Tag: Tamsioji materija

  • Itin energingas neutrinas Viduržemio jūroje: fizikai jį sieja su sprogstančia pirmykšte juodąja skyle

    2023 metais į Viduržemio jūrą „atsitrenkė“ neįprastai didelės energijos subatominė dalelė – neutrinas, užfiksuotas povandeniniame detektoriuje. Jo energija siekė apie 220 PeV, t. y. maždaug 100 000 kartų daugiau nei gali pasiekti Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.

    Tokie neutrinai paprastai laikomi itin sunkiai pagaudomomis „vaiduoklio“ dalelėmis: pro Žemę jie pralekia beveik nesąveikaudami su medžiaga. Tačiau šį kartą signalas buvo pakankamai ryškus, kad jį užfiksuotų KM3NeT eksperimentas, įrengtas jūros gelmėse.

    Mokslininkus sutrikdė tai, kad įprasti astrofiziniai šaltiniai sunkiai paaiškina būtent tokį energijos „profilį“. Be to, jei panašūs reiškiniai būtų dažni, jų turėjo užfiksuoti ir kitas didelis neutrino observatorijos projektas – IceCube Antarktidoje, tačiau tokių įvykių jo duomenyse nebuvo.

    Dabar Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikų komanda pasiūlė netikėtą paaiškinimą: šis neutrinas galėjo būti susijęs ne su įprastais kosminiais procesais, o su egzotišku reiškiniu – sprogstančia „beveik ekstremalia“ pirmykšte juodąja skyle, galinčia turėti vadinamąjį „tamsųjį“ krūvį.

    Pirmykštės juodosios skylės idėja

    Hipotezė apie pirmykštes juodąsias skyles siekia šeštąjį dešimtmetį: buvo siūlyta, kad pačioje Visatos pradžioje kai kurios itin tankios erdvėlaikio sritys galėjo subyrėti į juodąsias skyles tiesiogiai, dar neatsiradus žvaigždėms.

    Skirtingai nei žvaigždžių žūties metu susidarančios juodosios skylės, pirmykštės galėtų būti labai mažos – netgi prilygstančios atominio branduolio masteliui. Vėliau Stephenas Hawkingas parodė, kad dėl kvantinių efektų šalia įvykių horizonto tokie objektai turėtų „garuoti“, skleisdami daleles – tai vadinama Hawkingo spinduliuote.

    Pagal klasikinį scenarijų, juodajai skylei prarandant masę ji turėtų kaisti ir spinduliuoti vis intensyviau, o pabaigoje – sprogti. Tačiau jei tokie sprogimai būtų pakankamai dažni, kad KM3NeT užfiksuotų 2023 metų įvykį, panašių signalų turėtų būti gausu ir kituose detektoriuose.

    Kodėl KM3NeT matė, o IceCube – ne

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia ir atsiranda pagrindinė mįslė: KM3NeT užfiksavo rekordą, o IceCube – nieko panašaus. Straipsnyje ši įtampa tarp duomenų apibūdinama kaip „3,5 sigma“ neatitikimas, rodantis, kad pradinės prielaidos gali būti klaidingos.

    UMass Amherst komanda siūlo, kad problema gali slypėti ne detektoriuose, o pačiame šaltinyje. Pasak jų, tai galėjo būti ne „įprasta“ juodoji skylė, o turinti krūvį, susijusį su vadinamuoju tamsiuoju sektoriumi.

    Ši idėja remiasi tuo, kad didžioji dalis Visatos medžiagos, kaip manoma, yra tamsioji materija – nematoma ir su šviesa beveik nesąveikaujanti medžiaga. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tamsioji materija galėtų turėti savotišką „tamsiąją elektromagnetiką“ ir atitinkamą krūvį, kuris pakeistų pirmykštės juodosios skylės evoliuciją.

    „Kosminė koma“ ir sprogimas

    Pagal siūlomą scenarijų, mažėjant juodajai skylei jos „tamsusis“ krūvis taptų vis svarbesnis, kol objektas pasiektų beveik ekstremalią būseną – kai krūvio sukelta stūma ima balansuoti gravitacinį suspaudimą.

    Tuomet juodoji skylė tarsi „sulėtėja“: išgaravimas tampa smarkiai slopinamas, o pats objektas gali išlikti labai ilgai – kosmologiniais mastais. Vėliau, pasiekus kritinę ribą, tamsiojo elektrinio lauko poveikis, kaip teigiama, galėtų sukelti dalelių porų atsiradimą (minimas „tamsusis Schwingerio efektas“), o tai baigtųsi staigiu išsikrovimu ir sprogimu.

    Esminė detalė, leidžianti suderinti du detektorius: tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprogimas gali slopinti neutrino emisiją ties maždaug 1 PeV energijomis (kur IceCube yra ypač jautrus), bet palikti ryškų signalą ties gerokai didesnėmis energijomis – apie 100 PeV diapazone, kuriame ir pasirodė KM3NeT įvykis.

