CP v2

Tag: Tarša

  • Pasaulinė aplinkos apsaugos diena: kokie kasdieniai sprendimai realiai mažina taršą Lietuvoje

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena kasmet primena, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienių pasirinkimų. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mažinti taršą miestuose, taupyti energiją ir mažinti atliekų kiekį.

    Pastaraisiais metais ypač išryškėjo du iššūkiai: transporto tarša ir didelis atliekų srautas, ypač vienkartinių pakuočių. Dėl to tiek savivaldybės, tiek verslas aktyviau diegia rūšiavimo, daugkartinio naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo sprendimus, tačiau be gyventojų įsitraukimo poveikis lieka ribotas.

    Kasdieniai įpročiai, kurie dažniausiai duoda apčiuopiamą rezultatą, yra paprasti: sąmoningesnis vartojimas, mažiau maisto švaistymo, daugiau rūšiavimo ir retesnis automobilio naudojimas trumpoms kelionėms. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, dažnesnis ėjimas pėsčiomis ar dviračiu, kartu su energijos taupymu namuose gali reikšmingai sumažinti asmeninį poveikį aplinkai.

    Ši diena taip pat yra proga įsivertinti, ar namuose racionaliai naudojami ištekliai: vanduo, šiluma ir elektra. Energetikos kainų svyravimai paskatino daugiau dėmesio skirti pastatų šiltinimui, efektyvesniems prietaisams ir atsakingam vartojimui, o tai tiesiogiai mažina ir išmetamųjų teršalų kiekį.

    Aplinkosauga vis dažniau suvokiama kaip bendras susitarimas, o ne vieno žmogaus pastangos. Kuo daugiau žmonių prisideda mažais, bet nuosekliais sprendimais, tuo greičiau tokie įpročiai tampa norma šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse.

    „Aplinkosauga prasideda nuo pasirinkimų, kuriuos darome kasdien, net jei jie atrodo maži“, – sako aplinkosaugos iniciatyvų organizatoriai.

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena gali tapti patogiu atspirties tašku naujiems įpročiams: pradėti rūšiuoti nuosekliau, sumažinti vienkartinių pakuočių naudojimą ar bent kelias keliones per savaitę pakeisti viešuoju transportu. Svarbiausia ne vienkartinis pažadas, o tęstinumas, kuris ilgainiui virsta realiu poveikiu.

  • Popiežius Leonas XIV lankosi Italijos „Ugnies žemėje“: žinutė dėl taršos ir atsakomybės

    Popiežius Leonas XIV lankosi Italijos „Ugnies žemėje“: žinutė dėl taršos ir atsakomybės

    Popiežius Leonas XIV gegužės 23 dieną atvyko į Ačerą Kampanijos regione, kur vietos bendruomenė jį pasitiko kaip moralinę atramą ilgus metus trunkančios ekologinės ir sveikatos krizės akivaizdoje. Miesto aikštėje susirinko apie 15 000 žmonių, o susitikimuose daug dėmesio skirta šeimoms, netekusioms artimųjų.

    Ši teritorija plačiai žinoma kaip Terra dei Fuochi, lietuviškai dažnai vadinama Ugnies žeme, nes dešimtmečius čia fiksuotas neteisėtas atliekų išpylimas, užkasimas ir deginimas. Vietos gyventojai bei aplinkosaugos komitetai ne kartą siejo problemą su dirvožemio ir gruntinio vandens tarša bei padidėjusia onkologinių susirgimų rizika.

    Kas yra Ugnies žemė?

    Ugnies žemės pavadinimas apibūdina platų plotą tarp Neapolio ir Kazertos, kuriame ilgą laiką veikė neteisėtos atliekų tvarkymo schemos. Tai ne vien aplinkosaugos, bet ir teisėsaugos bei viešosios sveikatos klausimas, nes tokiose situacijose tarša gali paveikti maisto grandinę ir vandens išteklius.

    Vizito metu popiežius pirmiausia skyrė laiko žmonėms, kurie dėl ankštumo nepateko į katedrą, o vėliau susitiko su taršos aukų artimaisiais. Šie susitikimai tapo vienu pagrindinių dienos akcentų, pabrėžusiu, kad problema yra ne statistika, o konkrečių šeimų patirtys.

