CP v2

Tag: Tarptautinė prekyba

  • Afrikos ekonomikos spartėja kaip Indijoje: ką tai reiškia Lietuvos verslui ir eksportui į Keniją

    Afrikos šalių ekonomikos pastaraisiais metais auga sparčiau nei daugelyje kitų regionų, o Kenija vis dažniau įvardijama kaip vienas svarbiausių žemyno logistikos ir paslaugų centrų. Verslo atstovai lygina dabartinę kai kurių Afrikos rinkų dinamiką su Indijos šuoliu, kai per trumpą laiką ji aplenkė nemažai kaimyninių valstybių.

    Tokias tendencijas stiprina AfCFTA – Afrikos kontinentinės laisvosios prekybos erdvės susitarimas, kurį pasirašė ir ratifikavo 54 valstybės. Nors kryptis aiški, praktinis veikimas dar kuriamas: dalis techninių taisyklių, muitų procedūrų ir standartų derinimo mechanizmų vis dar tobulinami, todėl didžiausi pokyčiai tikėtini artimiausiais metais.

    Kenija – vartai į regioną

    Kenyos vaidmuo išsiskiria dėl uosto, kelių ir geležinkelių projektų, augančio finansinių paslaugų sektoriaus bei regioninio perskirstymo grandinių. Šalis tampa patogiu atspirties tašku į Rytų Afrikos rinkas, kuriose didėja vartojimas ir plečiasi vidurinioji klasė.

    Augančios pajamos keičia paklausą: daugiau investuojama į miestų infrastruktūrą, statybas, energetiką, mažmeninę prekybą, skaitmenines paslaugas ir logistiką. Dėl to įmonėms atsiveria galimybės ne tik vienkartiniams sandoriams, bet ir ilgalaikėms partnerystėms, kurios leidžia įsitvirtinti rinkoje.

    Kokios galimybės atsiveria įmonėms

    Į Afriką žengiančioms Europos įmonėms vis svarbiau pasiūlyti ne vien produktą, bet ir kompetenciją: mokymus, aptarnavimą, priežiūrą, atsarginių dalių grandinę. Praktika rodo, kad laimi tie, kurie planuoja kelių metų investicinį horizontą ir nuosekliai kuria vietinius ryšius, o ne ieško greito pelno.

    Lietuvos verslui patraukliausios kryptys dažnai siejasi su logistika, inžineriniais sprendimais, pramonės įranga, žemės ūkio technologijomis, atsinaujinančia energetika ir skaitmeniniais produktais. Papildomas pranašumas gali būti patirtis dirbant reguliuojamose rinkose bei gebėjimas prisitaikyti prie greitai besikeičiančių tiekimo grandinių.

    „Jei suprantame, kodėl Indija staiga paspartėjo, matome panašius signalus ir Kenijoje: sparčiai didėja vidurinės klasės pajamos, o kartu – prekių ir paslaugų paklausa“, – sakė verslo atstovas, komentuodamas Afrikos rinkų perspektyvas.

    Kas gali sutrukdyti ir kaip pasiruošti

    Nors laisvosios prekybos erdvės idėja kuria pozityvų foną, realybėje įmonėms tenka susidurti su skirtingais nacionaliniais reikalavimais, sertifikavimo praktika, viešųjų pirkimų taisyklėmis ir atsiskaitymo rizikomis. Todėl prieš įžengiant į rinką svarbu atlikti partnerių patikrą, įsivertinti logistikos maršrutus ir susidėlioti aiškią rizikų valdymo schemą.

    Rinkos, kuriose augimas didelis, dažnai keičiasi greičiau nei įprasta Europoje, todėl strateginė kantrybė tampa konkurenciniu pranašumu. Įmonėms, kurios investuoja į vietinį atstovavimą, po pardavimo aptarnavimą ir ilgalaikius kontraktus, Kenija gali tapti ne tik eksporto kryptimi, bet ir regionine plėtros baze.

