CP v2

Tag: Teatras

  • Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Atšaukimas, sukėlęs protestą

    Pietų Prancūzijos mieste Kastre šimtai žmonių susirinko prie teatro ne į premjerą, o į protestą. Jie pasipiktino sprendimu iš kultūros programos išbraukti spektaklį apie pabėgėlių patirtis.

    Ginčas įsiliepsnojo po to, kai dramaturgas ir režisierius Alexis Michalik pranešė, kad jo pjesės Passeport rodymas, planuotas 2027 metų vasarį, buvo atšauktas. Pasak kūrėjo, sprendimas priimtas jau pasikeitus miesto politinei vadovybei.

    Ką pasakoja pjesė Passeport?

    Spektaklis Passeport pirmą kartą pristatytas 2024 metais. Jo centre – jaunas eritrėjietis Issa, praradęs atmintį, atsiduriantis pabėgėlių stovykloje Šiaurės Prancūzijoje ir bandantis susitvarkyti teisę gyventi šalyje.

    Kūrinyje nagrinėjamos tremties, tapatybės, integracijos ir sugyvenimo temos. Būtent tokia kryptis, kaip teigiama, neįtiko naujai išrinktam Kastro merui Florianui Azémai.

    Politika ir kultūra: kur riba?

    F. Azéma, atstovaujantis Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijai Nacionalinis susivienijimas, viešai aiškino turintis teisę peržiūrėti ankstesnės valdžios patvirtintus sprendimus. Meras teigė, kad spektaklis esą palankiai vaizduoja neteisėtą migraciją ir kritiškai rodo policiją, todėl tai nesuderinama su jo politiniais įsipareigojimais rinkėjams.

    Toks argumentavimas Prancūzijoje vėl pakurstė diskusiją apie politinės valdžios įtaką kultūrai ir meninės raiškos laisvę. Pastaraisiais mėnesiais kultūros lauko atstovai vis dažniau kalba apie augančias ideologines įtampas, ypač savivaldybių lygmeniu, kur politinės daugumos kaita tiesiogiai veikia finansavimą ir repertuarus.

    „Nerimauju ne tik dėl Passeport. Nerimauju dėl visų kūrinių, visų menininkų ir programų sudarytojų, kuriuos rytoj gali ištikti tas pats“, – sakė Alexis Michalik.

    Reakcija pasiekė ir nacionalinį lygmenį. Kultūros ministrė Catherine Pégard viešai pabrėžė, kad meninė laisvė yra demokratinės visuomenės pamatas, o spektaklio atšaukimas vien dėl politinių pažiūrų nesutapimo kelia rimtų klausimų.

    „Smerkiu šio spektaklio atšaukimą vien dėl to, kad jo tema nesutampa su Kastro mero politinėmis nuostatomis“, – sakė Catherine Pégard.

    Spektaklis dingsta iš Kastro, bet ne iš scenų

    Nors Kastre Passeport nebus rodomas, spektaklis toliau gyvuoja Paryžiuje, Théâtre de la Renaissance teatre. Teatras taip pat paskelbė apie nuolaidas žmonėms, gimusiems Kastre arba ten gyvenantiems, taip paversdamas konfliktą ir simboliniu solidarumo gestu.

    Kitos savivaldybės taip pat signalizavo, kad yra pasirengusios priimti spektaklį į savo repertuarą. Tai rodo, kad viešas atšaukimas gali turėti priešingą efektą – dar labiau išpopuliarinti kūrinį ir sustiprinti dėmesį jo temoms.

  • Malta Festival konferencijoje – Kukulska ir Cielecka stiliaus dvikova: kuri sužibėjo ryškiau?

    Malta Festival konferencijoje – Kukulska ir Cielecka stiliaus dvikova: kuri sužibėjo ryškiau?