    Popiežiaus raginimas keisti kryptį

    Vėliau jis ragino iš naujo įvertinti dabartinius ekonominius ir socialinius modelius, daugiau dėmesio skiriant solidarumui ir pagarbiems santykiams su aplinka. Pasak jo, tikrasis „turtingumas“ neturėtų būti matuojamas vien materialiais rodikliais, kai tuo pat metu nyksta bendruomenių ryšiai ir prastėja gyvenamoji aplinka.

    „Katedroje susitikau su taršos aukų artimaisiais; šis pavadinimas padėjo suvokti nusikalstamos veiklos mastą ir abejingumą, kuris leido jai tęstis“, – sakė popiežius Leonas XIV.

    Jis taip pat akcentavo socialinės atskirties temą, sakydamas, kad marginalizacija kuria nesaugumą, o tikras kelias yra kovoti su atskirties priežastimis, o ne su pačiais atskirtais žmonėmis. Ši žinutė nuskambėjo kaip raginimas vietos ir nacionaliniu lygmeniu spręsti ne tik taršos padarinius, bet ir socialines sąlygas, kurios leidžia problemoms įsišaknyti.

    Ką prašo daryti vietos valdžia?

    Paskutinėje vizito stotelėje Piazza Calipari aikštėje popiežių pasitiko 90 savivaldybių merai, pilietinių aplinkosaugos komitetų atstovai ir tūkstančiai gyventojų. Popiežius išreiškė viltį, kad regiono „ugnis“ gali būti paversta nauja dvasine ir socialine energija, skatinančia rūpestį, paguodą ir atsakomybę.

    Apie regiono išbandymus kalbėjo ir Ačeros vyskupas Antonio Di Donna, priminęs, kad teisėsauga ir toliau aptinka neteisėto atliekų išpylimo atvejų. Ačeros meras Tito d’Errico, kalbėdamas kitų merų vardu, pabrėžė gyventojų ryžtą susigrąžinti ateitį ir siekį, kad sprendimai būtų grindžiami teisingumu, tiesa ir realia priežiūra.

  • Gibraltaras dešimtmečiais leidžia nevalytas nuotekas į Viduržemio jūrą: pakrantėse daugėja plastiko

    Gibraltaras, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, dešimtmečius į Viduržemio jūrą išleidžia nevalytas nuotekas iš maždaug 40 000 gyventojų ir vietos verslų. Pagrindinis išleidimo taškas siejamas su Europa Point pusiasalio pietuose, kur nuotekos patenka tiesiai į jūrą.

    Vietos valdžia tvirtina, kad taršos poveikį mažina didelis natūralus vandens išsklaidymas, todėl neva išmetimų įtaka greitai susilpnėja. Tačiau aplinkosaugininkai atkerta, kad reali situacija pakrantėje rodo ką kita, ypač ten, kur srovės ir vėjai taršą sugrąžina į krantą.

    Vienas dažniausiai minimų taršos ženklų yra drėgnos servetėlės ir plastiko atliekos, įsipainiojusios į dumblius ir besikaupiančios ant uolų. Aplinkosaugos iniciatyvos „Nautilus Project“ atstovai atkreipia dėmesį, kad teritorijos, kurios turėtų būti palankios laukinei gamtai, periodiškai virsta šiukšlių sankaupomis.

    Nevalytos nuotekos jūroje gali skatinti intensyvų dumblių suvešėjimą, o kai kuriais atvejais ir toksiškus žydėjimus, mažinančius deguonies kiekį vandenyje. Tai didina riziką žuvims ir kitiems jūrų organizmams, o kartu prastina pakrančių ekosistemų būklę.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad nuotekos į aplinką atneša ne tik organines medžiagas, bet ir mikroplastiką bei įvairius chemikalus. Tokie teršalai gali paveikti žuvų ir jūrų žinduolių sveikatą, o per maisto grandinę ilgainiui pasiekti ir žmogų.

