CP v2

Tag: T ląstelės

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip makrofagai ryja gyvas melanomos ląsteles: gali keisti gydymą

    Mokslininkai nufilmavo, kaip makrofagai ryja gyvas melanomos ląsteles: gali keisti gydymą

    Imuninės sistemos vaistai, vadinami imuniteto kontrolės taškų inhibitoriais, jau daugiau nei dešimtmetį naudojami melanomai gydyti, tačiau jų poveikis labai nevienodas. Vieniems pacientams navikas reikšmingai sumažėja, kitiems gydymas beveik neveikia, o priežastys iki šiol ne visada aiškios.

    Naujame tyrime mokslininkai realiu laiku užfiksavo, kaip makrofagai, viena iš įgimto imuniteto ląstelių rūšių, tiesiogiai atakuoja melanomos ląsteles. Šie vaizdai suteikia naujų užuominų, kodėl daliai pacientų imuninė terapija nesuveikia ir kaip būtų galima ją sustiprinti.

    Karšti ir šalti navikai

    Onkologijoje dažnai kalbama apie vadinamuosius karštus ir šaltus navikus. Karštuose navikuose gausu T ląstelių, todėl imuninė terapija dažniau suveikia, o šaltuose navikuose naviko aplinka trukdo T ląstelėms prasiskverbti ir pulti vėžį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad įprastai daugiausia dėmesio skiriama būtent T ląstelėms, tačiau melanomos atveju svarbų vaidmenį gali atlikti ir kitos imuninės ląstelės. Naujieji duomenys rodo, kad makrofagai gali būti viena iš grandžių, padedančių paversti naviką labiau pažeidžiamu imuninėms atakoms.

    Kas iš tiesų yra makrofagai?

    Makrofagai dažnai apibūdinami kaip organizmo tvarkdariai: jie surenka žuvusių ląstelių liekanas, padeda gyti audiniams ir reguliuoja uždegimą. Vis dėlto vėžyje jų vaidmuo yra dvejopas: dalis makrofagų gali slopinti naviko augimą, o kiti, priklausomai nuo signalų naviko aplinkoje, kartais net padeda jam išvengti imuninės kontrolės.

    Tyrime daug dėmesio skirta CD169 baltymą turintiems makrofagams, aptinkamiems gilesniame odos sluoksnyje. Stebėta, kad jie telkiasi naviko pakraščiuose tarsi sudarydami biologinę ribą, o sumažinus šių makrofagų kiekį eksperimentiniuose modeliuose navikai augo sparčiau.

    Vaizdas, kuris nustebino tyrėjus

    Naudodami intravitalinę dviejų fotonų mikroskopiją, leidžiančią stebėti procesus gyvame audinyje, mokslininkai pamatė, kaip makrofagai aktyviai gaudo ir praryja gyvas melanomos ląsteles. Tai ypač svarbu, nes iki šiol dažniau buvo manoma, kad makrofagai daugiausia pašalina jau žuvusias ar pažeistas ląsteles.

    Dar vienas reikšmingas aspektas yra tai, kad stebėta ataka vyko net ir be T ląstelių ar B ląstelių gaminamų antikūnų, kurie įprastai laikomi pagrindiniais priešvėžinės imuninės gynybos veikėjais. Tai leidžia svarstyti, kad dalis apsaugos mechanizmų gali veikti ir tada, kai įprasti imuninės terapijos taikiniai naviko aplinkoje būna užblokuoti.

    „Pamatėme, kad makrofagai gali tiesiogiai pulti gyvas melanomos ląsteles, o ne vien tvarkyti po mūšio likusias liekanas“, – teigia tyrėjai.

    Tyrėjų komanda taip pat nurodo, kad panašios CD169 makrofagų populiacijos aptiktos ir žmonių melanomos mėginiuose, ypač naviko pakraščiuose. Nors tai dar nėra klinikinis įrodymas, kad šis mechanizmas vienodai veikia visiems pacientams, atradimas sutampa su idėja, kad naviko mikroaplinka ir joje esantys įgimto imuniteto elementai gali nulemti gydymo sėkmę.

    Praktinė tokio darbo kryptis būtų geriau suprasti, kokie signalai įjungia makrofagų gebėjimą naikinti vėžines ląsteles ir kaip šį procesą sustiprinti. Mokslininkai tikisi, kad ateityje tai gali padėti kurti naujas kombinacijas su imuniteto kontrolės taškų inhibitoriais, kad gydymas būtų veiksmingas platesniam pacientų ratui.

  • Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Naujame ilgalaikiame tyrime mokslininkai nustatė, kad net sėkmingai numetus svorio dalis imuninės sistemos ląstelių kurį laiką išlieka pakitusios tarsi „atsimintų“ nutukimą. Tai gali reikšti, kad su nutukimu siejamos rizikos, pavyzdžiui, 2 tipo diabetas ar kai kurie vėžiai, ne visada sumažėja iš karto.

    Tyrimo autoriai daugiausia dėmesio skyrė pagalbinėms T ląstelėms, kurios koordinuoja imuninį atsaką. Pasak mokslininkų, šiose ląstelėse aptikti pokyčiai gali palaikyti uždegiminę būklę net ir tada, kai kūno masė sumažėja, o žmogus laikosi naujo režimo.

    Kas yra „nutukimo atmintis“?

    Mokslininkai aiškina, kad šis ilgalaikis efektas siejamas su DNR metilinimu. Tai natūralus biologinis procesas, kai prie DNR prisijungusios cheminės grupės pakeičia genų aktyvumą nepakeisdamos pačios DNR sekos, todėl organizmas gali „užfiksuoti“ ankstesnes metabolines būkles.

    Tokie epigenetiniai pokyčiai, kaip teigiama, gali veikti tai, kaip imuninės ląstelės reaguoja į signalus, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Dėl to „nutukimo atmintis“ gali prisidėti tiek prie polinkio atgauti svorį, tiek prie užsitęsusios lėtinių ligų rizikos.

    Kaip tai buvo tiriama?

    Tyrime analizuoti kelių grupių žmonių imuninės sistemos mėginiai, įskaitant nutukimu sergančius asmenis, kurie svorį mažino sportuodami arba vartodami semaglutidą. Taip pat vertinti kontrolinių grupių duomenys, kad būtų galima tiksliau atskirti, kas susiję su pačiu nutukimu, o kas su kitais veiksniais.

    Papildomai mokslininkai tyrė žmones, sergančius reta genetine Alströmo sindromo forma, kuri dažnai susijusi su ankstyvu nutukimu. Mechanizmai tikrinti ir gyvūnų modeliuose, kad būtų įvertinta, kaip ilgai išlieka imuninės sistemos pokyčiai ir su kokiais procesais jie labiausiai susiję.

    „Rezultatai rodo, kad trumpalaikis svorio sumažėjimas nebūtinai iš karto sumažina kai kurių su nutukimu siejamų ligų riziką“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų, imunologas Claudio Mauro.

    „Greičiausiai prireikia kelerių metų nuosekliai išlaikyto sumažėjusio svorio, kad šis poveikis palaipsniui silptų“, – sakė Claudio Mauro.

    Ką tai keičia praktikoje?

    Autorių teigimu, „nutukimo atmintis“ gali nykti lėtai ir tam gali prireikti maždaug 5–10 metų stabilaus svorio palaikymo, nors tai dar turės patvirtinti tolesni tyrimai. Šis laikotarpis svarbus vertinant, kodėl daliai žmonių, net ir pasiekus gerų svorio mažėjimo rezultatų, sveikatos rodikliai normalizuojasi ne taip greitai, kaip tikimasi.

    Tyrėjai taip pat išskyrė du procesus, kurie, jų manymu, yra svarbūs: autofagiją, kai ląstelės pašalina ir perdirba „atliekas“, ir imuninį senėjimą, kai imuninės ląstelės praranda dalį funkcijų. Nutukimo metu susiformavę epigenetiniai pokyčiai gali trikdyti abu šiuos mechanizmus.

    Nors tai nėra tiesioginis gydymo rekomendacijų pakeitimas, tyrimas stiprina požiūrį, kad nutukimas yra lėtinė, linkusi atsinaujinti būklė, kuriai dažnai reikia ilgalaikės strategijos. Mokslininkai kelia prielaidą, kad ateityje gali atsirasti tikslingų priemonių, padedančių greičiau mažinti uždegimą ir atkurti imuninės sistemos pusiausvyrą.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius duomenis, kad organizme po nutukimo gali išlikti ilgalaikių biologinių pėdsakų, susijusių ne tik su riebaliniu audiniu, bet ir su imunitetu. Specialistai pabrėžia, kad dėl individualių aplinkybių svorio mažinimo ir palaikymo planą geriausia aptarti su gydytoju.