  • Kinija skelbia apie preliminarų susitarimą su JAV: daliai prekių planuojama mažinti muitus

    Kinija skelbia apie preliminarų susitarimą su JAV: daliai prekių planuojama mažinti muitus

    Kinijos prekybos ministerija pranešė, kad Pekinas ir Vašingtonas pasiekė preliminarų susitarimą dėl dalies muitų mažinimo ir dvišalės prekybos skatinimo. Pasak ministerijos, numatoma siekti abipusių tarifų mažinimų pasirinktoms prekių grupėms, nors konkrečios detalės kol kas nepateikiamos.

    Ministerijos teigimu, šalys taip pat sutiko steigti Prekybos tarybą ir Investicijų tarybą, kurios turėtų tapti nuolatinėmis platformomis deryboms. Šiose struktūrose planuojama aptarti tiek tikslinius tarifų mažinimus, tiek platesnius sprendimus dėl rinkos prieigos.

    Vienas iš akcentų įvardijamas žemės ūkis: Kinija skelbia, kad abi pusės sieks plėsti dvišalę prekybą, įskaitant žemės ūkio produkciją, ir spręsti kai kuriuos netarifinius barjerus. Tokios kliūtys dažniausiai apima sertifikavimo, patikrų, sanitarinius ir fitosanitarinius reikalavimus, kurie praktikoje gali riboti importą ne mažiau nei muitai.

    Pranešime taip pat minimi susitarimai aviacijos sektoriuje dėl Kinijos orlaivių pirkimo iš JAV, taip pat dėl garantijų tiekimo grandinei, įskaitant lėktuvų variklius ir susijusias dalis. Ankstesniuose viešuose JAV pareiškimuose buvo minimi dideli numatomi orlaivių užsakymai, tačiau galutinės sąlygos priklausys nuo vėlesnių derybų ir komercinių kontraktų.

    Ši Kinijos pozicija paskelbta po JAV prezidento Donaldo Trumpo vizito Kinijoje ir susitikimų su Kinijos vadovu Xi Jinpingu. Pats Trumpas anksčiau teigė, kad susitikimuose muitų klausimas nebuvo aptarinėjamas, todėl Pekino paskelbtas „preliminarus“ susitarimas signalizuoja, kad derybos gali vykti keliuose kanaluose ir skirtingais lygiais.

    Ekspertai paprastai pažymi, kad preliminarūs susitarimai dėl muitų dažnai reiškia politinį įsipareigojimą tęsti derybas, bet ne galutinį sprendimą. Rinkos paprastai laukia konkrečių sąrašų, apimančių prekes, tarifų dydžius, įsigaliojimo terminus ir mechanizmus, kaip būtų prižiūrimas susitarimų vykdymas.

    Tolimesnė derybų eiga gali priklausyti ir nuo planuojamų aukščiausio lygio susitikimų vėliau šiais metais. JAV administracija anksčiau yra užsiminusi apie papildomus lyderių susitikimus, siekiant stabilizuoti dvišalius ekonominius santykius, tačiau praktiniai sprendimai paprastai gimsta ilgesniame techninių derybų procese.

  • Lenkija – tarp didžiausių aliuminio importuotojų: 10 proc. 2025 metais atkeliavo iš Rusijos

    Lenkija yra grynoji aliuminio importuotoja, o vietinė pirminio metalo gamyba patenkina tik apie 13 proc. šalies poreikio. Dėl to aliuminis tampa viena jautriausių žaliavų energetikos ir pramonės grandinėse, kuriose paklausa pastaraisiais metais sparčiai auga.

    Augimą skatina energetikos transformacija ir investicijos į tinklų plėtrą bei modernizavimą: didesni elektros srautai, nauji prijungimai ir atsinaujinančių išteklių integracija reikalauja daugiau laidžių metalų. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad vario poreikis elektros tinklams 2024–2030 metais gali didėti nuo 18 proc. iki 57 proc., priklausomai nuo scenarijaus.

    Varis eksportui, aliuminis importui

    Lenkijos ekonomikos struktūroje matomas ryškus kontrastas: vario sektorius orientuotas į eksportą, o aliuminio – į importą. Lenkija 2025 metais buvo aštunta didžiausia vario eksportuotoja pasaulyje ir didžiausia Europos Sąjungoje, o eksporto vertė siekė apie 2,6 mlrd. eurų.