    Ryšys su tamsiąja materija

    Jeigu „beveik ekstremalios“ pirmykštės juodosios skylės su tamsiuoju krūviu iš tiesų egzistuoja, tai galėtų turėti reikšmę ne vien neutrino rekordui. Straipsnyje teigiama, kad tokia objektų populiacija teoriškai galėtų sudaryti visą tamsiąją materiją Visatoje.

    Ankstesnės idėjos, siejančios tamsiąją materiją su pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, dažnai susidurdavo su problema: pernelyg dažni sprogimai turėtų palikti per didelį foninį gama spinduliuotės „švytėjimą“, kurį aptiktų teleskopai. Šiuo atveju siūlomas mechanizmas skiriasi tuo, kad didžiąją laiko dalį objektai būtų „ramybės“ būsenoje ir ryškaus fono nesukurtų.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį, plečiantis stebėjimams ir daugėjant duomenų, panašių įvykių pavyks užfiksuoti daugiau. Darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, o populiariai apie šią hipotezę rašė „ZME Science“.

  • Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkų komanda teigia, kad tamsiosios materijos pėdsakai galėjo būti užfiksuoti netyčia, analizuojant gravitacinių bangų duomenis. Įtarimų sukėlė vienas 2019 metais detektuotas signalas, kurio forma gali rodyti ne įprastą susidūrimą vakuume.

    Gravitacinės bangos yra erdvėlaikio raibuliai, kuriuos sukelia itin masyvūs įvykiai, pavyzdžiui, juodųjų skylių susiliejimai. Nuo pirmojo tiesioginio aptikimo 2015 metais LVK tinklas jau užregistravo šimtus įvykių, o kiekvienas jų leidžia tikslinti modelius apie Visatos sandarą.

    Naujo darbo autoriai siūlo, kad dalis tamsiosios materijos galėtų būti sudaryta iš itin lengvų dalelių, kurios ekstremaliomis sąlygomis elgtųsi kaip banguojantis laukas. Tokia terpė, apgaubianti dvi susiliejančias juodąsias skyles, galėtų subtiliai pakeisti patį susiliejimo „garsą“ gravitacinių bangų duomenyse.

    Vienas signalas išsiskyrė iš kitų

    Tyrėjai palygino skirtingų susiliejimų signalus su teoriniu modeliu, kaip banga turėtų atrodyti, jei pora juodųjų skylių būtų panirusi į tankų tamsiosios materijos „debesį“. Analizėje buvo vertinami kelių dešimčių įvykių duomenys, užfiksuoti LIGO, Virgo ir KAGRA observatorijomis.

    Didžioji dalis signalų atitiko susiliejimą vakuume, tačiau vienas 2019 metų liepos mėnesio įvykis, žymimas GW190728, pasirodė suderinamas su scenarijumi tamsiosios materijos aplinkoje. Pasak autorių, tai galėtų reikšti, kad dalis informacijos iki šiol buvo priskiriama įprastiems susidūrimams, nors realiai aplinka galėjo būti kitokia.

    „Juodųjų skylių susiliejimų naudojimas tamsiosios materijos paieškai būtų milžiniškas proveržis“, – sakė Amsterdamo universiteto fizikas Rodrigo Vicente.

    „Taip galėtume tyrinėti tamsiąją materiją mažesniais masteliais, nei iki šiol buvo įmanoma“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai dar nėra įrodymas

    Patys tyrėjai pabrėžia, kad rezultatas kol kas nėra pakankamai statistiškai tvirtas, kad būtų galima skelbti tamsiosios materijos aptikimą. Tokiems teiginiams būtini nepriklausomų grupių patikrinimai, papildomi modelių testai ir jautresni stebėjimai.

    „Statistinis patikimumas dar per mažas, kad būtų galima teigti, jog aptikta tamsioji materija, todėl reikia nepriklausomų patikrų“, – sakė MIT fizikas Josu Aurrekoetxea.

    „Be tokių bangos formos modelių galėtume fiksuoti susiliejimus tamsiosios materijos aplinkoje, bet sistemingai priskirti juos įvykiams vakuume“, – paaiškino jis.

    Situaciją komplikuoja tai, kad tamsiosios materijos prigimtis vis dar nežinoma: egzistuoja daug konkuruojančių hipotezių, o galutinis atsakymas gali pareikalauti kelių skirtingų stebėjimo metodų. Vis dėlto gravitacinių bangų astronomija tampa vis svarbesniu įrankiu, nes leidžia tikrinti fizikos modelius ten, kur įprasti teleskopai dažnai nepajėgūs.

