CP v2

Tag: Tarša

  • Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastiko tarša pasiekė vieną atokiausių Žemės vietų: giliavandenes hidrotermines versmes, esančias maždaug 2 000 metrų gylyje. Naujas tyrimas rodo, kad plastiko dalelių aptikta moliuskuose ir sraigėse, gyvenančiuose šalia šių ekstremalių ekosistemų.

    Tyrimą atliko Korėjos biosistemų ir biotechnologijų tyrimų instituto (KRIBB) vadovaujama mokslininkų komanda. Rezultatai paskelbti žurnale Water Research, o mėginiai surinkti Šiaurės Fidžio baseine pietvakarių Ramiajame vandenyne ir Centrinėje Indijos vandenyno kalnagūbrio zonoje.

    Iš viso mikroplastiko aptikta 11 iš 12 tirtų gyvūnų, tai sudaro 92 proc. visų mėginių. Vidutiniškai kiekviename organizme rasta po 3,42 plastiko daleles, dažniausiai nustatytas polistirenas, plačiai naudojamas pakuotėms ir vienkartiniams gaminiams.

    Tarša pasiekė izoliuotas ekosistemas

    Hidroterminės versmės laikomos unikaliomis: čia gyvybę palaiko ne saulės šviesa, o chemiškai turtingi, labai karšti iš gelmių kylantys vandens srautai. Ilgą laiką manyta, kad tokios buveinės yra beveik izoliuotos nuo žmogaus veiklos poveikio.

    „Plastiko tarša dabar išplito net į giliavandenių hidroterminių versmių ekosistemas, kurios kadaise buvo laikomos vienomis labiausiai izoliuotų Žemėje“, – sakė jūrų biologas Se-Joo Kim.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši tarša svarbi ne tik kaip faktas, bet ir kaip signalas apie mikroplastiko judėjimo kelius vandenynuose. Dalelės gali nusėsti kartu su organinėmis nuosėdomis, būti pernešamos srovių, o galiausiai patenka į dugno bendrijas.

    Skirtingas maitinimasis, skirtingas pasiskirstymas

    Tyrimas parodė, kad mikroplastiko pasiskirstymas organizme priklauso nuo gyvūnų mitybos. Dugnu besiganančiose sraigėse dalelės dažniau kaupėsi virškinimo organuose, o filtruojančiuose moliuskuose buvo pasiskirsčiusios tolygiau.

    „Nors mikroplastiko kiekis atskiruose individų kūnuose skyrėsi, kiekvienoje grupėje matėsi nuoseklūs pasiskirstymo audiniuose dėsningumai“, – teigė tyrimo autoriai.

    Taip pat nustatyti ryškūs regioniniai skirtumai: Indijos vandenyno vietovėse tirtuose organizmuose mikroplastiko koncentracijos buvo didesnės nei pietvakarių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai tai sieja su skirtingais taršos šaltiniais, srovių dinamika ir dalelių nusėdimo sąlygomis.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Nors mikroplastiko poveikis žmogaus sveikatai vis dar aktyviai tiriamas, vis daugiau duomenų rodo, kad dalelės aptinkamos maisto grandinėse ir įvairiuose audiniuose. Dalis tyrimų sieja mikroplastiko poveikį su uždegiminėmis reakcijomis, galimu toksinių priedų pernašos efektu ir patogenų plitimu, tačiau mokslinis sutarimas dėl konkrečių rizikų dar formuojasi.

    Giliavandenių ekosistemų valymas praktiškai neįmanomas, todėl pagrindinis kelias yra taršos mažinimas prie šaltinio. Tai apima plastiko vartojimo mažinimą, geresnį atliekų surinkimą, perdirbimo infrastruktūros stiprinimą ir alternatyvių medžiagų diegimą, ypač pakuočių sektoriuje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai gali tapti pagrindu kuriant giliavandenių aplinkų stebėsenos sistemas ir apsaugos politiką. Kuo anksčiau bus nustatomi taršos pokyčiai, tuo realiau laiku įvertinti poveikį biologinei įvairovei ir jautrioms vandenyno dugno bendrijoms.