    Birželio 20 dieną Poznanėje startuoja dar viena Malta Festival laida – vienas ryškiausių ir didžiausių performatyviųjų menų festivalių Vidurio ir Rytų Europoje. Renginys tradiciškai vyksta vasaros pradžioje, o jo pavadinimas siejamas su Maltos ežeru – viena atpažįstamiausių miesto vietų.

    Festivalio programa paprastai apima teatrą, šokį, muziką, kino seansus po atviru dangumi, literatūros renginius, vizualiuosius menus ir diskusijas. Organizatoriai akcentuoja tarpdiscipliniškumą, todėl skirtingi žanrai čia dažnai susitinka vienoje erdvėje ir viename vakare.

    Šių metų festivalio pristatyme daug dėmesio sulaukė dvi žinomos viešnios – dainininkė Natalia Kukulska ir aktorė Magdalena Cielecka. Abi jos konferencijoje pasakojo apie savo projektus, tačiau netrūko ir kitos temos, kuri greitai perėmė publikos dėmesį – įvaizdžiai ir stiliaus pasirinkimai.

    Koncertas ir teatras – dvi ašys

    Natalia Kukulska festivalyje rūpinasi atidarymo koncerto Za miłość! menine kryptimi. Sumanymas aprašomas kaip trijų dalių muzikinis pasakojimas apie meilės dramą – nuo pirmųjų emocijų iki įtampos, ilgesio ir refleksijos, o dainos jungiamos į vientisas sekas ir medlius.

    Koncerte turėtų pasirodyti kelių žanrų atlikėjai, tarp jų Grzegorz Turnau, Ralph Kaminski, Natalia Szroeder, Jakub Józef Orliński, Anna Maria Jopek, Natalia Przybysz, Anita Lipnicka, Zalia ir Krzysztof Zalewski. Skelbiama, kad renginys klausytojams bus nemokamas.

    Magdalena Cielecka savo ruožtu yra viena ryškiausių kulminacinio teatro programos projekto The Second Woman dalyvių. Tai 24 valandų trukmės spektaklis, kuriame viena aktorė tą pačią išsiskyrimo sceną kartoja 100 kartų, kaskart su kitu partneriu, atrinktu atviroje atrankoje.

    100 scenų, 24 valandos ir nenuspėjama pabaiga

    Projekto idėja paremta realiu laiku ir pasikartojimu: kiekviena scena trunka apie dešimt minučių, nėra išankstinių repeticijų, todėl kiekvienas susitikimas scenoje klostosi kitaip. Skelbiama, kad į atranką pretendavo 705 žmonės, o galutinis dalyvių skaičius spektaklyje siekia 100.

    Svarbi detalė – kiekvienos scenos pabaigoje partneris priima sprendimą ir ištaria vieną iš dviejų sakinių: „aš tave visada mylėjau“ arba „aš tavęs niekada nemylėjau“. Dėl to spektaklio ritmas ir emocinė kreivė išlieka sunkiai nuspėjami net pačiai aktorei.

    Organizatoriai primena, kad The Second Woman pastaraisiais metais buvo rodomas ir kituose didžiuosiuose miestuose, įskaitant Londoną, Niujorką, Vieną ir Barseloną. Poznanėje pristatoma lenkiška projekto versija išlaiko tą patį principą – gyvą, nepakartojamą santykį tarp aktorės ir kaskart naujo partnerio.

    Konferencijos stilius: nuo oversize iki minimalizmo

    Konferencijoje dėmesį patraukė ir viešnių apranga, atspindinti skirtingas mados kryptis. Natalia Kukulska pasirinko tamsų kostiumą su pūstomis rankovėmis ir išskirtinio kirpimo kelnėmis, o akcentu tapo violetiniai aulinukai.

    Magdalena Cielecka demonstravo santūresnį, minimalistinį stilių: juodą palaidinę trumpomis rankovėmis ji derino su klasikinėmis platesnėmis smėlio spalvos kelnėmis. Įvaizdį užbaigė juodas diržas ir tamsūs batai, išlaikę vientisą, neperkrautą liniją.

