Tag: Tasmanija

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Keli šimtai metrų po vandens paviršiumi, šaltuose ir tamsiuose vandenyse į pietryčius nuo Australijos, kasmet vyksta vienas įspūdingiausių giliavandenės faunos reiškinių. Prie povandeninio kalno, vadinamo Patience Seamount, susitelkia milžiniški ungurių būriai.

    Mokslininkų vertinimu, piko metu jų gali būti iki 2,8 milijono, o bendra biomasė viršyti 3 500 tonų. Tokie skaičiai reiškia, kad palyginti nedidelė jūros dugno vieta trumpam tampa tikru gyvybės židiniu.

    Šie gyvūnai yra krepšiatinkliai unguriai, lotyniškai Diastobranchus capensis. Tyrėjai mano, kad pagrindinė susitelkimo priežastis yra dauginimasis, nes piko metu aptinkami tiek patinai, tiek patelės pažengusios neršto būklės.

    „Vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra tai, kodėl unguriai pasirenka būtent šį povandeninį kalną, nors netoliese jų yra ir daugiau“, – sakė CSIRO jūrų mokslininkas Benas Scouldingas.

    Ką parodė sonarų ir kamerų duomenys

    Patience Seamount yra jūrų parko teritorijoje į pietus nuo Tasmanijos, kur giliavandenės ekosistemos saugomos nuo dalies pramoninės veiklos. Apie neįprastai didelius ungurių kiekius žvejai pranešinėjo dar nuo 1980–1990 metų, o pirmieji aiškūs vaizdai buvo užfiksuoti 2007 metais.

    Naujesni matavimai, atlikti 2023–2025 metais, leido pirmą kartą tiksliau įvertinti mastą. Komanda naudojo hidroakustiką, o duomenis tikslino povandeninių kamerų vaizdais, kad atskirtų skirtingas žuvis, kurios sonare atrodo panašiai.

    Tyrėjai nustatė, kad didžiausias susitelkimas gali driektis maždaug 3 kilometrus į ilgį ir 2 kilometrus į plotį, o į vandens stulpą kilti iki 150 metrų virš dugno. Skaičiuojama, kad nuo kovo iki gegužės ungurių biomasė išauga nuo maždaug 750 iki daugiau nei 3 500 tonų.

    Kodėl būtent šis kalnas

    Nors povandeniniai kalnai dažnai veikia kaip vietos, kuriose žuvys telkiasi dėl srovių ir maisto, tokio masto koncentracija laikoma reta. Patience Seamount plotas siekia apie 2 kvadratinius kilometrus, tačiau būtent čia būriai kartojasi nuosekliai ir tęsiasi mėnesius.

    Vienas iš aiškinimų siejamas su kalno padėtimi netoli žemyninio šelfo, kas gali keisti srovių struktūrą ir gyvūnų migracijos maršrutus. Vis dėlto galutinis atsakymas, kodėl identiško gylio kaimyniniai povandeniniai kalnai nesurenka tokio būrio, kol kas nėra žinomas.

    Svarba giliavandenių buveinių apsaugai

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie susitelkimai rodo, kaip svarbu saugoti atokias giliavandenes teritorijas, kur apie populiacijų būklę dažnai žinoma nedaug. Patience Seamount anksčiau buvo paveiktas dugninės tralavimo žvejybos, tačiau pastaruoju metu fiksuojami atsigavimo požymiai, įskaitant kai kurių rūšių gausėjimą ir koralų sugrįžimą į anksčiau nuniokotas vietas.

    Papildomų klausimų kelia ir patys unguriai: dalis patelių aptinkamos su pažengusiais ikrais, o skrandžiai būna tušti, todėl įtariama, kad prieš nerštą jos gali nustoti maitintis. Tai apsunkina tyrimus, nes nemaitinantys gyvūnai rečiau kimba, o sugauti pavyzdžius analizei tampa sudėtinga.

    Mokslininkai tikisi, kad kartotiniai stebėjimai leis suprasti, kada ir kur tiksliai vyksta nerštas, bei kaip būrio dydis kinta bėgant metams. Tokie duomenys svarbūs ne tik biologijai, bet ir jūrų apsaugos sprendimams, nes giliavandenės ekosistemos atsigauna lėtai ir yra itin jautrios trikdžiams.