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Odesos srities pakrantėje masiškai žūsta medūzos: biologas įvardijo taršą, karą ir karščius

    Odesos srities Juodosios jūros pakrantėje, ypač Nacionalinio gamtos parko Tuzlo limanai teritorijoje, fiksuojamas masinis smulkių medūzų kornetų žuvimas. Parko mokslininkai pastebi, kad į krantą išmeta daugiausia jaunus individus, o didesnės medūzos dažniau išlieka gyvos, pasitraukdamos į gilesnius vandenis.

    Pasak parko mokslinių tyrimų padalinio vadovo, biologijos mokslų daktaro Ivano Rusevo, situaciją lemia kelių veiksnių sankirta: natūralūs sezoniniai procesai, žmogaus veiklos daroma tarša ir karo poveikis jūrinei aplinkai. Jo teigimu, jaunos medūzos yra gerokai jautresnės staigiems aplinkos pokyčiams nei suaugę organizmai.

    Vienas svarbiausių veiksnių įvardijamas vandens užterštumas naftos produktais ir įvairiomis alyvomis. Tokie teršalai gali sudaryti ploną plėvelę seklumose, kuri uždengia medūzų kūno paviršių ir čiuptuvus, apsunkina kvėpavimui svarbius procesus ir gali sukelti toksinį pažeidimą, ypač mažiems, plonos struktūros organizmams.

    Ne mažiau reikšmingas ir karo sukeltas hidrodinaminis bei akustinis poveikis. Detonuojant minoms, vykstant raketų smūgiams ar kitiems sprogimams jūroje ir pakrantėje, vandenyje sklinda smūginės bangos bei galingi hidroakustiniai impulsai, galintys sutrikdyti medūzų orientaciją ir pažeisti jų pusiausvyros bei jautrumo šviesai organus.

    Prie pakrantės medūzoms kenkia ir cheminė tarša, kai į jūrą patenka degimo produktai, sunkieji metalai bei kitos toksiškos medžiagos. Tokių priemaišų poveikis dažniausiai stiprėja seklumose, kur vanduo lėčiau atsinaujina, o teršalai ilgiau išlieka paviršiniuose sluoksniuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalis priežasčių yra ir natūralios, susijusios su vasaros sezonu. Jaunos medūzos neturi pakankamos masės ir tvirto kūno, kad atlaikytų bangavimą, todėl net ir vidutinė audra ar vėjo sukelta srovė gali nunešti jas į seklumas, kur jos mechaniškai pažeidžiamos į smėlį ir akmenis.

    Vasarą seklumose greitai kylanti vandens temperatūra taip pat gali tapti kritiniu faktoriumi, nes šiltesniame vandenyje paprastai ištirpsta mažiau deguonies. Deguonies stoka, ypač kartu su tarša, jaunoms medūzoms gali būti pražūtinga dėl intensyvesnės medžiagų apykaitos ir mažesnio atsparumo stresui.

    Dar vienas rizikos šaltinis yra staigūs druskingumo svyravimai, kuriuos gali sukelti smarkios liūtys ar intensyvesnis upių nuotėkis. Kornetai yra jautrūs druskingumo pokyčiams, todėl staigus vandens gėlinimas pakrantės zonoje gali sukelti osmosinį šoką ir padidinti jauniklių mirtingumą.

    Specialistų vertinimu, ši situacija rodo, kaip greitai pakrantės ekosistemoms gali smogti keli vienu metu veikiantys stresoriai. Jei suaugusios medūzos dar gali pasitraukti į gilesnius, vėsesnius ir stabilesnius vandens sluoksnius, jauni individai dažniau lieka pažeidžiamiausi, todėl pakrantėje jų žuvimas matomas pirmiausia.

  • Pasaulinė aplinkos apsaugos diena: kokie kasdieniai sprendimai realiai mažina taršą Lietuvoje

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena kasmet primena, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienių pasirinkimų. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mažinti taršą miestuose, taupyti energiją ir mažinti atliekų kiekį.

