Tag: Taninai

  • Hurma „savelkia burną“ dėl taninų: kiek cukraus ir kalorijų yra šiame vaisiuje?

    Ryškiai oranžinė hurma šaltuoju metų laiku dažnai vilioja saldumu, tačiau daliai žmonių ji palieka nemalonų „sutrauktos burnos“ pojūtį. Tai nereiškia, kad vaisius sugedęs – tokį efektą sukelia natūralios medžiagos, esančios hurmose.

    Kaip rašo „ABC“, apie hurmą vis dar sklando mitai: esą ji labai kaloringa ar net „per riebi“. Iš tiesų pagal maistinę vertę tai gerokai įdomesnis vaisius, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Hurma turi vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių junginių, kurie gali papildyti subalansuotą mitybą. Vieni svarbiausių – provitamino A formos, ypač beta-karotinas ir beta-kriptoksantinas, suteikiantys vaisiui būdingą oranžinę spalvą.

    Be to, hurmose yra vitamino C, kalio, magnio, nedideli kiekiai geležies, taip pat polifenolių ir taninų, pasižyminčių antioksidacinėmis savybėmis. Praktinis klausimas daugeliui – kodėl vienos hurmos burnoje „savelka“ labiau nei kitos.

    Kodėl hurma „savelkia burną“?

    Sausumo ir sutraukimo pojūtį valgant hurmą sukelia taninai (dar vadinami miecvielėmis). Jie sąveikauja su seilėse esančiais baltymais ir taip sukuria būdingą sutraukiamą skonį.

    Vaisiams nokstant, taninai pakinta ir tampa mažiau tirpūs, todėl „savelkimo“ efektas pamažu silpnėja. Dėl to visiškai sunokusi, labai minkšta hurma paprastai būna švelnesnio skonio.

    Panašų rezultatą galima pasiekti ir po derliaus nuėmimo taikant specialų apdorojimą anglies dioksidu. Tokiu būdu apdorota hurma gali išlikti tvirtesnė, bet burnos taip stipriai „netraukia“.

    Maistinė vertė abiem atvejais iš esmės panaši – dažniausiai skiriasi konsistencija ir skonis. Vieni vaisiai labiau tinka valgyti šaukšteliu, kiti – pjaustyti riekelėmis.

    Kiek cukraus ir kalorijų yra hurmoje?

    Nors hurma saldi, ji nėra ypač kaloringa. 100 gramų hurmos yra apie 70 kilokalorijų, maždaug 16 gramų angliavandenių, apie 3,6 gramo skaidulų ir tik apie 0,3 gramo riebalų.

    Beveik 80 proc. vaisiaus sudaro vanduo. Saldumas susijęs su natūraliais cukrais – daugiausia fruktoze ir gliukoze – tačiau, lyginant su kitais saldžiais vaisiais, kalorijų kiekis nėra išskirtinai didelis.

    Ar hurmą gali valgyti sergantys diabetu?

    Sergantiems cukriniu diabetu hurmos nebūtinai reikia atsisakyti. Nurodoma, kad jos glikeminis indeksas yra apie 50–55, o tai laikoma vidutine reikšme.

    Hurmose esančios tirpios skaidulos, įskaitant pektinus, gali lėtinti cukraus pasisavinimą. Vis dėlto vaisiuje yra natūralių cukrų, todėl svarbu stebėti porcijų dydį ir atsižvelgti į individualius gliukozės rodiklius.

    Kaip hurma gali būti naudinga širdžiai?

    Hurma turi folatų, o kalis gali prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo. Skaidulos savo ruožtu siejamos su pagalba palaikant sveikesnį cholesterolio lygį.

    Būtent skaidulos laikomos vienu didžiausių hurmos privalumų: jos padeda virškinimo sistemai, gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir sulėtinti angliavandenių įsisavinimą.

    Šaltuoju sezonu hurma dažnai tampa kompromisu tiems, kurie nori kažko saldaus, bet kartu ir maistingesnio. Ją galima valgyti vieną, dėti į košes ar jogurtą, naudoti desertuose.

  • Kaip padaryti, kad aronijų sultys nebūtų aitrios: vien užšaldymo neužtenka, svarbus virimas

    Aronijų sulčių aitrumą dažniausiai lemia didelis taninų kiekis. Tai natūralūs fenoliniai junginiai, augale atliekantys apsauginę funkciją, o žmogaus mityboje siejami su antioksidaciniu ir antibakteriniu poveikiu. Tačiau būtent jie sukelia nemalonų sutraukiantį pojūtį burnoje.

    Taninų koncentracija smarkiai priklauso nuo uogų sunokimo. Daugiausia jų paprastai būna aronijose, nuskintose iki pirmųjų šalnų, todėl tradiciškai patariama derlių rinkti po naktų, kai temperatūra nukrenta žemiau 0 laipsnių. Tokiu metu dalis taninų natūraliai suskyla, o uogų skonis tampa švelnesnis.