  • Tasmanijoje nyksta itin reta žuvelė: kaip invazinė rudažandė upėtakė stumia ją į išnykimą

    Tasmanijoje gamtosaugininkai skubiai imasi priemonių, kad išsaugotų itin retą vietinę gėlavandenę žuvį Galaxias fontanus. Šiai mažai, tik rytinėje salos dalyje aptinkamai rūšiai vis didesnę grėsmę kelia invazinė rudažandė upėtakė, įvežta dar XIX amžiuje.

    Vertinama, kad Galaxias fontanus populiacija yra smarkiai sumažėjusi ir dabar siekia apie 6 000 individų. Rūšis daugiausia išliko mažose, izoliuotose upelių atkarpose, kur natūralūs barjerai, pavyzdžiui, kriokliai, neleidžia plėšrioms žuvims kilti aukštyn prieš srovę.

    Rudažandė upėtakė į Tasmaniją buvo atgabenta 1864 metais, siekiant sukurti patrauklią rekreacinę žūklę. Per daugiau nei pusantro šimtmečio ši rūšis plačiai paplito salos gėlavandeniuose telkiniuose ir pakeitė vietinių žuvų bendrijas.

    Gamtosaugos institucijos pabrėžia, kad upėtakės ne tik minta smulkesnėmis vietinėmis žuvimis, bet ir su jomis konkuruoja dėl maisto bei slėptuvių. Dėl to Galaxias fontanus išnyko iš dalies istorinio arealo, ypač žemesnėse ir vidurinėse upių atkarpose, ir buvo „nustumta“ į mažus aukštupius.

    Siekiant apsaugoti nykstančią rūšį, kuriamos upėtakių neturinčios zonos. Tam statomi specialiai suprojektuoti fiziniai barjerai, kurie stabdo rudažandžių upėtakių migraciją į jautrias vietinių žuvų buveines ir nerštavietes.

    Ten, kur invazinės žuvys jau prasiveržė, lauko komandos vykdo tikslinį jų šalinimą, pasitelkdamos specialią elektros žvejybos įrangą. Kai patvirtinama, kad konkreti upelio atkarpa išvalyta, į ją atsargiai perkeliamos nedidelės Galaxias fontanus grupės iš sveikesnių populiacijų, kad būtų sukurtos naujos, saugesnės sankaupos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad invazinės rūšys yra viena svarbiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių salose ir izoliuotose ekosistemose. Tokiose vietose vietinės rūšys dažnai evoliucionavo be panašių plėšrūnų ar konkurentų, todėl tampa ypač pažeidžiamos, kai į aplinką patenka nauji, agresyvūs organizmai.

    Tasmanijos pavyzdys rodo, kad gamtosauga neretai remiasi ne viena priemone, o visa grandine sprendimų: buveinių apsauga, invazinių rūšių kontrolė, populiacijų perkėlimas ir nuolatinė stebėsena. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau nykstančių rūšių išsaugojimas brangsta ir darosi sudėtingesnis.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrų dramblys Nilas netikėtai dingo: tarnybos paaiškino, kas nutiko

    Pietinis jūrų dramblys Nilas, tapęs socialinių tinklų žvaigžde Tasmanijos pakrantėje, netikėtai paliko savo įprastą poilsio vietą ir, kaip skelbia vietos gamtosaugos institucijos, sugrįžo į jūrą. Pastarosiomis savaitėmis į ramų pakrantės miestelį plūdo smalsuoliai, o augantis žmonių skaičius pradėjo kelti riziką tiek gyvūnui, tiek lankytojams.

    Tasmanijos Gamtos išteklių ir aplinkos departamentas nurodė, kad Nilas elgėsi natūraliai: jūrų drambliai periodiškai išlipa į krantą pailsėti ir šerti kailį, o vėliau vėl išplaukia maitintis. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu jis gali pasirodyti tame pačiame ar gretimame pakrantės ruože.

    Nilas išpopuliarėjo dėl vaizdo įrašų, kuriuose jis ilsisi gyvenamųjų gatvių pašonėje, o kartais ir stumdo ar laužo kelio ženklus bei atitvarus. Tokie epizodai sulaukė milijonų peržiūrų, o spontaniškai susiformavusios minios privertė tarnybas pakartotinai raginti laikytis saugaus atstumo.

