Tag: Tarpukario architektūra

  • Kauno „dangoraižis“ atgyja iš naujo: po sovietinių pertvarų atrado tai, kas stebina iki šiol

    Kaune restauruojamas vienas ryškiausių tarpukario modernizmo visuomeninių pastatų, šiandien naudojamas kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos pastatas. Tvarkant reprezentacines erdves siekiama grąžinti pirminį architektūrinį charakterį, kuris sovietmečiu buvo smarkiai pakitęs.

    Projektu atnaujinamas istorinis vestibiulis, restauruojamos autentiškos detalės ir dekoras, taip pat tvarkoma pastato aukštus jungianti centrinė laiptinė bei liftas. Savivaldybė skelbia, kad šio etapo darbus planuojama užbaigti lapkritį.

    Atsikratoma sovietinių perstatymų

    Pastatas 1938–1940 metais buvo statytas Valstybinėms taupomosioms kasoms, o jį suprojektavo architektai Arnas Funkas, Adolfas Lukošatis ir Bronius Elsbergas. Tuo metu šešių aukštų statinys laikytas vienu moderniausių mieste ir dėl savo aukščio neretai vadintas Kauno „dangoraižiu“.

    Tarpukariu šis objektas turėjo atitikti valstybinių finansų institucijų reprezentacijos standartą, todėl daug dėmesio skirta tiek technologiniams sprendimams, tiek prabangiai apdailai. Vėliau, per karą ir sovietmečiu, dalis didesnių erdvių buvo suskaidyta į kabinetus, o interjero sprendiniai pakeisti.

    „Savivaldybės pastatas nėra vien darbo vieta, tai gyvas kultūros paveldas ir tarpukario Kauno ambicijos liudijimas. Šiandien atkūrėme pirminį išplanavimą ir restauravome vertingas detales“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

    Vestibiulyje grąžinta šviesa ir detalės

    Didžiausi pokyčiai pasitinka vos įžengus į pastatą: sutvarkytas pirmojo aukšto vestibiulis, kuriame restauruotos dekoruotos metalinės apsaugos, atnaujintos originalios besisukančios durys. Taip pat sutvarkytos medinės kesoninės lubos su modernizmui artima ornamentika.

    Restauratoriams pavyko aptikti autentišką teraco grindų fragmentą, pagal kurį atkurtos viso vestibiulio grindys. Jos beveik baltos, su juodais ornamentais, o ties įėjimu į Didžiąją salę atkartotas stilizuotas ramunės motyvas, siekiant sujungti erdves į vientisą kompoziciją.

    Pasak savivaldybės, erdvumo įspūdį sustiprino sovietmečiu įrengto kabineto panaikinimas: nugriovus neautentiškas pertvaras atkurta vestibiulio simetrija. Planuojama, kad ši vieta tarnaus ir kaip laukimo zona, ir kaip laikina ekspozicijų erdvė.

    Laiptinė ir liftas vėl taps vientisi

    Tvarkymo darbai tęsiami paradinėje laiptinėje ir prie lifto: sovietmečiu centrinė laiptinė buvo nutraukta ties antruoju aukštu, o viršutinės dalys pritaikytos kabinetams. Dabar atkuriamas trūkstamas mozaikinio betono laiptų maršas tarp antrojo ir trečiojo aukštų.

    Atnaujinus laiptinę, pagrindiniais laiptais bus galima užlipti iki viršutinių aukštų, atkuriant istorinę pastato logiką ir reprezentacinį maršrutą. Savivaldybė nurodo, kad galutinė darbų vertė paaiškės pridavus objektą.

    Miestas taip pat viešai įvardija ir tolimesnius planus: ateityje ketinama rengti atskirą projektą, kuriuo būtų tvarkomi fasadai ir įrengiamas architektūrinis apšvietimas. Tokie sprendimai dažnai taikomi saugomiems modernizmo objektams, siekiant išryškinti jų architektūrą ir pagerinti pastato matomumą viešojoje erdvėje.

  • Po Varšuvos Brühlo rūmais aptiko dingusį miestą: radiniai keičia istorinius planus

    Varšuvoje vykstant pasirengimui atkurti Saksų rūmų kompleksą archeologai atvėrė erdves, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo praktiškai nepasiekiamos. Tyrimai apėmė Brühlo rūmų kiemą, pagrindinio korpuso fragmentus, buvusias ūkines patalpas ir teritorijas greta Saksų sodo.

    Didžiausia sensacija tapo po griuvėsių sluoksniais aptikta išskirtinė vėjų rožė, siejama su architektu Bohdanu Pniewskiu. Ji buvo tiksliai kiemo centre, o kartu rasta ir autentiško grindinio, granitinių plokščių bei laiptų, menančių paskutinius rūmų veikimo metus prieš karą.

    Šie radiniai svarbūs ne tik kaip istorinė vertybė, bet ir kaip praktiškas orientyras atkūrimo projektui. Atsiradus tiksliam kiemo ašių ir dangų atskaitos taškui, projektuotojai gali patikslinti kitų komplekso elementų vietą ir pirminį erdvės išplanavimą.

    Ne mažiau reikšmingi pasirodė išlikusių pamatų matavimai: vienoje vietoje nustatyta, kad buvusio pastato fasadas buvo beveik metru ilgesnis, nei rodė archyviniai planai. Dėl to teko koreguoti skaitmeninį komplekso modelį, kuris bus naudojamas atkūrimo darbams, o pati situacija priminė, kad net kruopšti dokumentacija ne visada tiksliai atspindi realią statinio geometriją.

    Per kasinėjimus surinkta daugiau kaip 2 000 radinių, tarp jų apie 700 architektūrinių detalių, tokių kaip lipdybos fragmentai, tinko likučiai ir dekoratyviniai fasado elementai. Rasta ir per 100 keraminių grindų plytelių, dalis jų siejama su tarpukariu veikusia Dziewulski ir Lange gamykla.

    Atrasti ir kasdieniai daiktai leidžia tiksliau atkurti tarpukario Varšuvos gyvenimo ritmą šiame kvartale. Kasinėjimuose aptikta daugybė indų šukių, butelių, taip pat maisto ir farmacijos prekių pakuočių, dalis jų priskiriama laikotarpiui, kai Brühlo rūmuose veikė Užsienio reikalų ministerija.

    Tyrėjai fiksavo ir infrastruktūros pėdsakus, susijusius su tarpukario įstaigų veikla: garažų liekanas, aptarnavimo kanalus, liftų šachtų elementus bei sodo fragmentus. Tokie radiniai padeda ne tik atkurti pastatų išvaizdą, bet ir suprasti, kaip buvo organizuotas darbas ir kasdienybė vienoje svarbiausių tuometės valstybės institucinių erdvių.