    Pastaraisiais metais ypač išryškėjo du iššūkiai: transporto tarša ir didelis atliekų srautas, ypač vienkartinių pakuočių. Dėl to tiek savivaldybės, tiek verslas aktyviau diegia rūšiavimo, daugkartinio naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo sprendimus, tačiau be gyventojų įsitraukimo poveikis lieka ribotas.

    Kasdieniai įpročiai, kurie dažniausiai duoda apčiuopiamą rezultatą, yra paprasti: sąmoningesnis vartojimas, mažiau maisto švaistymo, daugiau rūšiavimo ir retesnis automobilio naudojimas trumpoms kelionėms. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, dažnesnis ėjimas pėsčiomis ar dviračiu, kartu su energijos taupymu namuose gali reikšmingai sumažinti asmeninį poveikį aplinkai.

    Ši diena taip pat yra proga įsivertinti, ar namuose racionaliai naudojami ištekliai: vanduo, šiluma ir elektra. Energetikos kainų svyravimai paskatino daugiau dėmesio skirti pastatų šiltinimui, efektyvesniems prietaisams ir atsakingam vartojimui, o tai tiesiogiai mažina ir išmetamųjų teršalų kiekį.

    Aplinkosauga vis dažniau suvokiama kaip bendras susitarimas, o ne vieno žmogaus pastangos. Kuo daugiau žmonių prisideda mažais, bet nuosekliais sprendimais, tuo greičiau tokie įpročiai tampa norma šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse.

    „Aplinkosauga prasideda nuo pasirinkimų, kuriuos darome kasdien, net jei jie atrodo maži“, – sako aplinkosaugos iniciatyvų organizatoriai.

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena gali tapti patogiu atspirties tašku naujiems įpročiams: pradėti rūšiuoti nuosekliau, sumažinti vienkartinių pakuočių naudojimą ar bent kelias keliones per savaitę pakeisti viešuoju transportu. Svarbiausia ne vienkartinis pažadas, o tęstinumas, kuris ilgainiui virsta realiu poveikiu.

  • Popiežius Leonas XIV lankosi Italijos „Ugnies žemėje“: žinutė dėl taršos ir atsakomybės

    Popiežius Leonas XIV lankosi Italijos „Ugnies žemėje“: žinutė dėl taršos ir atsakomybės

    Popiežius Leonas XIV gegužės 23 dieną atvyko į Ačerą Kampanijos regione, kur vietos bendruomenė jį pasitiko kaip moralinę atramą ilgus metus trunkančios ekologinės ir sveikatos krizės akivaizdoje. Miesto aikštėje susirinko apie 15 000 žmonių, o susitikimuose daug dėmesio skirta šeimoms, netekusioms artimųjų.

    Ši teritorija plačiai žinoma kaip Terra dei Fuochi, lietuviškai dažnai vadinama Ugnies žeme, nes dešimtmečius čia fiksuotas neteisėtas atliekų išpylimas, užkasimas ir deginimas. Vietos gyventojai bei aplinkosaugos komitetai ne kartą siejo problemą su dirvožemio ir gruntinio vandens tarša bei padidėjusia onkologinių susirgimų rizika.

    Kas yra Ugnies žemė?

    Ugnies žemės pavadinimas apibūdina platų plotą tarp Neapolio ir Kazertos, kuriame ilgą laiką veikė neteisėtos atliekų tvarkymo schemos. Tai ne vien aplinkosaugos, bet ir teisėsaugos bei viešosios sveikatos klausimas, nes tokiose situacijose tarša gali paveikti maisto grandinę ir vandens išteklius.

    Vizito metu popiežius pirmiausia skyrė laiko žmonėms, kurie dėl ankštumo nepateko į katedrą, o vėliau susitiko su taršos aukų artimaisiais. Šie susitikimai tapo vienu pagrindinių dienos akcentų, pabrėžusiu, kad problema yra ne statistika, o konkrečių šeimų patirtys.

    Popiežiaus raginimas keisti kryptį

    Vėliau jis ragino iš naujo įvertinti dabartinius ekonominius ir socialinius modelius, daugiau dėmesio skiriant solidarumui ir pagarbiems santykiams su aplinka. Pasak jo, tikrasis „turtingumas“ neturėtų būti matuojamas vien materialiais rodikliais, kai tuo pat metu nyksta bendruomenių ryšiai ir prastėja gyvenamoji aplinka.