    Gamtosaugininkai priminė, kad prie laukinių jūrų žinduolių artintis pavojinga: net ir ramiai atrodantis gyvūnas gali staigiai pajudėti, o stresas gali pakeisti jo elgesį ir padidinti traumų tikimybę. Gyventojams ir turistams rekomenduota nesiartinti arčiau kaip per 20 metrų, šunis laikyti su pavadėliu mažiausiai 50 metrų atstumu ir niekada neužstoti gyvūnui kelio į vandenį.

    Departamentas pažymėjo, kad tiesiogiai sekti Nilo judėjimo šiuo metu neįmanoma. Palydovinis siųstuvas jam buvo pritvirtintas 2023 metais, tačiau per kasmetinį šėrimą jis, kaip ir tikėtasi, nukrito, o įrenginys vėliau buvo rastas 2024 metais.

    Ankstesnio stebėjimo duomenys rodė, kad jaunas patinas jūroje gali praleisti apie pusmetį, maitintis daugiau nei 1 600 kilometrų į pietvakarius nuo Tasmanijos, o bendras jo maršrutas gali viršyti 5 000 kilometrų. Specialistų teigimu, toks ilgas klajojimas būdingas jauniems pietinių jūrų dramblių patinams, ieškantiems maitinimosi plotų.

    Nilo istorija turi ir platesnį kontekstą: jis gimė pietų Tasmanijoje, nors istorinės pietinių jūrų dramblių kolonijos šiame regione buvo sunaikintos dar XIX amžiuje, kai gyvūnai buvo intensyviai medžiojami. Šiuo metu reikšminga populiacijos dalis veisiasi atokiose salose, įskaitant Makvorio ir Herdo salas.

    Tasmanijos laukinės gamtos ir jūrų ekosistemų programos atstovai yra minėję, kad Nilas gali būti vienas pirmųjų šios rūšies jauniklių, gimusių Tasmanijoje po ilgos pertraukos. Dėl to jo pasirodymai krante vertinami kaip išskirtinis reiškinys, tačiau kartu pabrėžiama, kad laukinei gyvūnijai labiausiai padeda ne dėmesys, o pagarbus atstumas.

    Vietos valdžia ragina pastebėjus Nilą pranešti atsakingoms tarnyboms ir nesistengti jo sekti ar filmuoti iš arti. Pasak pareigūnų, didžiausias tikslas yra užtikrinti, kad gyvūnas galėtų ramiai pasiekti vandenį, o žmonės išvengtų pavojingų situacijų, kurias sukelia minios ir per didelis priartėjimas.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrinis dramblys Neilas blokuoja kelius ir apgadina automobilius: valdžia prašo laikytis atstumo

    Tasmanijos pietinėje pakrantėje dėmesio centre atsidūrė penkerių metų jūrinis dramblys Neilas, kurio pasirodymai sausumoje vis dažniau trikdo nedidelių pakrančių miestelių kasdienybę. Gyvūnas ne tik išgula keliuose ir sustabdo eismą, bet ir yra apgadinęs kelio stulpelius, informacinį ženklą, tvorą bei bandęs „aiškintis santykius“ su stovinčiais automobiliais.

    Vietos institucijos ragina žmones nepersekioti Neilo ir gerbti jo erdvę, nes socialinių tinklų sukurta šlovė pradėjo kelti riziką ir pačiam gyvūnui, ir gyventojams. Pasak Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos institucijų atstovų, didžiausia problema tampa ne Neilo elgesys, o žmonių noras bet kokia kaina prieiti arčiau dėl įspūdingos nuotraukos.

    „Jau matėme gana neatsakingų situacijų, kai žmonės prineša mažus vaikus visai prie pat gyvūno vien tam, kad padarytų kadrą socialiniams tinklams“, – sakė Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos departamento atstovas Chrisas Carlyonas.

    Valdžia taip pat prašo internete neskelbti tikslios gyvūno buvimo vietos, kad prie jo nepradėtų masiškai rinktis smalsuolių minios. Tokios situacijos, pareigūnų teigimu, gali priversti reindžerius imtis rizikingo gyvūno iškeldinimo, o tai stresuotų Neilą ir didintų nelaimingų atsitikimų tikimybę.