    Tuo pat metu aliuminio atveju šalis išlieka priklausoma nuo importo, o 2025 metais pateko į dešimt didžiausių aliuminio importuotojų pasaulyje. Didelę dalį tiekimo sudaro Europos Sąjungos šalys, tačiau dalis importo siejama ir su geopolitinę riziką keliančiomis kryptimis.

    Kodėl aliuminis vis svarbesnis?

    Aliuminio paklausą didina ir kainų bei technologiniai veiksniai: varis yra sunkesnis ir dažnai brangesnis, todėl dalyje elektros tinklų sprendimų jis keičiamas aliuminiu. Aliuminis lengvesnis, o tai gali mažinti kai kurių projektų sąnaudas, ypač tiesiant ilgesnes oro linijas.

    Ši tendencija reiškia, kad žaliavos kilmė ir tiekimo stabilumas tampa strategiškai svarbūs. Skaičiuojama, kad 2025 metais apie 10 proc. į Lenkiją importuoto aliuminio sudarė tiekimas iš Rusijos, o papildomą riziką kelia ir tiekimo koncentracija pasaulinėje rinkoje.

    Rekiklingas – reali alternatyva?

    Kaip atsvarą importo priklausomybei vis dažniau akcentuojamas aliuminio perdirbimas, kuris dera su žiedinės ekonomikos tikslais ir gali mažinti tiekimo šokų riziką. Perdirbtas aliuminis pramonėje vertinamas dėl to, kad leidžia sumažinti pirminės žaliavos poreikį ir greičiau prisitaikyti prie paklausos svyravimų.

    Lenkijoje 2024 metais surenkamų perdirbimui tinkamų aliuminio atliekų srautas pajamomis buvo apie 10 kartų didesnis nei vietinė pirminio aliuminio gamyba. Tai rodo, kad investicijos į surinkimą, rūšiavimą ir perdirbimo pajėgumus gali tapti vienu greičiausių būdų didinti žaliavos savarankiškumą, ypač infrastruktūros ir energetikos projektuose.

  • JAV perspėja Lenkiją dėl skaitmeninio mokesčio: ką reikštų 3 proc. įnašas „big tech“ įmonėms

    Skaitmeninis mokestis grįžta į darbotvarkę

    Lenkijos Vyriausybė ruošiasi pradėti darbą dėl vadinamojo skaitmeninio mokesčio, kuris būtų taikomas didžiausioms pasaulinėms technologijų bendrovėms, veikiančioms Lenkijos rinkoje. Finansų ir ekonomikos ministras Andrzejus Domańskis patvirtino, kad projektas bus svarstomas, o jo priėmimas numatomas 2026 metų trečiąjį ketvirtį.

    Pagal viešai aptartą kryptį, mokestis siektų 3 proc. ir būtų orientuotas į didžiausius rinkos dalyvius, dažnai vadinamus „big tech“. Tokie sprendimai Europoje paprastai argumentuojami tuo, kad skaitmeninės paslaugos leidžia uždirbti vietos rinkose, tačiau pelnas ir apmokestinimas dažnai nukreipiami į palankesnes jurisdikcijas.

    JAV signalas: ginčas gali virsti prekybinėmis priemonėmis

    Vašingtonas į Lenkijos planus reagavo kritiškai. JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeras, kalbėdamas apie galimus padarinius, priminė ankstesnį JAV ir Prancūzijos ginčą dėl panašaus skaitmeninių paslaugų mokesčio.

    Tuomet JAV buvo pradėjusios tyrimus ir svarstė atsakomąsias prekybines priemones, o pats konfliktas tapo įspėjamuoju pavyzdžiu kitoms šalims, planuojančioms nacionalinius mokesčius technologijų milžinams. JAV pozicija dažnai remiasi argumentu, kad tokie mokesčiai gali neproporcingai paveikti JAV įmones ir iškreipti konkurenciją.