    Rizikos siejamos ir su visuomenės sveikata, nes nevalytose nuotekose gali būti ligų sukėlėjų, o taip pat antibiotikams atsparumo genų, kurie apsunkina infekcijų gydymą. Todėl taršos kontrolė, ypač turistinėse pakrantėse, laikoma ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

    Gibraltaro nuotekų sistema turi ir specifiką: joje naudojamas jūros vanduo, o geriamasis vanduo gaminamas gėlinant. Valdžia aiškina, kad didesnis sūrumas istoriškai apsunkino įprastų nuotekų valymo sprendimų diegimą, nors šiuolaikinės technologijos tokias kliūtis vis dažniau leidžia įveikti.

    Tema tarptautiniu mastu nėra nauja. 2017 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo pripažinęs, kad Jungtinė Karalystė pažeidė ES reikalavimus, nes Gibraltaras neužtikrino tinkamo nuotekų valymo, tačiau po „Brexit“ Europos Komisijos svertai šioje byloje susilpnėjo.

    Pastangos pastatyti valymo įrenginius anksčiau ne kartą strigo. Skelbta, kad 2018 metais numatyti projektai sustojo, o finansavimo ir rangovų pokyčiai atidėjo realius darbus, todėl problema išliko praktiškai nepakitusi.

    Vis dėlto 2025 metais Gibraltaras sudarė 25 metų trukmės sutartį su bendrove „Eco Waters“ dėl nuotekų valymo įrenginių statybos Europa Point rajone. Pranešama, kad pradėti parengiamieji veiksmai, o planavimo paraiška pateikta 2026 metų kovo mėnesį, tačiau iki pilno sprendimo gali prireikti dar kelerių metų.

    Anksčiau su vyriausybe bendradarbiavusi „Northumbrian Water“ yra akcentavusi, kad dalyvavo kaip strateginis partneris, bet nebuvo atsakinga už nuotekų tvarkymo valdymą ar jų valymą. Tuo pat metu vietos politinė opozicija ne kartą kritikavo infrastruktūros būklę, teigdama, kad kai kuriose turistinėse vietose juntamas nuotekų kvapas ir matomi taršos pėdsakai.

    Gibraltaro valdžia tvirtina, kad lygiagrečiai vykdo kanalizacijos tinklo modernizavimą, įskaitant pagrindinių magistralių atnaujinimą ir vidaus vamzdynų remontą. Taip pat kartojama, kad paplūdimiuose vandens kokybė reguliariai tiriama ir esą atitinka maudymuisi keliamus reikalavimus.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu pabrėžia, kad vien tik monitoringas problemos neišspręs, jei nuotekos ir toliau bus leidžiamos nevalytos. Jos ragina užtikrinti, kad statybų planai nevirstų dar vienu atidėliojimu, o realūs pajėgumai būtų įdiegti kuo greičiau.

  • Mokslininkas apie karo žalą Juodajai jūrai: tarša, invazinės rūšys ir kada paaiškės tikras mastas

    Karas didina taršą ir triukšmą

    Karas Ukrainoje Juodojoje jūroje kuria nuolatinį žmogaus veiklos spaudimą: į vandenį patenka naftos produktai, sunkieji metalai, sprogmenų liekanos ir kitos medžiagos, susijusios su apšaudymais bei sugriauta pakrančių infrastruktūra. Kartu didėja triukšmas ir dugno nuosėdų judinimas, todėl vanduo drumsčiasi, o tarša lengviau pasklinda.

    Ukrainos mokslininkas Viktoras Komorinas pabrėžia, kad pokyčiai dažnai yra kompleksiniai: vienu metu veikia cheminė tarša, sprogimų sukeltos bangos, intensyvus laivų judėjimas ir sutrikusi pakrančių nuotekų bei lietaus vandens surinkimo sistema. Dėl to mažėja vandens ekosistemos produktyvumas, o kai kur didėja fitoplanktono ir dumblių suvešėjimo rizika.

    Kas yra antrinė tarša?

    Viena iš mažiau akivaizdžių, bet reikšmingų problemų yra antrinė tarša, kai karo sukelti sujudinimai pakelia dugne nusėdusias nuosėdas. Tokiose nuosėdose gali būti seniau susikaupusios teršalų sankaupos, kurios, pakilusios į vandenį, vėl ima veikti gyvuosius organizmus.

    Didesnis drumstumas reiškia mažiau šviesos dugno augalams ir dumbliams, o tai silpnina buveines, kuriose minta ar neršia daugelis rūšių. Tokie pokyčiai ypač pavojingi sekliose šelfo zonose, kurios Juodojoje jūroje yra svarbios visos ekosistemos biologinei įvairovei.

