CP v2

Tag: Tarnina

  • Sezonas trumpas, nauda didelė: šiuos laukinius vaisius daugelis mindo, o be reikalo

    Rudenį prasideda vienas trumpiausių laukinių vaisių sezonų, tačiau dalis žmonių vis dar praeina pro šalį nė nesusimąstydami. Kalbama apie dygliuotą krūmą tarniną, dar vadinamą laukine slyva, kurios tamsiai melsvi vaisiai atrodo kaip uogos, bet iš tiesų turi kauliuką.

    Šviežiai nuskinti tarninų vaisiai dažniausiai būna labai rūgštūs ir sutraukiantys, todėl virtuvėje naudojami retai. Skonis pastebimai sušvelnėja po pirmųjų šalnų, kai vaisiuose sumažėja sutraukiančių medžiagų pojūtis ir jie lengviau leidžia sultis.

    Kuo vertinga tarnina?

    Tarninų vaisiuose yra augalinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu, tarp jų antocianinų, flavonoidų ir fenolinių rūgščių. Būtent antocianinai suteikia vaisiams būdingą melsvai juodą spalvą ir prisideda prie jų antioksidacinių savybių.

    Vaisiuose taip pat aptinkama vitamino C, o tarp mineralų dažniau minimi kalis, fosforas ir kalcis, taip pat magnis bei geležis. Vis dėlto svarbu suprasti, kad sultyse paprastai lieka mažiau skaidulų nei suvalgius visą vaisių, o kaitinant dalis vitamino C suyra.

    Kaip spausti sultis saugiai?

    Ruošiant sultis svarbiausia taisyklė yra nepažeisti kauliukų. Susmulkinus kauliukus, juose esantys junginiai gali virsti nepageidaujamomis medžiagomis, todėl kauliukų negalima traiškyti ar kramtyti.

    Praktiškai tai reiškia, kad vaisius reikėtų pertrinti atsargiai, nenaudojant agresyvių smulkintuvų, o gautas sultis papildomai perkošti per smulkų sietelį ar marlę. Supilstytas į švarius, išplautus ir karščiu apdorotus butelius sultis laikykite šaldytuve, o norint išsaugoti ilgiau, galima pasitelkti pasterizavimą.

    Jei šalnų dar nebuvo

    Jeigu tarninas surinkote iki šalnų, skonį galima sušvelninti namuose trumpai užšaldant. Nuplautus ir nusausintus vaisius patogu laikyti šaldiklyje kelias valandas, o tuomet spausti sultis, kai jie atitirpsta ir lengviau atiduoda skystį.

    Tarninų sultys dažniausiai geriamos praskiestos vandeniu, tinka ir kaip šiltas priedas prie arbatos. Jos taip pat gali sustiprinti padažų skonį ir spalvą, ypač derinant su obuoliais ar slyvomis desertuose.

  • Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Tarnina: kuo ji ypatinga?

    Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva, yra laukinis krūmas, dažnas pamiškėse, pakelėse ir gyvatvorėse. Pastaraisiais metais ji vėl atrandama dėl atsparumo, dekoratyvumo ir rudenį sunokstančių tamsiai melsvų vaisių, kurie primena mažas slyvas.

    Krūmas paprastai užauga iki 2–3 metrų, šakas dengia aštrūs dygliai, todėl jis tinka natūraliai apsauginei gyvatvorei. Anksti pavasarį tarnina gausiai pražysta baltais žiedais ir tampa svarbiu nektaro šaltiniu apdulkintojams, kai kitų žydinčių augalų dar nedaug.

    Kada ir kaip rinkti uogas?

    Tarninos uogos sunoksta vėlai, dažniausiai nuo spalio iki gruodžio, o skonis stipriai priklauso nuo oro. Šviežios uogos būna labai sutraukiančios dėl taninų, todėl tradiciškai jos renkamos po pirmųjų šalnų, kai vaisiuose sumažėja aitraus sutraukiančio skonio.

    Jei šalnų dar nebuvo, uogas galima nuskinti prinokusias ir trumpam užšaldyti namuose, kad efektas būtų panašus. Svarbu nepamiršti, kad kauliukai nėra valgomi, o perdirbant uogas juos reikėtų pašalinti.

    Tarninos dažniausiai naudojamos sultims, sirupams, uogienėms, drebučiams ir užpilams, taip pat padažams prie mėsos. Skonį sušvelnina saldesni vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai, todėl jie neretai derinami kartu.

    Kaip auginti sode?