    „Katedroje susitikau su taršos aukų artimaisiais; šis pavadinimas padėjo suvokti nusikalstamos veiklos mastą ir abejingumą, kuris leido jai tęstis“, – sakė popiežius Leonas XIV.

    Jis taip pat akcentavo socialinės atskirties temą, sakydamas, kad marginalizacija kuria nesaugumą, o tikras kelias yra kovoti su atskirties priežastimis, o ne su pačiais atskirtais žmonėmis. Ši žinutė nuskambėjo kaip raginimas vietos ir nacionaliniu lygmeniu spręsti ne tik taršos padarinius, bet ir socialines sąlygas, kurios leidžia problemoms įsišaknyti.

    Ką prašo daryti vietos valdžia?

    Paskutinėje vizito stotelėje Piazza Calipari aikštėje popiežių pasitiko 90 savivaldybių merai, pilietinių aplinkosaugos komitetų atstovai ir tūkstančiai gyventojų. Popiežius išreiškė viltį, kad regiono „ugnis“ gali būti paversta nauja dvasine ir socialine energija, skatinančia rūpestį, paguodą ir atsakomybę.

    Apie regiono išbandymus kalbėjo ir Ačeros vyskupas Antonio Di Donna, priminęs, kad teisėsauga ir toliau aptinka neteisėto atliekų išpylimo atvejų. Ačeros meras Tito d’Errico, kalbėdamas kitų merų vardu, pabrėžė gyventojų ryžtą susigrąžinti ateitį ir siekį, kad sprendimai būtų grindžiami teisingumu, tiesa ir realia priežiūra.

  • Gibraltaras dešimtmečiais leidžia nevalytas nuotekas į Viduržemio jūrą: pakrantėse daugėja plastiko

    Gibraltaras, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, dešimtmečius į Viduržemio jūrą išleidžia nevalytas nuotekas iš maždaug 40 000 gyventojų ir vietos verslų. Pagrindinis išleidimo taškas siejamas su Europa Point pusiasalio pietuose, kur nuotekos patenka tiesiai į jūrą.

    Vietos valdžia tvirtina, kad taršos poveikį mažina didelis natūralus vandens išsklaidymas, todėl neva išmetimų įtaka greitai susilpnėja. Tačiau aplinkosaugininkai atkerta, kad reali situacija pakrantėje rodo ką kita, ypač ten, kur srovės ir vėjai taršą sugrąžina į krantą.

    Vienas dažniausiai minimų taršos ženklų yra drėgnos servetėlės ir plastiko atliekos, įsipainiojusios į dumblius ir besikaupiančios ant uolų. Aplinkosaugos iniciatyvos „Nautilus Project“ atstovai atkreipia dėmesį, kad teritorijos, kurios turėtų būti palankios laukinei gamtai, periodiškai virsta šiukšlių sankaupomis.

    Nevalytos nuotekos jūroje gali skatinti intensyvų dumblių suvešėjimą, o kai kuriais atvejais ir toksiškus žydėjimus, mažinančius deguonies kiekį vandenyje. Tai didina riziką žuvims ir kitiems jūrų organizmams, o kartu prastina pakrančių ekosistemų būklę.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad nuotekos į aplinką atneša ne tik organines medžiagas, bet ir mikroplastiką bei įvairius chemikalus. Tokie teršalai gali paveikti žuvų ir jūrų žinduolių sveikatą, o per maisto grandinę ilgainiui pasiekti ir žmogų.

    Rizikos siejamos ir su visuomenės sveikata, nes nevalytose nuotekose gali būti ligų sukėlėjų, o taip pat antibiotikams atsparumo genų, kurie apsunkina infekcijų gydymą. Todėl taršos kontrolė, ypač turistinėse pakrantėse, laikoma ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

    Gibraltaro nuotekų sistema turi ir specifiką: joje naudojamas jūros vanduo, o geriamasis vanduo gaminamas gėlinant. Valdžia aiškina, kad didesnis sūrumas istoriškai apsunkino įprastų nuotekų valymo sprendimų diegimą, nors šiuolaikinės technologijos tokias kliūtis vis dažniau leidžia įveikti.