    Ką pakeistų naujos kartos stebėjimai

    Artimiausiais metais tikimasi daugiau ir tikslesnių gravitacinių bangų duomenų, nes observatorijos nuolat tobulinamos, o aptinkamų įvykių skaičius auga. Didesnė imtis leistų patikrinti, ar GW190728 yra išskirtinė anomalija, ar tik pirmasis matomas pavyzdys platesnio reiškinio.

    Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Physical Review Letters“. Jei rezultatai pasitvirtintų, tai atvertų naują kelią tamsiosios materijos paieškoms, remiantis ne tiesioginiu dalelių aptikimu, o jos paliekamu pėdsaku stiprios gravitacijos aplinkoje.

  • Niutono gravitacija atlaikė didžiausią testą: kas tai reiškia tamsiajai materijai?

    Niutono gravitacija atlaikė didžiausią testą: kas tai reiškia tamsiajai materijai?

    Mokslininkai atliko vieną didžiausių iki šiol gravitacijos dėsnių patikrų kosminiais masteliais, stebėdami, kaip juda tolimų galaktikų spiečiai. Rezultatai rodo, kad traukos jėga šimtais milijonų šviesmečių mastu elgiasi taip, kaip numato Niutono visuotinės traukos dėsnis ir Einšteino bendroji reliatyvumo teorija.

    Niutonas aprašė, kad dviejų kūnų traukos jėga priklauso nuo jų masių ir mažėja atvirkščiai proporcingai atstumo kvadratui. Jei itin dideliais atstumais gravitacija silptų lėčiau nei prognozuojama, tai reikštų, kad dabartiniuose modeliuose trūksta fizikos. Tačiau nauji matavimai tokio nukrypimo neparodė.

    Kas kelia didžiausią mįslę?

    Kosmoso stebėjimai jau seniai rodo neatitikimų: galaktikų pakraščiai sukasi per greitai, galaktikų spiečiai laikosi drauge tvirčiau, nei turėtų vien dėl matomos medžiagos. Panašius signalus pateikia ir gravitacinis lęšiavimas, kai masyvūs objektai iškreipia foninę šviesą labiau, nei paaiškintų žvaigždės, dujos ir dulkės.

    Šiuos reiškinius dažniausiai aiškina dvi idėjos: nematoma tamsioji materija arba pakeisti gravitacijos dėsniai dideliais mastais. Pagal plačiausiai taikomą kosmologinį modelį, didžioji dalis visos materijos yra nematoma, o jos poveikį matome tik per gravitaciją. Naujas darbas sustiprina būtent šį paaiškinimą.

    Kaip išmatuotas spiečių judėjimas?

    Tyrėjai analizavo maždaug 686 000 galaktikų duomenis didžiuliame Visatos tūryje, esančiame kelių milijardų šviesmečių atstumu. Dalis šių galaktikų priklauso spiečiams, kurie gravitaciškai traukia vieni kitus ir juda kosminių struktūrų tinkle. Būtent jų tarpusavio greičiai leidžia tikrinti, kaip su atstumu kinta gravitacijos poveikis.

    Greitis buvo vertintas pasitelkiant kinematinį Sunjajevo ir Zel’dovičiaus efektą, susijusį su kosminio mikrobangų fono spinduliuote. Kai ši spinduliuotė praeina per karštas dujas galaktikų spiečiuose, judantis spiečius nežymiai pakeičia fono signalą dėl fotonų sklaidos į laisvuosius elektronus. Iš labai mažo poslinkio galima statistiškai nustatyti, kaip greitai spiečius judėjo.

    Ką tai reiškia tamsiajai materijai?

    Jei gravitacija dideliais atstumais būtų stipresnė nei tikimasi, spiečių tarpusavio greičiai rodytų lėtesnį traukos silpnėjimą. Tačiau tyrimas parodė priešingai: traukos poveikis su atstumu mažėja taip, kaip prognozuoja klasikinė ir reliatyvistinė fizika. Tai reiškia, kad Visatos mastu papildomų gravitacijos pataisų bent jau šiuo metodu aptikti nepavyko.

    „Stulbina, kad atvirkštinio kvadrato dėsnis, pasiūlytas XVII amžiuje ir vėliau įtrauktas į bendrąją reliatyvumo teoriją, išlieka teisingas ir XXI amžiuje kosminiais masteliais“, – sakė kosmologas Patricio Gallardo.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad išvada nereiškia galutinio atsakymo, kas yra tamsioji materija. Ji vis dar nėra tiesiogiai aptikta laboratorijose, o jos prigimtis išlieka atvira: nuo silpnai sąveikaujančių dalelių iki kitų hipotetinių scenarijų. Vis dėlto tokie didelio masto bandymai siaurina alternatyvas ir stiprina argumentą, kad papildomas nematomas masės komponentas yra realesnis paaiškinimas nei modifikuota gravitacija.