    Jei laukti natūralių šalnų nėra galimybės, aitrumą galima mažinti technologiniais būdais namuose. Dažnai taikomas uogų užšaldymas, bet vien jo nepakanka, jei norite švelnesnių sulčių. Svarbi ir terminė fazė, nes virimas padeda sumažinti sutraukiantį skonį ir subalansuoti aromatą.

    Verdant aronijas sultims, dalis žmonių pasitelkia papildomus priedus, kurie apvalina skonį ir suteikia gėrimui daugiau gylio. Tam tinka saikingi šildantys prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas, gvazdikėliai, anyžius ar imbieras. Svarbu jų nepadauginti, kad jie neužgožtų pačių uogų.

    Norint išlaikyti palankesnį maistinį profilį, verta atsargiai vertinti ir cukraus kiekį. Aronijų sultys dažnai geriamos dėl intensyvaus skonio ir bioaktyvių medžiagų, todėl mažesnis saldinimas leidžia išsaugoti natūralesnį charakterį. Jei skonis vis tiek per aitrus, geriau koreguoti žaliavą ir gaminimo būdą, o ne vien didinti saldumą.

  • Dereń nuo anemijos ir skrandžio? Ekspertai paaiškina, ką iš tiesų daro vitaminas C, geležis ir taninai

    Dereń, dar vadinamas valgomu dereniu, Lietuvoje ilgą laiką buvo primirštas, tačiau pastaraisiais metais vėl grįžta į virtuves ir sodus. Tradiciškai šio rūgštaus, sutraukiančio skonio uogos buvo vartojamos nusilpus, varginant skrandžiui ar žarnynui, taip pat „kraujui stiprinti“ esant mažakraujystei.

    Tokie įsitikinimai atsirado ne iš niekur: derenyje iš tiesų yra vitamino C, polifenolių ir taninų, o kai kuriuose šaltiniuose minimas ir geležies kiekis. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o jo poveikis priklauso nuo vartojimo formos, kiekio ir žmogaus sveikatos būklės.

    Derenio maistinė vertė

    Šviežios uogos yra palyginti nekaloringos, jose daug vandens, nedaug riebalų ir baltymų, o skonis ryškiai rūgštus bei sutraukiantis. Būtent organinės rūgštys ir taninai lemia, kad ne visiems dereń tinka valgyti žalias, todėl dažnai renkamasi perdirbtas formas.

    Vertingiausiais laikomi biologiškai aktyvūs junginiai: vitaminas C ir polifenoliai, tarp jų antocianinai, suteikiantys uogoms intensyvią raudoną spalvą. Kuo uogos labiau prinokusios ir tamsesnės, tuo daugiau jose gali būti šių junginių.

    Vitamino C nauda ir ribos

    Derenis išsiskiria tuo, kad 100 gramų šviežių uogų gali turėti reikšmingą vitamino C kiekį, kartais prilygstantį ar net viršijantį citrusinius vaisius. Vitaminas C organizmui svarbus imuninei funkcijai, kolageno sintezei ir kaip antioksidantas, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

    Tačiau esminė detalė ta, kad vitaminas C jautrus karščiui ir sąlyčiui su oru. Ilgai verdant uogienę ar kompotą jo kiekis mažėja, todėl „per žiemą“ vartojami derenių gaminiai ne visada išlaiko tą patį potencialą, kurį turi šviežios uogos.

    Geležis ir mažakraujystė: kodėl vien uogų neužtenka

    Derenyje geležies yra, tačiau jos kiekis skirtinguose šaltiniuose gali varijuoti ir dažniausiai nėra toks didelis, kad vien uogomis būtų galima reikšmingai koreguoti geležies stoką. Be to, augalinės kilmės geležis yra neheminė, kuri paprastai pasisavinama prasčiau nei heminė geležis iš gyvūninių produktų.

    Vitaminas C gali pagerinti neheminės geležies pasisavinimą, todėl derenių ir kitų vitamino C šaltinių derinimas mityboje turi logikos. Vis dėlto diagnozavus mažakraujystę svarbiausia yra išsiaiškinti priežastį, įvertinti laboratorinius rodiklius ir gydymą derinti su gydytoju, nes vien mitybos papildymai ar uogos dažnai nepadengia poreikio.

    Taninai ir skrandžio sutrikimai

    Taninai suteikia uogoms sutraukiantį skonį ir siejami su poveikiu virškinamajam traktui. Jie gali „sutraukti“ gleivinę, mažinti dirginimą ir dėl to tradiciškai buvo vartojami esant viduriavimui ar laisvesnėms išmatoms.

    Tačiau taninai turi ir kitą pusę: didesni kiekiai kai kuriems žmonėms gali sustiprinti skrandžio dirglumą, sukelti pykinimą ar skatinti vidurių užkietėjimą. Dėl rūgštumo uogos taip pat gali būti netinkamos jautresniems žmonėms, pavyzdžiui, turintiems refliuksą.

