Pasaulyje geriausiai žinoma sėklų saugykla dažnai vadinama Svalbardo pasauline sėklų saugykla Norvegijoje, tačiau nauji tyrimai primena: didžiausias sėklų rezervas slypi visai kitur. Jis yra po mūsų kojomis – dirvožemyje, kur susiformuoja vadinamasis dirvožemio sėklų bankas.
Mokslininkai, „Nature Communications“ publikuotame darbe, išanalizavo pasaulinę duomenų bazę su 3 096 dirvožemio mėginių įrašais iš 94 šalių ir visų septynių žemynų. Šie duomenys apėmė apie 1 400 tyrimų, kuriuose buvo skaičiuojamos ir identifikuojamos sėklos bei daigai.
Tyrėjų skaičiavimai rodo, kad pasauliniu mastu dirvožemyje vidutiniškai gali būti daugiau nei 5 000 sėklų viename kvadratiniame metre. Tai taikoma skirtingoms aplinkoms – nuo sausumos iki šlapynių ir vandens ekosistemų, todėl dirvožemis veikia kaip milžiniška, natūraliai susiklosčiusi atsarga ateičiai.
„Plačiausia prasme, priglaudę pirštą prie žemės, greičiausiai rodote į sėklą“, – teigė tyrėjai. Pasak jų, didelis sėklų tankis liudija, kad dirvožemio sėklų bankai yra svarbi augalų populiacijų ir bendrijų dinamikos dalis, padedanti atkurti augaliją po sutrikimų.
Vis dėlto analizė atskleidė nerimą keliantį dėsningumą: sėklų tankis ir rūšių įvairovė ne visuomet sutampa. Kitaip tariant, dirvožemis, kuriame randama daug skirtingų rūšių sėklų, nebūtinai yra „prikimštas“ sėklų, o vietovės su labai dideliu sėklų skaičiumi dažnai pasižymi menkesne rūšių įvairove.
Ryškus pavyzdys – tropinės ekosistemos, kuriose sėklų rūšių įvairovė didelė, bet bendras sėklų tankis mažesnis. Priešingas vaizdas būdingas dirbamoms žemėms: jose sėklų gali būti daug, tačiau rūšių spektras paprastai skurdesnis, nes kraštovaizdį formuoja intensyvi žmogaus veikla.
Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad tyrimas rado požymių, jog žmogaus daroma įtaka gali mažinti dirvožemio sėklų bankų rūšių įvairovę. Autoriai pažymi, kad mažiau pažeistose buveinėse sėklų bankų rūšių turtingumas atrodė didesnis nei degradavusiose, o tai dera su plačiau fiksuojama biologinės įvairovės nykimo tendencija.
„Tai rodo, kad sėklų bankų galimybės padėti atkurti degradavusias ekosistemas gali būti ribotos“, – teigė tyrėjai. Kitaip tariant, net jei dirvožemyje sėklų gausu, jų sudėtis gali neatitikti to, ko reikia, kad ekosistema natūraliai sugrįžtų į buvusią būklę.
Tyrėjų išvados svarbios ir praktiniu požiūriu, nes vis dažniau kalbama apie pasyvųjį atkūrimą, kai gamtai leidžiama atsistatyti pačiai. Jei dirvožemio sėklų bankai praranda rūšinę įvairovę, vien tik laukti gali nepakakti, o atkūrimui gali prireikti papildomų priemonių, pavyzdžiui, buveinių tvarkymo ar tikslinio atsėjimo.
Šis darbas papildo platesnį vaizdą apie biologinės įvairovės krizę: nykimas matomas ne tik paviršiuje, bet gali būti „užkoduotas“ ir požeminiame sėklų sluoksnyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni tyrimai padės tiksliau įvertinti, kiek stipriai dirvožemio sėklų bankai jau atspindi žmogaus sukeltus ekosistemų pokyčius.