    Tarnina vertinama dėl nereiklumo ir atsparumo šalčiui, todėl tinka tiems, kas nori mažiau priežiūros reikalaujančių augalų. Ji gali augti ir skurdesnėse dirvose, tačiau gausesnio derliaus tikimybė didesnė, jei dirva laidi, derlingesnė, o vieta saulėta.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia pasirūpinti laistymu, kol krūmas įsitvirtins, vėliau jis geriau pakelia sausras. Tręšimas paprastai nėra būtinas, tačiau sodinant galima įmaišyti komposto, kad augalas lengviau startuotų.

    Norint išlaikyti krūmą produktyvų, kas kelerius metus naudinga jį praretinti ir pašalinti senas, susikryžiavusias ar pažeistas šakas. Tarnina taip pat leidžia šaknines atžalas, todėl, jei nenorite, kad ji plėstųsi, atžalas reikia reguliariai šalinti.

    Dyglių gausa yra ir privalumas, ir trūkumas: krūmas puikiai saugo sklypo ribą ir suteikia prieglobstį paukščiams, tačiau dirbant būtinos storos pirštinės ir tankesni drabužiai. Dėl šių savybių tarnina dažnai pasirenkama natūralioms, gyvybingoms sodo gyvatvorėms, kurios rudenį dar ir duoda derlių.

  • Tarnina sklype – slaptas gyvatvorės triukas: pavasarį žydi, rudenį dovanoja vaisių

    Tarnina sklype – slaptas gyvatvorės triukas: pavasarį žydi, rudenį dovanoja vaisių

    Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva (lot. Prunus spinosa), yra Europoje natūraliai paplitęs krūmas, vis dažniau pasirenkamas sklypų riboms žymėti. Pavasarį ji gausiai pražysta baltais žiedais, o rudenį subrandina tamsius, nedidelius vaisius, kurie praverčia ir sode, ir virtuvėje.

    Tankūs, dyglėti ūgliai sudaro tvirtą, sunkiai praeinamą barjerą, todėl tarnina tinka ten, kur norisi daugiau privatumo ir mažiau vėjo. Toks gyvatvorės tipo želdinys taip pat svarbus biologinei įvairovei, nes suteikia slėptuvių paukščiams ir pritraukia apdulkintojus ankstyvą pavasarį.

    Kur tarnina auga geriausiai?

    Nors tarnina laikoma nereiklia, jai svarbu parinkti vietą, įvertinant stipriai plintančią šaknų sistemą ir atžalas. Geriausiai ji auga saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir prastesnes, net akmenuotas ar lengvesnes dirvas, jei jos yra laidžios vandeniui.

    Praktikoje tarnina gerai ištveria sausrą, todėl tinka sklypams, kuriuose laistymas nėra patogus. Vis dėlto pirmus metus po pasodinimo, ypač ilgai užsitęsus sausrai, papildomas laistymas padeda greičiau įsitvirtinti.

    Kaip teisingai sodinti gyvatvorę?

    Atvirų šaknų sodinukus patogiausia sodinti rudenį, o augalus vazonuose galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį. Duobė turėtų būti tokio dydžio, kad šaknys nebūtų suspaustos, o prieš sodinant verta apžiūrėti, ar nėra pažeistų, pūvančių šaknų dalių.

    Sodinant galima įmaišyti organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto, o pasodinus – gerai palieti. Norint greitesnio ir tankesnio efekto, praktikoje dažnai sodinama maždaug po du krūmus vienam metrui, tačiau tikslus atstumas priklauso nuo norimo tankumo ir formavimo plano.

    Priežiūra, genėjimas ir atžalos

    Tarnina nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau gyvatvorei būtinas reguliarus genėjimas. Pagrindinis genėjimas dažniausiai atliekamas prieš vegetacijos pradžią, o vasaros pabaigoje pakoreguojamas naujas prieaugis ir pašalinamos pažeistos šakos.

    Jaunus krūmus po pasodinimo naudinga patrumpinti, kad jie greičiau šakotųsi ir tankėtų. Formuojant gyvatvorę rekomenduojama išlaikyti platesnę apačią nei viršų, o kas kelerius metus atjauninti pašalinant dalį seniausių ūglių.

    Didžiausia praktinė užduotis – kontroliuoti šaknines atžalas, nes neprižiūrima tarnina gali greitai plisti į veją ar daržo zoną. Padeda nuoseklus atžalų šalinimas, reguliariai pjaunama žolė aplink krūmus, o esant poreikiui – šaknų barjerai sodinimo metu.

    Tarninos vaisiai dažniausiai būna aitroki, todėl jie neretai renkami po pirmųjų šalnų arba prieš tai trumpai pašaldomi, kad skonis taptų švelnesnis. Iš jų gaminamos uogienės, sultys ar kiti konservuoti gaminiai, o dalį derliaus noriai lesa paukščiai, ypač rudenį.