    „Nenorėčiau atsidurti situacijoje, kai tektų skelbti ataskaitą, kurioje vietoj Prancūzijos būtų minima Lenkija“, – sakė Jamiesonas Greeras.

    Į šiuos pareiškimus sureagavo ir Lenkijos finansų ministras, pabrėžęs valstybės teisę savarankiškai spręsti dėl mokesčių sistemos. Jis taip pat akcentavo principą, kad naujųjų technologijų sektoriaus įmonės turėtų mokėti mokesčius kaip ir kiti rinkos dalyviai, o apmokestinimas turi atitikti ekonominės veiklos realybę šalyje.

    „Lenkija pati nustato, kokie mokesčiai galioja Lenkijoje. Technologijų įmonės turi mokėti mokesčius kaip visi“, – sakė Andrzejus Domańskis.

    Kodėl skaitmeninis mokestis kelia tiek įtampos?

    Skaitmeninių paslaugų apmokestinimas Europoje tapo viena jautriausių temų, nes ji atsiduria tarp dviejų tikslų: didesnio mokesčių teisingumo ir stabilios tarptautinės prekybos. Dalis valstybių renkasi nacionalinius sprendimus, kai tarptautinės reformos juda lėčiau, nei tikimasi.

    Tokio tipo mokesčiai jau taikomi arba buvo taikyti keliose Europos ir kaimyninėse šalyse, o jų dizainas dažniausiai orientuotas į dideles pajamas iš skaitmeninės reklamos, platformų tarpininkavimo ar vartotojų duomenų panaudojimo. Verslui tai reiškia papildomą naštą, o politikams tai tampa instrumentu parodyti, kad skaitmeninė ekonomika nėra „už mokesčių ribų“.

    Lenkijos atveju papildoma intriga yra vidaus politinė. Net jei parlamentas pritartų skaitmeninio mokesčio įstatymui, jo įsigaliojimą gali sustabdyti prezidento veto, kuris jau dabar minimas kaip viena realiausių kliūčių šiam planui.

    Dėl to tikėtina, kad diskusija 2026 metais vyks dviem kryptimis: kaip suformuoti mokestį taip, kad jis atlaikytų vidaus politinius barjerus, ir kaip išvengti konflikto su JAV, jei Vašingtonas nuspręstų, kad priemonė nukreipta prieš JAV technologijų bendroves.

  • Kinijos įtaka Mercosur auga: milijardinės investicijos, maisto importas ir technologijų eksportas

    Kinijos įtaka Mercosur auga: milijardinės investicijos, maisto importas ir technologijų eksportas

    Kinija tampa svarbiausiu pirkėju

    Kinija sparčiai stiprina savo pozicijas Pietų Amerikos Mercosur bloke, tapdama vienu svarbiausių tiek eksporto, tiek importo partnerių. 2024 metais eksportas į Kiniją sudarė 26 proc. visų Mercosur tiekimų, o importas iš Kinijos – 27 proc. viso bloko importo.

    Didžiausia dalis šios prekybos tenka Brazilijai – didžiausiai Mercosur ekonomikai. Ekspertai pabrėžia, kad tokia koncentracija reiškia ne tik didesnį prekybos mastą, bet ir didėjančią priklausomybę nuo vienos rinkos paklausos.

    Žaliavos ir maistas mainais į technologijas

    Mercosur eksportas į Kiniją daugiausia remiasi žaliavomis ir žemės ūkio produktais, o importas iš Kinijos – pramoninėmis prekėmis. Į regioną keliauja kinų gamybos mašinos, transporto priemonės ir elektronika, taip stiprindamos Kinijos vaidmenį tiekimo grandinėse.

    Toks modelis, kai aukštesnės pridėtinės vertės produkcija importuojama, o išvežamos žaliavos, ilgainiui gali įtvirtinti ekonominę asimetriją. Analitikai atkreipia dėmesį, kad Mercosur šalims tai tampa iššūkiu siekiant auginti vietos pramonę ir technologinį savarankiškumą.