    Skirtingi pasirinkimai išryškino ir platesnę tendenciją: viešuose kultūros renginiuose vis dažniau matoma priešprieša tarp ryškios formos ir tylaus minimalizmo. O Malta Festival pristatymas šįkart tapo ne tik programos, bet ir dviejų labai skirtingų stiliaus kalbų scena.

  • Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos: kas šiemet pateko tarp kandidatų?

    Artėjant Alytaus miesto šventei, paaiškėjo kandidatai, pretenduojantys į Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijas. Šis įvertinimas kasmet skiriamas už reikšmingą indėlį į miesto kultūrinį gyvenimą, kūrybinę veiklą, kultūrinę edukaciją ir Alytaus vardo garsinimą Lietuvoje bei už jos ribų.

    Šiemet numatytos trys premijos, kiekviena po 2 500 eurų. Dvi premijos skiriamos už aktyvią pastarųjų dvejų kalendorinių metų kūrybinę ir (ar) meninio ugdymo veiklą, o viena premija – už ypač svarbią ilgametę kultūrinę ir aktyvią kūrybinę veiklą.

    Kandidatai už pastarųjų metų veiklą

    Tarp kandidatų už pastarųjų dvejų metų kūrybą ir kultūrinę veiklą – fotografas Faustas Augustinas, pastaruoju metu Alytuje pristatęs personalines ir grupines parodas. Jo darbai išsiskiria nuosekliu žmonių ir miesto aplinkos dokumentavimu, kuris ilgainiui tampa svarbia kultūrinės atminties dalimi.

    Į premiją taip pat pretenduoja kino teatro „Dainava“ direktorė Simona Butrimienė. Ji siūloma įvertinti už kino kultūros sklaidą, edukacinių veiklų plėtrą ir pastangas, kad kino teatras taptų ne tik filmų rodymo vieta, bet ir bendruomenės susitikimų, diskusijų bei festivalių erdve.

    Tarp siūlomų apdovanojimui – ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė. Vadovavimo laikotarpiu biblioteka išplėtė veiklas, sustiprino bendruomeniškumą ir pritraukė naujas auditorijas, ypač jaunimą, o pačiai vadovei anksčiau skirtas nacionalinis profesinis įvertinimas už vadybą ir iniciatyvas.

    Premijos siekia Alytaus miesto teatro aktorė, režisierė ir dramaturgė Andra Kavaliauskaitė, kurios veikla apima ne tik spektaklių kūrimą Alytuje, bet ir darbą tarptautiniame kontekste. Per pastaruosius dvejus metus teatre pristatyti keli jos darbai, o kūryba plečiasi ir į literatūros lauką – numatytas naujos knygos pasirodymas.

    Kandidatų sąraše – VšĮ Alytaus kultūros centro direktorė Jurgita Kričenaitė, siejama su naujų miesto tradicijų ir renginių plėtra. Tarp ryškiausių iniciatyvų minimi džiazo festivalio „Alytus Jazz“ vystymas, senjorams skirtų renginių stiprinimas ir Kultūros forumo organizavimas, telkiantis regiono kultūros bendruomenę.

    Taip pat siūloma apdovanoti Alytaus jaunimo centro mokytoją ekspertę Raimondą Remeikienę, kurios vadovaujami mokiniai pasiekia aukštų rezultatų konkursuose, o veikla apima ir koncertus, edukacijas bei metodinį darbą. Kandidatų gretose – ir Gintaras Šiurkus, inicijavęs novelės konkursą „Laimės žiburys 2025“, sulaukusį didelio kūrėjų aktyvumo ir paskatinusį naują leidybinį projektą.

    Į premiją pretenduoja Alytaus muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Rūta Vaičaitienė, išskiriama už akordeoninės muzikos ugdymą ir mokinių motyvavimą siekti aukštų profesinių tikslų. Tarp kandidatų – ir Alytaus miesto teatro aktorius Vincas Vaičiulis, siūlomas už edukacijas vaikams ir jaunimui bei programas, stiprinančias emocinį intelektą ir kultūrinį įsitraukimą.