    Kai viename produkte veikia priešingi mechanizmai

    Derenis įdomus tuo, kad jame kartu yra ir geležies pasisavinimą gerinantis vitaminas C, ir geležį žarnyne surišti galintys taninai. Tai reiškia, kad teorinis „kraują stiprinantis“ poveikis priklauso nuo to, kiek uogų valgoma, kokia jų forma, su kokiu maistu jos derinamos.

    Praktikoje šviežios uogos dažniau laikomos palankesniu pasirinkimu, nes jose daugiau vitamino C, o intensyvus virimas šį vitaminą mažina, palikdamas taninus. Todėl, jei tikslas yra mitybiškai išnaudoti vitamino C privalumus, verta atkreipti dėmesį į kuo mažiau termiškai apdorotas formas.

    Kaip vartoti ir kam būti atsargesniems

    Derenis tinka ne tik uogienėms ar sirupams: iš jo gaminami padažai, sultys, tyrės, džiovinti užpilai, o kai kuriose virtuvėse jis naudojamas kaip rūgštumo akcentas prie mėsos patiekalų. Norint mažinti vitamino C netektį, gėrimams gali būti parankesnis užplikymas ne verdančiu vandeniu ir trumpesnis kaitinimas.

    Jei vartojami geležies papildai, dažnai rekomenduojama daryti kelių valandų pertrauką tarp taninų turinčių produktų ir geležies preparatų, nes taninai gali mažinti pasisavinimą. O turint virškinamojo trakto jautrumą, polinkį į vidurių užkietėjimą ar refliuksą, derenių kiekį vertėtų riboti ir stebėti savijautą.

    Derenis gali būti vertingas mitybos papildymas dėl vitamino C ir polifenolių, o tradicinis vartojimas virškinimui turi dalinį pagrindą. Vis dėlto jis nepakeičia gydymo, ypač kai kalbama apie mažakraujystę ar ilgalaikius virškinimo sutrikimus.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos.

  • Agurkai po kelių dienų suminkštėja? Senas triukas su juodąja arbata padeda išlaikyti traškumą

    Agurkai po kelių dienų suminkštėja? Senas triukas su juodąja arbata padeda išlaikyti traškumą

    Mažai sūdyti agurkai neretai nuvilia: vos po kelių dienų vietoj traškumo atsiranda minkštumas ir vandeninga tekstūra. Dažniausiai tai lemia ne vien receptas, o daržovių šviežumas, vandens kokybė, druskos kiekis ir per šilta aplinka, kuri pagreitina fermentaciją.

    Geriausiai tinka maži, ką tik nuskinti lauko agurkai su tvirta minkštimo struktūra ir plonesne odele. Didesni arba ilgiau pastovėję agurkai būna praradę dalį drėgmės, todėl sūryme greičiau praranda standumą ir greičiau suminkštėja.

    Vienas iš svarbiausių dalykų yra sūrymas ir sąlygos, kuriomis vyksta pieno rūgšties fermentacija. Per mažai druskos ir chloruotas vanduo gali išbalansuoti procesą, o jei agurkai kyšo virš sūrymo ar stovi šalia karščio šaltinių, minkštėjimas gali prasidėti itin greitai.

    Tradicinis priedas iš močiutės virtuvės

    Senesniuose namų receptuose traškumui palaikyti būdavo naudojami natūralių taninų turintys priedai. Paprastas ir daug kam netikėtas sprendimas yra ant stiklainio dugno padėtas įprastas juodosios arbatos pakelis be aromatų.

    Juodojoje arbatoje esantys taninai palaipsniui pereina į sūrymą ir padeda lėčiau irti medžiagoms, kurios augalo ląstelėms suteikia standumo. Dėl to agurkai ilgiau išlieka tvirtesni ir traškesni, ypač jei fermentacija vyksta stabilioje, ne per aukštoje temperatūroje.

    Ką dar verta pridėti į stiklainį?

    Panašų poveikį turi ir kiti natūralūs taninų šaltiniai, dažnai naudojami tradiciniuose rauginimo receptuose. Tam tinka vyšnių, juodųjų serbentų, vynuogių ar ąžuolo lapai, tačiau svarbu nepersistengti, kad skonis netaptų kartokas.

    Ruošiant stiklainį, ant dugno verta dėti krapų skėčius, česnaką ir pasirinktą priedą traškumui, o tik tuomet glaudžiai, vertikaliai sudėti agurkus. Prieš rauginimą agurkus galima vienai ar dviem valandoms pamirkyti labai šaltame vandenyje, kad jie geriau prisigertų drėgmės.

    Praktikoje dažnai taikoma proporcija yra viena valgomoji šaukštas nejuoduotos, nejoduotos akmens druskos vienam litrui vandens. Sūrymą geriausia ruošti iš virinto ir atvėsinto arba filtruoto vandens, o agurkai turi būti visiškai apsemti ir laikomi atokiau nuo tiesioginės saulės.