    Tasmanijos universiteto mokslininkė Sophia Volzke aiškina, kad agresyvesni jauno patino „išsišokimai“ yra natūrali elgsena. Jauni jūriniai drambliai taip treniruojasi būsimiems susirėmimams dėl dominavimo, o kai aplink nėra kitų panašaus amžiaus patinų, „taikiniais“ kartais tampa kelio infrastruktūra ar žmonių palikti daiktai.

    Specialistai primena, kad jūrinių dramblių išėjimai į krantą yra įprasta jų gyvenimo ciklo dalis. Kelis kartus per metus jie palieka vandenyną pailsėti, badauti ir šerti, todėl Neilas į gimtąsias vietas sugrįžta ne pirmą kartą, tačiau šįkart išskirtinį dėmesį dar labiau sustiprino socialiniai tinklai ir tūkstantinės auditorijos.

  • Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre dėl netikėtos kliūties: iki 100 vėjo turbinų numatyta statyti maršrute, kuriuo migruoja kritiškai nykstanti oranžpilvė papūga.

    Ši rūšis laikoma viena rečiausių pasaulyje, o jos migracija per Boso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos išskirtinė net papūgų giminėje. Būtent todėl bet koks papildomas pavojus kelyje gali turėti neproporcingai didelių pasekmių.

    Rūšis, kuri neturėjo atsargos

    Oranžpilvė papūga peri tik vienoje vietoje pasaulyje, Pietvakarių Tasmanijoje, netoli atokios Melaleucos teritorijos. Tai reiškia, kad vienos buveinės problemos ar nesėkmingas migracijos sezonas gali smarkiai paveikti visą laukinę populiaciją.

    Pastarąjį dešimtmetį šios papūgos būklė buvo pasiekusi kritinį lygį, todėl Australijoje buvo suaktyvintos veisimo nelaisvėje ir paleidimo į gamtą programos. Populiacijos atsigavimas vertinamas kaip realus, bet trapus, nes jauniklių išgyvenamumas migracijos metu išlieka žemas.

    Robbinso salos projektas ir rizika migracijai

    Vėjo parkas planuojamas Robbinso saloje, kuri geografiškai patenka į teritoriją, siejamą su papūgos judėjimu tarp perėjimo vietų Tasmanijoje ir žiemojimo vietų žemyne. Dėl šios priežasties projektas tapo klasikiniu konfliktu tarp žaliosios energetikos plėtros ir biologinės įvairovės apsaugos.

    Projektui keliami reikalavimai numato, kad prieš pradedant statybas turėtų būti atliekami kelių metų stebėjimai, o veiklos metu taikomas privalomas paukščių ir šikšnosparnių apsaugos planas. Esminė priemonė, apie kurią kalbama viešai, yra galimybė stabdyti turbinų darbą migracijos laikotarpiais, jei rizika paukščiams išauga.

    Ar technologijos gali padėti rasti kompromisą?

    Vienas argumentų, kodėl tokio tipo valdymas teoriškai įmanomas, yra pažanga laukinių gyvūnų sekime. Tyrėjai naudoja mažus siųstuvus ir imtuvų tinklus, kad tiksliau nustatytų, kada ir kokiomis kryptimis juda paukščiai, o tai leidžia planuoti tikslines apsaugos priemones.

    Vis dėlto gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien stebėjimas ir reaktyvus turbinų stabdymas negarantuoja saugumo rūšiai, kuri turi itin mažą „klaidos kainą“. Jų vertinimu, net pavieniai susidūrimai ar migracijos sutrikdymas gali nubraukti ilgamečių atkūrimo pastangų rezultatą.

    Ši situacija vis dažniau kartojasi skirtingose šalyse: spartėjant atsinaujinančios energetikos plėtrai, projektai neišvengiamai priartėja prie jautrių buveinių ir migracijos koridorių. Tasmanijos atvejis tampa bandymu, ar įmanoma suderinti klimato tikslus su realia, o ne deklaratyvia nykstančių rūšių apsauga.

    Atsakymas priklausys nuo to, kiek tiksliai bus nustatytos migracijos „langų“ datos, kaip griežtai bus vykdomi stabdymo įsipareigojimai ir ar bus numatytos papildomos priemonės, mažinančios susidūrimų riziką. Oranžpilvei papūgai tai gali tapti vienu svarbiausių išbandymų per visą jos išlikimo istoriją.