    Milijardinės investicijos, bet nevienodas svoris

    Kinijos investicijos taip pat daugiausia telkiasi Brazilijoje: 2024 metais šalyje buvo įgyvendinama 39 projektai, kurių bendra vertė siekė apie 3,9 mlrd. eurų. 2007–2024 metais kinų bendrovės Brazilijoje pradėjo 303 projektus, kurių vertė – apie 71 mlrd. eurų.

    Daugiausia kapitalo pritraukė elektros energetika ir naftos sektorius, o reikšminga projektų dalis buvo „greenfield“ tipo, kai kuriami nauji pajėgumai nuo nulio. Kartu pažymima, kad Brazilija, nepaisant glaudžių ekonominių ryšių, iki šiol nėra prisijungusi prie Kinijos „Diržo ir kelio“ iniciatyvos.

    Polski Instytut Ekonomiczny vertinimu, problema Mercosur viduje yra bendros strategijos Kinijos atžvilgiu stoka.

    „Tokie veiksmai silpnina bloko derybinę poziciją ir didina ekonominių santykių asimetriją“, – teigiama instituto vertinime.

    Europos Sąjungos požiūriu auganti Kinijos įtaka Mercosur regione laikoma veiksniu, galinčiu mažinti Europos prekybinį ir reguliacinį svorį. Tai siejama su sunkesniu priėjimu prie strateginių žaliavų, rinkų bei politinių partnerių, ypač kai Kinija regione veikia ne tik kaip pirkėja, bet ir kaip investuotoja.

    ES ir Mercosur susitarimas – papildomas fonas

    Tuo pat metu nuo gegužės 1 dienos pradėtas taikyti laikinas ES ir Mercosur prekybos susitarimas. Sprendimą dėl laikino taikymo priėmė Europos Komisija, tačiau susitarimas sulaukė protestų ir kritikos, ypač iš ūkininkų dalies Europos valstybėse.

    Susitarimas taip pat tapo teisinių ginčų objektu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, o tarp jį kritiškai vertinančių valstybių minima ir Lenkija. Regionui tai reiškia, kad Mercosur šalys vienu metu balansuoja tarp didėjančios Kinijos paklausos ir galimybių, kurias gali atverti lengvesnė prieiga prie ES rinkos.

  • Lenkijos įmonėms atsiveria eksporto langas: kodėl bankų parama gali nulemti, kas laimės

    Lenkijos įmonės vis aktyviau ieško augimo užsienyje, o dabartiniai geopolitiniai ir prekybos pokyčiai Europoje atveria naujų galimybių eksportuotojams. Vis dėlto, norint greitai pasinaudoti atsirandančiomis nišomis, dažnai prireikia ne tik pardavimų, bet ir tvirto finansinio „užnugario“.

    Europos tiekimo grandinės pastaraisiais metais tampa trumpesnės, o gamyba ir pirkimai dažniau perkeliami arčiau galutinių rinkų. Tai stiprina regioninių tiekėjų pozicijas ir didina spaudimą įmonėms užsitikrinti patikimus atsiskaitymus, apyvartinį kapitalą ir rizikų valdymą, ypač dirbant su naujais užsienio partneriais.

    Eksporto galimybėms reikia greičio

    Europos ekonomikos kongrese kalbėjęs „UniCredit“ stebėtojų tarybos pirmininkas Wojciechas Sobieraj pabrėžė, kad įmonėms svarbiausia yra ne „mechanika“, kaip tiksliai įplaukia pinigai ar kokiu instrumentu kredituojama tarptautinė veikla. Jo teigimu, didžiausią vertę dabar kuria gebėjimas greitai susirasti klientų ir užimti atsiveriančias rinkos nišas.

    „Įmonės neturėtų dabar susitelkti į tai, kaip tiksliai atsiskaito kontrahentas ar kaip finansuoti tarptautinę veiklą, jos turėtų koncentruotis į tai, kaip pasinaudoti atsiradusiomis verslo progomis“, – sakė Wojciechas Sobieraj.

    Tokio „greičio“ poreikis ypač išryškėja, kai tenka vienu metu derėtis dėl naujų sutarčių, didinti gamybos apimtis ir prisiimti ilgesnius atsiskaitymo terminus. Praktikoje tai reiškia didesnį apyvartinio kapitalo poreikį, didesnę valiutų svyravimo riziką ir būtinybę drausti ar kitaip valdyti neapmokėjimo riziką.