    Tema tarptautiniu mastu nėra nauja. 2017 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo pripažinęs, kad Jungtinė Karalystė pažeidė ES reikalavimus, nes Gibraltaras neužtikrino tinkamo nuotekų valymo, tačiau po „Brexit“ Europos Komisijos svertai šioje byloje susilpnėjo.

    Pastangos pastatyti valymo įrenginius anksčiau ne kartą strigo. Skelbta, kad 2018 metais numatyti projektai sustojo, o finansavimo ir rangovų pokyčiai atidėjo realius darbus, todėl problema išliko praktiškai nepakitusi.

    Vis dėlto 2025 metais Gibraltaras sudarė 25 metų trukmės sutartį su bendrove „Eco Waters“ dėl nuotekų valymo įrenginių statybos Europa Point rajone. Pranešama, kad pradėti parengiamieji veiksmai, o planavimo paraiška pateikta 2026 metų kovo mėnesį, tačiau iki pilno sprendimo gali prireikti dar kelerių metų.

    Anksčiau su vyriausybe bendradarbiavusi „Northumbrian Water“ yra akcentavusi, kad dalyvavo kaip strateginis partneris, bet nebuvo atsakinga už nuotekų tvarkymo valdymą ar jų valymą. Tuo pat metu vietos politinė opozicija ne kartą kritikavo infrastruktūros būklę, teigdama, kad kai kuriose turistinėse vietose juntamas nuotekų kvapas ir matomi taršos pėdsakai.

    Gibraltaro valdžia tvirtina, kad lygiagrečiai vykdo kanalizacijos tinklo modernizavimą, įskaitant pagrindinių magistralių atnaujinimą ir vidaus vamzdynų remontą. Taip pat kartojama, kad paplūdimiuose vandens kokybė reguliariai tiriama ir esą atitinka maudymuisi keliamus reikalavimus.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu pabrėžia, kad vien tik monitoringas problemos neišspręs, jei nuotekos ir toliau bus leidžiamos nevalytos. Jos ragina užtikrinti, kad statybų planai nevirstų dar vienu atidėliojimu, o realūs pajėgumai būtų įdiegti kuo greičiau.

  • Mokslininkas apie karo žalą Juodajai jūrai: tarša, invazinės rūšys ir kada paaiškės tikras mastas

    Karas didina taršą ir triukšmą

    Karas Ukrainoje Juodojoje jūroje kuria nuolatinį žmogaus veiklos spaudimą: į vandenį patenka naftos produktai, sunkieji metalai, sprogmenų liekanos ir kitos medžiagos, susijusios su apšaudymais bei sugriauta pakrančių infrastruktūra. Kartu didėja triukšmas ir dugno nuosėdų judinimas, todėl vanduo drumsčiasi, o tarša lengviau pasklinda.

    Ukrainos mokslininkas Viktoras Komorinas pabrėžia, kad pokyčiai dažnai yra kompleksiniai: vienu metu veikia cheminė tarša, sprogimų sukeltos bangos, intensyvus laivų judėjimas ir sutrikusi pakrančių nuotekų bei lietaus vandens surinkimo sistema. Dėl to mažėja vandens ekosistemos produktyvumas, o kai kur didėja fitoplanktono ir dumblių suvešėjimo rizika.

    Kas yra antrinė tarša?

    Viena iš mažiau akivaizdžių, bet reikšmingų problemų yra antrinė tarša, kai karo sukelti sujudinimai pakelia dugne nusėdusias nuosėdas. Tokiose nuosėdose gali būti seniau susikaupusios teršalų sankaupos, kurios, pakilusios į vandenį, vėl ima veikti gyvuosius organizmus.

    Didesnis drumstumas reiškia mažiau šviesos dugno augalams ir dumbliams, o tai silpnina buveines, kuriose minta ar neršia daugelis rūšių. Tokie pokyčiai ypač pavojingi sekliose šelfo zonose, kurios Juodojoje jūroje yra svarbios visos ekosistemos biologinei įvairovei.