  • Tasmanijoje iškilus 100 vėjo turbinų parkui paaiškėjo: jis stovi kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje iškilus 100 vėjo turbinų parkui paaiškėjo: jis stovi kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Australijos Tasmanijos saloje planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre po to, kai gamtosaugininkai įspėjo apie riziką vienai rečiausių pasaulio migruojančių papūgų rūšių. Kalbama apie oranžinpilvę papūgą, kurios populiacija ilgą laiką balansavo ties išnykimo riba.

    Ši nedidelė, maždaug 40 gramų sverianti papūga išsiskiria tuo, kad migruoja per atvirą jūrą. Du kartus per metus ji skrenda per Basso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos, o ši kelionė laikoma itin sudėtinga dėl vėjų ir audringų oro sąlygų.

    Rūšis, kuri beveik išnyko

    Oranžinpilvė papūga veisiasi tik vienoje vietovėje Tasmanijos pietvakariuose, prie Melaleuca gyvenvietės apylinkių, todėl bet koks trikdis šiame regione gali turėti neproporcingai didelį poveikį. Specialistai pabrėžia, kad tokia siaura buveinė reiškia ir labai mažą atsparumą netikėtiems nuostoliams.

    Pastarąjį dešimtmetį rūšies padėtis buvo kritinė: 2016 metais laukinėje gamtoje buvo fiksuojamas vos keliolikos individų lygio skaičius. Vėliau, taikant veisimo nelaisvėje, jauniklių paleidimo ir papildomo maitinimo priemones, populiaciją pavyko sustiprinti, tačiau ji išlieka trapi.

    Vėjo jėgainių parkas ir migracijos koridorius

    Problema kilo dėl planuojamo vėjo jėgainių parko Robbins salos regione, šiaurės vakarinėje Tasmanijos dalyje. Projektas numato iki 100 turbinų, o teritorija, pasak gamtosaugos organizacijų, sutampa su papūgos migracijos koridoriumi.

    Vėjo energetikos plėtra paprastai pristatoma kaip būtina priemonė mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau šiuo atveju susiduria du tikslai: spartesnė energetikos transformacija ir itin pažeidžiamos rūšies apsauga. Pagrindinė rizika siejama su galimais susidūrimais su besisukančiomis mentėmis ir migracijos elgsenos pokyčiais.

    Kokios priemonės svarstomos

    Federalinio lygmens aplinkosaugos sprendimuose, vertinant tokius projektus, paprastai numatomos privalomos poveikio stebėsenos ir rizikos mažinimo priemonės. Šiuo atveju diskusijų ašimi tapo idėja turėti iš anksto apibrėžtus migracijos laikotarpius, kai dalis ar visos turbinos galėtų būti stabdomos.

    Technologiškai tai vis dažniau siejama su tikslesniu laukinių paukščių sekimu. Oranžinpilvėms papūgoms kai kuriais atvejais tvirtinami lengvi siųstuvai, o skrydžio maršrutuose įrengiamos signalų priėmimo stotys, leidžiančios geriau suprasti realų migracijos laiką ir kryptis.

    „Tai situacija, kai žaliosios energetikos sprendimai turi būti derinami su labai konkrečiais biologinės įvairovės apsaugos poreikiais“, – sakė gamtosaugos srityje dirbantis ekspertas.

    Gamtosaugininkai vis dėlto pabrėžia, kad vien „reaktyvus“ turbinų stabdymas gali būti per didelė rizika rūšiai, kuri neturi saugios paklaidos. Kitas argumentas, dažnai minimas panašiuose projektuose, yra tai, kad svarbiausi migracijos keliai turi būti įvertinti dar ankstyvoje planavimo stadijoje, o ne jau priėmus sprendimus dėl infrastruktūros vietos.

    Ši istorija tapo platesnės tendencijos dalimi: atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau vyksta teritorijose, kuriose yra jautrios ekosistemos. Dėl to visame pasaulyje griežtėja reikalavimai poveikio aplinkai vertinimams, o kai kur taikomos ir papildomos priemonės, pavyzdžiui, turbinų mentės dažymas didesniam matomumui ar automatizuotos sustabdymo sistemos, fiksuojančios paukščių aktyvumą.