    Kur bankai gali suteikti pranašumą

    Anot W. Sobieraj, bankų vaidmuo tarptautinėje plėtroje yra padėti įmonėms sutelkti dėmesį į pardavimus ir santykių kūrimą, o finansinius procesus padaryti kuo paprastesnius. Tam svarbūs ne tik kreditai, bet ir atsiskaitymų infrastruktūra, prekybos finansavimas, garantijos bei konsultacijos, kaip saugiau dirbti su naujais kontrahentais.

    „UniCredit“ atstovas taip pat akcentavo modelį, kai klientui banke priskiriamas vienas aiškus kontaktinis asmuo, koordinuojantis sprendimus skirtingose šalyse. Tokia schema gali sutrumpinti sprendimų priėmimo laiką, kai įmonė pradeda veiklą naujoje rinkoje ar plečia tiekimo grandinę keliose valstybėse iš karto.

    Skaitmenizacija ir DI keičia bankininkystę

    Bankai vis dažniau derina tradicinę bankininkystę su fintech sprendimams būdingomis skaitmeninėmis paslaugomis. Tai apima greitesnį dokumentų tvarkymą, automatizuotą rizikos vertinimą, patogesnį sąskaitų ir mokėjimų administravimą bei sprendimus, kuriuose vis dažniau pasitelkiamas DI.

    W. Sobieraj teigimu, skirtis tarp „banko“ ir „fintecho“ labiausiai išlieka pačių bankininkų mąstyme, o klientų lūkesčiai vis labiau suvienodėja. Įmonės nori, kad paslaugos būtų greitos, aiškios ir patikimos, nepriklausomai nuo to, kas jas teikia.

    Šiame kontekste konkurencinis pranašumas tenka toms finansų institucijoms, kurios gali pasiūlyti ir tarptautinį tinklą, ir paprastą kasdienę skaitmeninę patirtį. Eksportuojančioms įmonėms tai gali reikšti mažiau „trinties“ pradedant dirbti naujose rinkose ir daugiau laiko skirti klientų paieškai.

  • Kaip sėkmingai žengti į užsienio rinkas: ekspertų patarimai dėl strategijos, finansų ir komandų

    Augimo kelias, kuris kainuoja

    Įmonių plėtra į užsienio rinkas dažnai atrodo kaip natūralus kitas žingsnis, tačiau praktikoje tai yra brangus ir rizikingas projektas. Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę lemia ne vien produkto kokybė, bet ir pasirengimas, finansinis atsparumas bei disciplina vykdant planą.

    Ši tema aptarta ir Europos ekonomikos kongreso diskusijose, kur verslo, institucijų ir eksporto skatinimo organizacijų atstovai įvardijo pagrindines kliūtis. Dažniausiai minimi iššūkiai yra nepakankamas rinkos pažinimas, silpna partnerių grandinė ir per optimistiškas investicijų grafikas.

    Strategija svarbiau už intuiciją

    Vienas pirmųjų sprendimų, nulemiančių rezultatą, yra aiškus įėjimo modelis: eksportas, vietinio žaidėjo įsigijimas, investicija nuo nulio arba esamų pajėgumų perėmimas. Skirtingi keliai reiškia skirtingą rizikos lygį, terminus ir kapitalo poreikį, todėl atsitiktiniai sprendimai dažnai brangiai kainuoja.

    Praktikai akcentuoja, kad strategija turi būti susieta su realiomis įmonės kompetencijomis ir tuo, kuo ji iš tiesų gali laimėti konkurencinę kovą. Jei pranašumas nėra aiškus, užsienio rinka greitai „suvalgo“ biudžetą per kainodarą, logistiką ir reklamos sąnaudas.

    Finansai, kokybė ir žmonės

    Plėtra beveik visada reikalauja didelių išlaidų ankstyvoje stadijoje, kai pajamos dar nepadengia naujų kaštų. Todėl tvarus pagrindas namų rinkoje, stabilūs pinigų srautai ir gebėjimas finansuoti procesą be perteklinės priklausomybės nuo skolinto kapitalo laikomi vienu svarbiausių saugiklių.