    Kachovkos užtvankos sprogdinimo pėdsakas

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo Juodoji jūra gavo didžiulius gėlo vandens, dumblo ir organinių medžiagų kiekius, o kartu ir buitinių bei pramoninių teršalų mišinį. Mokslininko teigimu, trumpuoju laikotarpiu tai sumažino druskingumą šiaurės vakarų dalyje ir kai kur smarkiai pakeitė pakrančių bioįvairovę.

    Šie staigūs druskingumo svyravimai gali skatinti vandens sluoksniavimąsi, kai lengvesnis paviršinis vanduo prasčiau maišosi su gilesniais sluoksniais. Tada deguonies mažiau pasiekia dugną, o tai didina hipoksijos riziką ir apsunkina dugninės gyvūnijos bei augalijos išlikimą.

    „Juodoji jūra reaguoja kaip žmogus, turintis lėtinę ligą: pakanka menkiausio dirgiklio, ir problema vėl paaštrėja“, – sakė Viktoras Komorinas.

    Pasak jo, po užtvankos tragedijos kai kuriuose ruožuose mechanizmas, kuris anksčiau suaktyvėdavo vasaros pabaigoje, dabar gali „įsijungti“ kur kas greičiau, vos pasikeitus vėjui ar srovėms. Tai prisideda prie masinių dumblių sankaupų ir nemalonaus kvapo pakrantėse.

    Dumbliai, invazinės rūšys ir delfinų žūtys

    Šiltuoju sezonu pakrantėse dažniau matomas žaliųjų siūlinių ir raudonųjų dumblių suvešėjimas, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius, šiluma ir silpnesnė vandens apykaita. Vien tik „išvalyti“ pakrantę nepakanka, nes problema grįžta, jei nemažinamas teršalų ir biogenų patekimas į jūrą.

    Kartu su stresu ekosistemai auga invazinių rūšių plitimo tikimybė: jos gali išstumti vietines rūšis ir pakeisti mitybos grandines. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad tai paliečia ne tik žuvis, bet ir moliuskus, krabus bei kitus trofinius lygmenis, nuo kurių priklauso visos sistemos stabilumas.

    Kalbėdamas apie delfinų žūtis, jis pabrėžia, kad vienareikšmiškai priskirti jas tik hidrolokatorių poveikiui moksliškai sudėtinga. Dažniau minimas kelių veiksnių derinys: triukšmas, sprogimai, tarša, mitybos bazės pokyčiai ir galimos infekcijos.

    Ar gali „sprogti“ sieros vandenilis?

    Juodoji jūra išskirtinė tuo, kad gyvybė daugiausia koncentruota viršutiniuose sluoksniuose, o giliau prasideda zona, kurioje deguonies beveik nėra ir vyrauja sieros vandenilis. Šis reiškinys stabilus dėl vandens sluoksniavimosi, todėl, mokslininko vertinimu, pasakojimai apie galimą masinį sieros vandenilio „sprogimą“ yra labiau mitas nei realus scenarijus.

    Tokiam įvykiui reikėtų milžiniško viso vandens stulpo permaišymo ir didelių deguonies kiekių, kas natūraliai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto lokaliniai pokyčiai priekrantėje, ypač seklumose, gali turėti apčiuopiamą poveikį žmonių poilsiui ir žvejybai.

    Ar saugu maudytis?

    Saugumas priklauso nuo konkrečios vietos: didžiausią grėsmę kelia minos, nuolaužos ir užterštos zonos, todėl reali situacija vertinama lokaliai. Net ir ten, kur tiesioginės karinės grėsmės nėra, po audrų ar masinių dumblių sankaupų gali didėti patogenų ir toksinų rizika.

    Ekspertai pabrėžia, kad visos Juodosios jūros problemos nepaiso valstybių sienų: srovės perneša teršalus, maistines medžiagas ir organizmus, todėl poveikį gali jausti ir kitos pakrantės valstybės. Visapusiškai įvertinti žalą, mokslininko teigimu, bus įmanoma tik atkūrus reguliarų, saugų ir plataus masto monitorингą po karo.