    Ar Robbins salos projektui pavyks suderinti energijos gamybą ir kritiškai nykstančios papūgos apsaugą, priklausys nuo realių stebėsenos duomenų ir to, kaip griežtai bus įgyvendinamos numatytos sąlygos. Oranžinpilvės papūgos atvejis primena, kad energetikos transformacija tampa ne tik technologiniu, bet ir biologinės įvairovės išsaugojimo išbandymu.

  • Tasmanijoje planuojamas 900 MW vėjo parkas kelia audrą: turbinų vieta sutampa su nykstančios papūgos keliu

    Tasmanijoje planuojamas 900 MW vėjo parkas kelia audrą: turbinų vieta sutampa su nykstančios papūgos keliu

    Australijos Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas vienas didžiausių regiono atsinaujinančios energetikos projektų – Robbins saloje numatytas apie 900 MW galios vėjo parkas. Planuojama įrengti iki 100 vėjo turbinų, o projekto šalininkai teigia, kad tai padėtų reikšmingai didinti vietinę švarios energijos gamybą.

    Tačiau projektas išprovokavo aštrų konfliktą tarp klimato tikslų ir biologinės įvairovės apsaugos. Aplinkosaugininkai perspėja, kad pasirinkta vieta sutampa su kritiškai nykstančios oranžpilvės papūgos migracijos keliu, o tai gali padidinti susidūrimų su turbinomis riziką.

    Ką žada projektas?

    Vėjo parkas Robbins saloje įvardijamas kaip vienas svarbiausių Tasmanijos „žaliosios“ energetikos plėtros žingsnių. Skaičiuojama, kad 900 MW galios objektas, priklausomai nuo tinklo pajėgumų ir vėjo sąlygų, galėtų prisidėti prie didelio kiekio elektros energijos poreikio padengimo.

    Projekto dokumentuose akcentuojama ir klimato nauda – mažesnės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, jei dalis elektros gamybos būtų pakeista atsinaujinančiais šaltiniais. Vis dėlto praktikoje tokių projektų poveikis priklauso ir nuo to, kaip greitai plečiamas elektros perdavimo tinklas bei kaip sprendžiami sistemos balansavimo klausimai.

    Nykstanti rūšis turbinų kelyje

    Didžiausia įtampa kilo dėl oranžpilvės papūgos – tai viena rečiausių Australijos paukščių rūšių, kurios laukinė populiacija vertinama kaip itin maža ir pažeidžiama. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net keli susidūrimai per migraciją galėtų turėti neproporcingai didelį poveikį visos rūšies išlikimui.

    Robbins sala geografiškai patenka į maršrutą tarp žemyninės Australijos ir Tasmanijos perėjimo teritorijų. Dėl to ginčas tampa ne tik vietinis: jis iškelia klausimą, ar „žalias“ projektas gali būti laikomas tvariu, jei jis didina kritiškai nykstančios rūšies išnykimo tikimybę.

    Kokios sąlygos keliamos vėjo parkui?

    Federalinio lygmens sprendimai projektui numatė griežtesnes aplinkosaugines sąlygas. Tarp jų – kelių metų išsamūs paukščių stebėsenos tyrimai prieš pradedant statybas, taip pat privalomi valdymo planai, apimantys paukščių ir šikšnosparnių apsaugos priemones.

    Esminė priemonė, aptariama kaip viena iš galimų rizikos mažinimo krypčių, yra turbinų darbo ribojimas arba laikinas stabdymas migracijos laikotarpiais. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokia taktika gali būti per daug reaktyvi, nes paukščių judėjimo prognozės nėra idealios, o sprendimai neretai priimami jau kylant rizikai.

    „Negalima klimato tikslų paversti leidimu naikinti nykstančias rūšis“, – sakė aplinkosaugos organizacijų atstovai, kritikuodami projekto patvirtinimo logiką.

    Ši situacija tampa pavyzdžiu platesnei pasaulinei tendencijai, kai atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau susiduria su poreikiu preciziškai planuoti vietą, sezoninius ribojimus ir poveikio kompensavimo priemones. Kuo labiau plečiasi vėjo energetika, tuo svarbiau tampa iš anksto įvertinti migracijos koridorius ir jautrias buveines, kad klimato sprendimai netaptų nauja grėsme gamtai.