    Įvertinimo siekia ir VšĮ VOLIA HUB, pastaraisiais metais Alytuje išplėtojusi ukrainietiškos kultūros sklaidos iniciatyvas. Organizacija siejama su Vyšyvankos dienos renginiu, kuris, organizatorių teigimu, išaugo į didelį bendruomeninį susitikimą, o taip pat su dešimtimis kultūrinių ir edukacinių veiklų regione.

    Ilgametės veiklos įvertinimo kandidatai

    Ilgametės ir ypač svarbios kultūrinės veiklos kategorijoje minimos kelios ryškios asmenybės. Tarp jų – poetė, prozininkė ir kraštotyrininkė Scholastika Kavaliauskienė, per kūrybinį kelią išleidusi 24 knygas ir nuosekliai prisidedanti prie Alytaus literatūrinio gyvenimo.

    Šioje kategorijoje taip pat siūloma Loreta Petravičienė, siejama su ilgamete Loretos galerijos veikla, parodomis ir kultūrinėmis iniciatyvomis. Kandidatų sąraše – ir Kęstutis Ptakauskas, laikomas vienu bonsų meno Lietuvoje pradininkų, Alytuje įkūręs Bonsų muziejų ir Ryto Rasos sodą bei prisidėjęs prie tarptautinių renginių organizavimo.

    Ilgametės veiklos premijai teikiamas ir menininkas bei pedagogas Arvydas Švirmickas, kurio darbai siejami su tradicinių amatų puoselėjimu, meniniu ugdymu ir bendruomenių telkimu. Jo veikloje akcentuojamas socialinės įtraukties stiprinimas ir kultūros prieinamumo didinimas per edukacinius projektus.

    Kada paaiškės laureatai?

    Kultūros premijų laureatai planuojami paskelbti Alytaus miesto šventės „Žalio krašto – žalia ir širdis“ iškilmingo atidarymo metu birželio 12 dieną, 19 valandą, Alytaus Dainų slėnio didžiojoje scenoje. Sprendimą, kam atiteks trys premijos, priims Alytaus miesto savivaldybės kandidatų į kultūros premiją atrankos komisija.

    Šiemet buvo gauta 16 kandidatų anketų, po administracinio vertinimo svarstymui perduota 14. Komisijos sprendimas įprastai grindžiamas kandidato darbų reikšme miesto kultūrai, pasiekimų tęstinumu ir poveikiu bendruomenei.

  • Kauno muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys apie 40 metų scenoje: kodėl kultūros reikia ieškoti pačiam

    Kauno muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys apie 40 metų scenoje: kodėl kultūros reikia ieškoti pačiam

    Keturi dešimtmečiai teatre ir viena mintis

    Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys savo profesinį kelią su šiuo teatru sieja jau beveik 40 metų. Jo istorija prasidėjo nuo pirmųjų pasirodymų scenoje, o vėliau peraugo į vadovavimą įstaigai, kuri Kaune turi istorinį ir simbolinį svorį.

    Anot B. Želvio, miestas nuo seno gyveno kultūra, tačiau kultūrinis įprotis nėra savaiminis. Jo žinutė paprasta: žiūrovas neturėtų laukti, kol kultūra pati ateis į kasdienybę, ją reikia rinktis sąmoningai.

    „Į kultūrą reikia eiti pačiam, o ne laukti, kol ji ateis“, – sakė Benjaminas Želvys.

    Kelias į sceną: šeima, muzika ir pirmas jaudulys

    B. Želvys pasakoja, kad meilė muzikai šeimoje buvo natūrali kasdienybės dalis: tėvai mėgo operą, vedė vaikus į spektaklius, o broliai taip pat augo su muzika. Tokia aplinka, pasak jo, anksti suformavo kryptį ir supratimą, kad scena yra ne atsitiktinumas, o ilgalaikis darbas.