    Kachovkos užtvankos sprogdinimo pėdsakas

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo Juodoji jūra gavo didžiulius gėlo vandens, dumblo ir organinių medžiagų kiekius, o kartu ir buitinių bei pramoninių teršalų mišinį. Mokslininko teigimu, trumpuoju laikotarpiu tai sumažino druskingumą šiaurės vakarų dalyje ir kai kur smarkiai pakeitė pakrančių bioįvairovę.

    Šie staigūs druskingumo svyravimai gali skatinti vandens sluoksniavimąsi, kai lengvesnis paviršinis vanduo prasčiau maišosi su gilesniais sluoksniais. Tada deguonies mažiau pasiekia dugną, o tai didina hipoksijos riziką ir apsunkina dugninės gyvūnijos bei augalijos išlikimą.

    „Juodoji jūra reaguoja kaip žmogus, turintis lėtinę ligą: pakanka menkiausio dirgiklio, ir problema vėl paaštrėja“, – sakė Viktoras Komorinas.

    Pasak jo, po užtvankos tragedijos kai kuriuose ruožuose mechanizmas, kuris anksčiau suaktyvėdavo vasaros pabaigoje, dabar gali „įsijungti“ kur kas greičiau, vos pasikeitus vėjui ar srovėms. Tai prisideda prie masinių dumblių sankaupų ir nemalonaus kvapo pakrantėse.

    Dumbliai, invazinės rūšys ir delfinų žūtys

    Šiltuoju sezonu pakrantėse dažniau matomas žaliųjų siūlinių ir raudonųjų dumblių suvešėjimas, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius, šiluma ir silpnesnė vandens apykaita. Vien tik „išvalyti“ pakrantę nepakanka, nes problema grįžta, jei nemažinamas teršalų ir biogenų patekimas į jūrą.

    Kartu su stresu ekosistemai auga invazinių rūšių plitimo tikimybė: jos gali išstumti vietines rūšis ir pakeisti mitybos grandines. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad tai paliečia ne tik žuvis, bet ir moliuskus, krabus bei kitus trofinius lygmenis, nuo kurių priklauso visos sistemos stabilumas.

    Kalbėdamas apie delfinų žūtis, jis pabrėžia, kad vienareikšmiškai priskirti jas tik hidrolokatorių poveikiui moksliškai sudėtinga. Dažniau minimas kelių veiksnių derinys: triukšmas, sprogimai, tarša, mitybos bazės pokyčiai ir galimos infekcijos.

    Ar gali „sprogti“ sieros vandenilis?

    Juodoji jūra išskirtinė tuo, kad gyvybė daugiausia koncentruota viršutiniuose sluoksniuose, o giliau prasideda zona, kurioje deguonies beveik nėra ir vyrauja sieros vandenilis. Šis reiškinys stabilus dėl vandens sluoksniavimosi, todėl, mokslininko vertinimu, pasakojimai apie galimą masinį sieros vandenilio „sprogimą“ yra labiau mitas nei realus scenarijus.

    Tokiam įvykiui reikėtų milžiniško viso vandens stulpo permaišymo ir didelių deguonies kiekių, kas natūraliai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto lokaliniai pokyčiai priekrantėje, ypač seklumose, gali turėti apčiuopiamą poveikį žmonių poilsiui ir žvejybai.

    Ar saugu maudytis?

    Saugumas priklauso nuo konkrečios vietos: didžiausią grėsmę kelia minos, nuolaužos ir užterštos zonos, todėl reali situacija vertinama lokaliai. Net ir ten, kur tiesioginės karinės grėsmės nėra, po audrų ar masinių dumblių sankaupų gali didėti patogenų ir toksinų rizika.

    Ekspertai pabrėžia, kad visos Juodosios jūros problemos nepaiso valstybių sienų: srovės perneša teršalus, maistines medžiagas ir organizmus, todėl poveikį gali jausti ir kitos pakrantės valstybės. Visapusiškai įvertinti žalą, mokslininko teigimu, bus įmanoma tik atkūrus reguliarų, saugų ir plataus masto monitorингą po karo.