  • Nusibodo tujos? Šis dygliuotas krūmas su vaisiais sukuria tankią gyvatvorę ir beveik nereikalauja priežiūros

    Ieškantiems alternatyvos tujoms, vis dažniau siūloma paprastoji šunvyšnia, dar vadinama dygliuoju erškėtkrūmiu arba tarnina (Prunus spinosa). Tai Europoje natūraliai paplitęs krūmas, vertinamas dėl tankaus augimo, ankstyvo žydėjimo ir tamsių vaisių rudenį. Sode jis atrodo natūraliai, o tinkamai formuojamas gali tapti patikima gyvatvore.

    Tarnina pavasarį pražysta viena pirmųjų, dažniausiai kovo pabaigoje ar balandį, kai šakos pasidengia smulkiais baltais žiedais. Vėliau, rugsėjo ir spalio mėnesiais, subrandina nedidelius tamsiai mėlynus vaisius, kurie ilgai laikosi ant šakų. Dėl to gyvatvorė atrodo dekoratyviai ne tik vasarą, bet ir rudenį.

    Kuo tarnina pranašesnė?

    Gyvatvorė iš tarninos dažnai pasirenkama dėl dygliuotų, tankiai išsišakojančių ūglių. Toks krūmas sudaro tvirtą barjerą, kuris riboja praėjimą ir kartu saugo nuo vėjo. Sklypo pakraščiuose tai gali padėti sukurti daugiau privatumo, ypač atviresnėse vietose.

    Kitas svarbus privalumas – nauda gamtai. Pavasarį žiedai yra vertingas nektaro šaltinis apdulkintojams, o rudenį vaisiai tampa maistu paukščiams ir smulkiai faunai. Tanki laja taip pat gali būti tinkama vieta paukščiams slėptis ar perėti, todėl tokia gyvatvorė dažnai siejama su didesne sodo biologine įvairove.

    Vieta, dirva ir plitimo kontrolė

    Tarnina laikoma nereiklia: ji gana gerai pakelia sausrą, šalčius ir vėjuotas vietas, todėl tinka ir atviroms sklypo riboms bei šlaitams. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali prisitaikyti ir prie mažiau idealių sąlygų. Miesto aplinkoje jai dažniausiai netrukdo ir oro tarša.

    Dirvai krūmas nėra itin išrankus, bet palankiausia – laidus, derlingesnis gruntas, kurio pH artimas neutraliam ar silpnai šarminiam. Svarbu įvertinti vieną ypatybę: tarnina linkusi leisti šaknų atžalas, todėl mažesniame sode verta iš anksto numatyti šaknų barjerą arba reguliariai šalinti atžalas. Tai padeda išlaikyti aiškią gyvatvorės liniją ir neleidžia krūmui plėstis į veją ar gėlynus.

    Sodinimas ir genėjimas

    Sodinimo laikas priklauso nuo sodinukų tipo. Plikomis šaknimis parduodamus sodinukus patogiausia sodinti rudenį, o auginamus konteineriuose galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį. Norint greitesnio tankumo, gyvatvorei dažnai sodinama maždaug po du krūmus vienam metrui.

    Tvarkingai gyvatvorei būtinas genėjimas: pagrindinis paprastai atliekamas anksti pavasarį, o papildomas – vasaros pabaigoje, kai trumpinami nauji ūgliai. Jaunus krūmus po pasodinimo verta patrumpinti, kad jie geriau šakotųsi. Formuojant gyvatvorę praktikuojama taisyklė, kad apačia būtų platesnė nei viršus, tuomet šviesa pasiekia apatines šakas ir gyvatvorė nepliksta.

    Kas kelerius metus pravartu atlikti atjauninimą, pašalinant dalį seniausių šakų, kad krūmas išliktų gyvybingas. Taip pat būtina kontroliuoti šaknų atžalas: reguliariai pjaunant veją prie gyvatvorės ir šalinant atžalėles, tarnina tampa lengviau valdoma. Įsitvirtinusiam krūmui paprastai nereikia nei dažno laistymo, nei intensyvaus tręšimo, išskyrus ilgesnes sausras pirmaisiais metais.

    Tarninos vaisius geriausia skinti vėlyvą rudenį, kai po pirmųjų šalnų sumažėja jų sutraukiantis skonis. Jei vaisiai nuskinti anksčiau, juos galima trumpai užšaldyti ir tik tuomet naudoti. Iš jų dažniausiai verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, o tradiciškai – ir užpilai bei naminiai gėrimai, kuriems tarnina suteikia sodrų aromatą.