    Pirmasis pasirodymas Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje įsiminė ne dėl triumfo, o dėl įtampos. Jis prisimena akimirką, kai baimė buvo tokia stipri, kad į sceną teko tiesiog „įstumti“, tačiau išėjus vaidmuo ir muzika priverčia susikoncentruoti.

    Kaip keičiasi jaunieji atlikėjai ir publika?

    Teatro vadovas atkreipia dėmesį, kad šiandien jaunoji karta gyvena platesniame informaciniame lauke, kuriame greitas matomumas ir trumpi keliai į populiarumą tapo įprasti. Vis dėlto jis pabrėžia, kad greitis nebūtinai reiškia brandą, o stabilus augimas dažniau ateina per nuoseklų darbą, o ne per vieną sėkmingą šuolį.

    Kartu, pasak B. Želvio, keičiasi ir žiūrovas: į teatrą ateina skirtingos kartos, o tai kuria natūralų kultūrinį tęstinumą. Jo manymu, ypač svarbu, kad vaikai kuo anksčiau patirtų gyvą meną, nes būtent taip formuojasi ilgalaikis ryšys su teatru, koncertais ir muzika.

    Kauno kultūrinis ritmas ir teatro vaidmuo

    Kalbėdamas apie Kauną, B. Želvys primena miesto istoriją ir tai, kad muzikinė scena čia visada buvo reikšminga. Kauno valstybinis muzikinis teatras, pasak jo, yra viena iš vietų, kurioje formavosi profesionalių scenos menų tradicija, o šiandien tai išlieka svarbia kultūrinio žemėlapio dalimi.

    Jis taip pat išskiria vasaros festivalį Operetė Kauno pilyje, tapusį viena atpažįstamiausių miesto kultūros tradicijų. Idėja gimė paprastai, tačiau per laiką išaugo į renginį, kuris pritraukia ne tik nuolatinius teatro lankytojus, bet ir naują auditoriją.

    Nauji planai ir atsakomybės jausmas

    B. Želvys pabrėžia, kad teatras laikosi ant žmonių, kurie dažnai dirba savaitgaliais, per šventes, derina kelias veiklas ir vis tiek ieško prasmės scenoje. Jo manymu, pareigos kultūros įstaigoje nėra privilegija, o atsakomybė, todėl svarbiausia išlikti sąžiningam profesijai ir komandai.

    Artimiausiu metu žiūrovams žadamas ir naujas repertuaro papildymas: rudenį numatomas miuziklas „Šrekas“, pristatomas kaip visai šeimai skirtas, tačiau techniškai sudėtingas pastatymas. Teatro vadovo teigimu, tokie projektai yra proga ne tik pritraukti naujus žiūrovus, bet ir paskatinti šeimas po spektaklio kalbėtis, dalintis įspūdžiais ir grįžti į teatrą dar kartą.

  • Aktorė Aneta Ćmiel apie vertybes ir ribas: kada atsisako vaidmenų ir kodėl populiarumas vargina

    Nuo Stefcios iki drąsių sprendimų

    Aktorė Aneta Ćmiel sako, kad ją išgarsinęs vaidmuo tapo ne tik profesiniu žingsniu, bet ir asmeniniu lūžiu. Pasak jos, svarbiausia buvo ne pati herojė, o bendras projektas, kuris suteikė pasitikėjimo ir parodė, jog kūrybai ne visada reikia didelio biudžeto.

    Ji pabrėžia, kad patirtis išmokė pradėti tada, kai idėja dar atrodo per didelė. Įsivažiavus procesui, atsiranda ir žmonių, ir aplinkybių, kurios padeda projektui augti, o ankstesnės ribos pasirodo buvusios labiau galvoje nei realybėje.

