Retas kalnų svečias
Pomurnikas yra vienas rečiausiai sutinkamų paukščių Lenkijoje, o jo pasirodymas Tatruose paukščių stebėtojams prilygsta loterijos laimėjimui. Iš pirmo žvilgsnio jis gali priminti miškuose ir parkuose matomą paprastąjį bukučį, tačiau tai visiškai kitas, su uolomis susijęs kalnų paukštis.
Suaugęs pomurnikas yra apie 15,5–17 centimetrų ilgio, kresno kūno, su trumpa uodega ir kiek lenktu, plonu snapu. Nugara ir didelė dalis plunksnų pilkšvos, pereinančios į tamsius atspalvius, todėl paukštis puikiai susilieja su atšiaurių uolų fonu.
Skrisdamas atskleidžia įspūdingas spalvas
Tikras reginys prasideda tada, kai pomurnikas pakyla ir išskleidžia sparnus. Skrydžio metu jis parodo ryškias, karmino raudonumo plunksnas, kurias papildo šviesios dėmės, todėl iš tolo paukštis kai kam primena didelį spalvingą drugį.
Lytinis dimorfizmas šios rūšies paukščiams nėra ryškus, tačiau perėjimo laikotarpiu patinai išsiskiria juoda gerkle. Patelėms ši sritis paprastai išlieka šviesesnė, todėl skirtumus pastebėti lengviau tik iš arti.
Gyvena ten, kur žmogui sudėtinga pasiekti
Pomurnikas prisitaikęs gyventi beveik vertikaliuose uolų šlaituose ir skardžiuose, o ne medžių šakose. Uolomis jis juda trumpais šuoliais, padedamas stiprių kojų ir lenktų nagų, kurie užtikrina patikimą sukibimą su akmenuotu paviršiumi.
Ilgas ir siauras snapas veikia tarsi preciziškas įrankis, leidžiantis iš plyšių ištraukti grobį. Mitybos pagrindą sudaro vorai, įvairūs vabzdžiai ir jų lervos, besislepiančios uolų įtrūkimuose.
Kodėl jį pamatyti taip sunku
Lenkijoje pomurnikas laikomas itin retu ir griežtai saugomu paukščiu, o patikimiausia jo buveinė siejama su Tatrais. Perėti jis renkasi atokias vietas, dažnai toliau nuo populiariausių turistinių maršrutų, todėl atsitiktinių susitikimų pasitaiko mažai.
Manoma, kad šalies populiacija yra labai nedidelė ir gali siekti tik kelias ar keliolika perinčių porų. Žiemą, kai aukštikalnėse sąlygos tampa ekstremalios, paukščiai neretai leidžiasi į žemesnes vietas, o sėkmės atveju jų galima tikėtis ir Pieninuose.
Pomurniką dar sunkiau pastebėti dėl jo maskuotės: ramiai tupėdamas ant uolos jis gali tapti beveik nematomas. Dažniausiai įsimena būtent akimirka, kai jis staiga pakyla ir kelioms sekundėms atveria ryškias sparnų spalvas, palikdamas įspūdį visiems, kuriems pasiseka tai pamatyti.