug 855 kilometrų aukštyje.
Kodėl fragmentacija tokia pavojinga?
Kuo daugiau nuolaužų atsiranda orbitoje, tuo didesnė susidūrimų rizika, o kiekvienas susidūrimas gali sukurti dar daugiau fragmentų. Toks procesas gali virsti grandinine reakcija, kai naujos nuolaužos sukelia naujus susidūrimus ir dar labiau apsunkina saugų skrydį orbitoje.
Ši rizika aktuali ne tik seniems Šaltojo karo laikų palydovams. Pastaraisiais mėnesiais fiksuota ir kitų objektų fragmentacija, įskaitant seną JAV palydovą USA 32 bei atskirus komercinių ryšių palydovų atvejus, o tai rodo bendrą tendenciją: orbitoje daugėja tiek aparatų, tiek gedimų scenarijų.
Sprendimai dar tik bręsta
Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę aktyviai mažinti kosminių šiukšlių kiekį: nuo griežtesnių taisyklių dėl palydovų utilizavimo iki technologijų, kurios leistų pašalinti didžiausią grėsmę keliančius objektus. Vis dėlto praktinis įgyvendinimas sudėtingas, nes reikia tarptautinio suderinimo, patikimos technikos ir aiškių atsakomybių.
„Meteor 2-7“ istorija tampa priminimu, kad net prieš kelis dešimtmečius paleisti, seniai neveikiantys aparatai šiandien gali tapti realia grėsme šiuolaikinei infrastruktūrai kosmose. Kiekvienas naujas skilimas didina spaudimą greičiau pereiti nuo diskusijų prie realių priemonių, kurios sumažintų susidūrimų tikimybę.