    Ne mažiau kritinis veiksnys yra kokybės valdymas ir atitiktis vietos reguliavimui, ypač kai kalbama apie ženklinimą, produktų registravimą ar atsakomybę tiekimo grandinėje. Įmonės turi suprasti, kad atsakomybė už galutinį produktą dažnai dalijamasi su platintoju, todėl būtina aiški kontrolės sistema nuo žaliavų iki lentynos.

    „Didžiausia rizika yra ne tai, kad bandysi plėstis, o tai, kad liksi tik vietos rinkoje ir pradėsi prarasti konkurencingumą“, – sakė eksporto skatinimo organizacijos atstovas.

    Galiausiai, net ir turint kapitalo, sprendimus lemia žmonės: patyrusi komanda, gebanti valdyti projektą, derybas, teisinę aplinką ir tiekimo grandinę. Profesionalus valdymas, aiškios atsakomybės ir gebėjimas greitai mokytis naujoje rinkoje dažnai tampa riba tarp augimo ir nuostolio.

    Verslo atstovai pabrėžia ir geografinės diversifikacijos naudą, nes kelių rinkų portfelis didina atsparumą krizėms. Tačiau kartu įspėja, kad greitis turi eiti kartu su kontrolės mechanizmais, kitaip plėtra virsta brangių klaidų serija.

  • Lenkija sparčiai artėja prie Prancūzijos: gali tapti ketvirta pagal prekybą Vokietijai

    Lenkija pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių Vokietijos ekonominių partnerių, o 2024 metais jos vaidmuo dar labiau sustiprėjo. Vokietijos žiniasklaida ir prekybos statistika rodo, kad Lenkija pagal prekybos apimtis sparčiai artėja prie Prancūzijos ir gali pakilti į ketvirtą vietą.

    Vienas ryškiausių pokyčių fiksuotas 2024 metų rudenį, kai Lenkija aplenkė Kiniją kaip vokiškų prekių pirkėja. Tai nereiškia, kad Kinija apskritai dingo iš Vokietijos prekybos viršūnės, tačiau tendencija parodė, jog Europos viduje didėja paklausa ir persitvarko tiekimo grandinės.

    Skaičiai rodo spartų priartėjimą

    Vertinant bendrą dvišalę prekybą, 2024 metais Vokietijos ir Lenkijos prekių apyvarta siekė apie 171 mlrd. eurų, o tai leido Lenkijai įsitvirtinti tarp penkių svarbiausių partnerių. Nuo Prancūzijos ją skyrė palyginti nedidelis atstumas, todėl net nedideli augimo tempų skirtumai gali pakeisti rikiuotę.

    Vokietijos užsienio prekybos duomenis apibendrinančios institucijos skelbė, kad Prancūzijos ir Vokietijos prekybos apyvarta siekė apie 185 mlrd. eurų, o Lenkijos ir Vokietijos apie 180,2 mlrd. eurų. Toks skirtumas reiškia, kad kelių milijardų eurų pokytis per metus gali būti lemiamas.

    Kodėl Vokietijai svarbi būtent Lenkija?

    Ekspertai šį pokytį sieja su keliais veiksniais: geografinis artumas, gerai išvystyta transporto ir logistikos infrastruktūra bei gilėjanti pramonės integracija. Lenkija tapo svarbia automobilių komponentų, buitinės technikos, baldų, metalo ir chemijos pramonės tiekimo grandinių dalimi, o tai ypač aktualu Vokietijos gamintojams.

    Ne mažiau svarbi ir investicijų kryptis: per du dešimtmečius po įstojimo į Europos Sąjungą Lenkija tapo didele gamybos baze ir augančia vartojimo rinka. 2004 metais Lenkija dar nepateko į dešimt svarbiausių Vokietijos prekybos partnerių, tačiau vėliau nuosekliai kilo į viršų.

