1980 metais į Tiritiri Matangi salą netoli Oklandо atvyko dirbti švyturio prižiūrėtojas Rėjus Volteris. Po ketverių metų švyturys buvo automatizuotas, todėl jo pareigybė tapo nebereikalinga, tačiau vyras nusprendė iš salos neišvykti.
Vietoje grįžimo į žemyną jis įsitraukė į vieną ambicingiausių Naujosios Zelandijos gamtos atkūrimo iniciatyvų. Ilgainiui Volteris tapo vienu žmonių, padėjusių paversti buvusias ganyklas saugoma teritorija, garsėjančia sugrįžusia vietine biologine įvairove.
Per dešimtmetį saloje pasodinta 283 000 vietinių medžių ir krūmų.
Iki atkūrimo darbų Tiritiri Matangi dešimtmečius buvo naudojama žemės ūkiui, o intensyvus ganymas ir buveinių suskaidymas lėtino natūralų miško atsigavimą. Nors gyvulių ganymas sustabdytas 1972 metais, laukinė gamta neatsistatė taip greitai, kaip tikėtasi, todėl nuspręsta imtis aktyvios atkūrimo programos.
Nuo 1984 iki 1994 metų tūkstančiai savanorių rinko sėklas, augino sodinukus ir buvusiose ganyklose sodino vietines rūšis. Per šį laikotarpį pasodinta 283 000 vietinių medžių ir krūmų, o susiformavęs miškas galiausiai užėmė apie 64 proc. salos ploto.
Ekosistemos atkūrimas neapsiribojo sodinimu
Miško atkūrimas buvo tik dalis plano: kad vietinės rūšys galėtų sugrįžti, reikėjo spręsti invazinių ir introdukuotų gyvūnų problemą. 1993 metais saloje sunaikinta Ramiojo vandenyno žiurkių populiacija, o vėliau pradėta kryptinga vietinių paukščių ir roplių reintrodukcija.
Į salą buvo grąžinta 11 vietinių paukščių rūšių ir trys roplių rūšys, o teritorija tapo svarbia edukacine ir gamtosaugine erdve. Tokie projektai Naujojoje Zelandijoje vertinami kaip itin reikšmingi, nes šalyje vietines rūšis ypač stipriai veikia plėšrūnai, atgabenti žmogaus.
Specialistams teko nuolat stebėti ir augaliją: tyrimai rodė, kad dalis atsirandančių naujų augalų gali elgtis kaip piktžolės ir stelbti vietines rūšis. Kartu pastebėta, kad kai kurios anksčiau registruotos rūšys, tikėtina, išnyko, todėl vienkartinė akcija čia neveikia, būtinas ilgalaikis monitoringas.
Ką reiškė vieno žmogaus sprendimas?
Rėjus Volteris, gerai pažinojęs salą ir jos infrastruktūrą, tapo svarbia praktine atrama atkūrimo darbams, kai švyturio priežiūra nebereikalavo žmogaus. Jis Tiritiri Matangi praleido iš viso 26 metus ir į pensiją išėjo 2006 metais.
Volteris mirė 2023 metais, o jo vardas šiandien dažnai minimas kalbant ne tik apie švyturio istoriją, bet ir apie salos virsmą. Tiritiri Matangi pavyzdys rodo, kad automatizacija gali panaikinti darbo vietas, tačiau kartu atverti naują kryptį bendruomenei ir aplinkai, jei atsiranda žmonių, pasiryžusių imtis ilgalaikio darbo.
Pastaraisiais metais gamtos atkūrimo projektai vis dažniau remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir ekosistemų atsparumo didinimu: invazinių rūšių kontrole, buveinių jungiamumu, rūšių grąžinimu ir nuosekliu stebėjimu. Tiritiri Matangi istorija išlieka viena aiškiausių iliustracijų, kad atkurti gamtą įmanoma, tačiau tai reikalauja dešimtmečių ir nuolatinės priežiūros.