    Prancūzijos lėtesnis augimas keičia balansą

    Prognozės, kad Lenkija gali aplenkti Prancūziją, dažniausiai remiasi skirtingais ekonomikos augimo tempais. Jei Prancūzijos ekonomika augs lėčiau, o pramonės ir vartojimo dinamika išliks silpnesnė, Vokietijos įmonėms Lenkijos rinka gali tapti dar reikšmingesnė tiek eksporto, tiek gamybos grandinių požiūriu.

    „Per artimiausią laiką Lenkija turi realią galimybę pakilti aukščiau, nes skirtumas su Prancūzija yra nedidelis, o ekonomikos dinamika palankesnė Varšuvai“, – sakė Vokietijos ekonominių ryšių su Rytų Europa ekspertas Philippas Haussmannas.

  • Kinija atveria prekybą be muitų beveik visai Afrikai: išimtis viena, o signalas – geopolitinis

    Nuo gegužės 53 iš 54 Afrikos valstybių gali prekiauti su Kinija be muitų. Apie tai paskelbė Pekino Prekybos ministerija, o lengvatos pristatomos kaip žingsnis, skirtas palaikyti Afrikos ekonomikų augimą didėjant pasauliniam protekcionizmui.

    Naujoji tvarka reiškia, kad be muitų režimas apims ne tik mažiausiai išsivysčiusias šalis, kaip buvo iki šiol, bet ir geriau išsivysčiusias Afrikos valstybes. Pekinas nurodo, kad ši schema bus taikoma dvejus metus, o jos tikslas – palengvinti Afrikos prekių patekimą į Kinijos rinką.

    Viena išimtis ir Taivano klausimas

    Iš programos išbraukta Esvatinis – vienintelė Afrikos valstybė, palaikanti oficialius diplomatinius ryšius su Taivanu. Būtent šis politinis aspektas šiame sprendime matomas ne mažiau aiškiai nei ekonominiai argumentai.

    Kinija laikosi vienos Kinijos politikos ir paprastai nepalaiko diplomatinių santykių su šalimis, pripažįstančiomis Taivaną. Pekinas Taivaną laiko savo teritorijos dalimi ir ne kartą yra pabrėžęs, kad neatmeta jėgos panaudojimo scenarijaus, jei sala siektų formalaus nepriklausomumo.

    Konkurencija dėl įtakos Afrikoje

    Tarptautiniai analitikai šį žingsnį vertina kaip bandymą sustiprinti Kinijos įtaką Afrikoje ir pateikti save kaip atviresnį prekybos partnerį. Ši žinutė ypač ryški tuo metu, kai Vakarų valstybės dažniau kalba apie tiekimo grandinių saugumą, subsidijas ir rinkos apsaugą.

    „Tai signalas, kaip Kinija linkusi elgtis su šalimis, kurias laiko savo partnerėmis, ir kaip skiria tas, kurios palaiko ryšius su Taivanu“, – sakė tarptautinės prekybos ir Kinijos politikos kryptį analizuojanti ekspertė.

    Didelis srautas, bet nelygus balansas

    Prekybos mastas tarp Kinijos ir Afrikos pastaraisiais metais išaugo iki maždaug 323 000 000 000 eurų per metus. Tačiau kritikai pabrėžia, kad struktūrinė problema niekur nedingsta: Afrika į Kiniją daugiausia eksportuoja žaliavas, o importuoja didelės pridėtinės vertės produkciją.

    Skaičiai rodo ir ryškų disbalansą – Afrikos prekybos deficitas su Kinija siekia apie 94 000 000 000 eurų ir, kaip nurodoma, per metus reikšmingai padidėjo. Todėl be muitų režimas gali padėti daliai eksportuotojų, bet pats savaime negarantuoja, kad prekybos santykiai taps lygiaverčiai.

    Praktinis šios politikos efektyvumas priklausys nuo to, ar Afrikos gamintojai galės greitai padidinti konkurencingų prekių pasiūlą, ir nuo to, kokios ne tarifinės kliūtys liks taikomos. Kartu tai yra aiškus Pekino bandymas prekybos priemonėmis formuoti diplomatinius pasirinkimus regione.