    Vaidmenys, kurie kertasi su vertybėmis

    Kalbėdama apie darbą kino ir televizijos industrijoje, Ćmiel atvirai pripažįsta: ne kiekvienas pasiūlymas yra priimtinas. Ji skiria aktorinį iššūkį, kai reikia įkūnyti kitokių pažiūrų personažą, nuo projektų, kurie, jos vertinimu, skatina vertybes, su kuriomis ji nesutinka.

    Ypač jautria tema aktorei tampa intymumo ribos ir nuogybės scenos, kurios, jos manymu, neretai įrašomos ne iš būtinybės, o kaip lengviausias būdas sukelti efektą. Aneta sako, kad tokiais atvejais, net jei projektas atrodo įdomus, ji renkasi atsisakyti, nes nori jaustis saugiai ir gerbti savo privatumą.

    „Jei visa istorija iš esmės neša žinią, su kuria negaliu sutikti, suprantu, kad tai ne man“, – sakė Aneta Ćmiel.

    Populiarumo kaina ir gyvenimas internete

    Aktorė teigia, kad autentiškumas nėra vien „talentas būti savimi“ – tai kasdienė disciplina. Socialiniuose tinkluose lengva pradėti lygintis, siekti tobulo įvaizdžio ir galiausiai perdegti, todėl ji sąmoningai primena sau, kad žmonės labiausiai vertina natūralumą, o ne sterilią perfekciją.

    Pasak jos, internetinis matomumas turi dvi puses: jis leidžia būti arčiau auditorijos, bet kartu lengvai „suvalgo“ laiką, kurį norisi skirti artimiesiems. Ćmiel pripažįsta, kad ribų brėžimas yra būtinas, nes kitaip vakaras, planuotas trumpam įrašui, gali virsti kelių valandų darbu.

    Ji priduria, kad ateities planuose daug vietos užima asmeninis gyvenimas ir pasirengimas vestuvėms, o profesinėje srityje – naujų projektų paieškos ir atrankos. Nors detalių ji neatskleidžia, aktorė tikina norinti eiti savo keliu ir rinktis darbus, kurie neprieštarauja jos vidinei laikysenai.

  • Edinburgo Fringe 2026 stebins naujove: spektakliai vyks didžiausioje JK saunoje

    Edinburgo Fringe 2026 stebins naujove: spektakliai vyks didžiausioje JK saunoje

    Edinburgo Fringe 2026 metais žada neįprastą patirtį: festivalyje bus pristatytas teatras, įrengtas saunoje. Organizatoriai skelbia, kad tai bus pirmasis specialiai tam pastatytas Sauna Theatre Jungtinėje Karalystėje.

    Edinburgo Fringe laikomas didžiausiu ir atviriausiu scenos menų festivaliu pasaulyje, kasmet sutraukiančiu milijonus lankytojų. 2026 metais jis vyks rugpjūčio 7–31 dienomis, o naujoji erdvė įsikurs populiarioje Summerhall meno vietoje.

    Projektą į Edinburgą atveža Sauna Sessions Art Club, kurį įkūrė Lucy Osborne ir James Grieve. Jie siekia sujungti muzikos ir teatro pasirodymus su sauna bei geros savijautos kultūra, akcentuodami įtraukiančią, neįprastai artimą žiūrovo patirtį.

    Planuojama, kad Sauna Theatre vienu metu talpins apie 80 žmonių ir turės šiuolaikinę garso bei šviesų įrangą. Saunos temperatūra turėtų siekti maždaug 90 laipsnių Celsijaus, todėl renginiai bus orientuoti į specifinę aplinką ir jos pojūčius.

    Projekto autoriai teigia, kad šiluma ir atsipalaidavimas gali sustiprinti įspūdį, nes padidėja kraujotaka, atsipalaiduoja raumenys, o auditorijai lengviau susikoncentruoti į muziką ar vaidybą. Tokios erdvės populiarumą Europoje pastaraisiais metais augina bendruomeniškumo ir patyriminės gerovės tendencijos.

    „Mes giliai žinome teatro galią jungti žmones, kurstyti vaizduotę, plėsti akiratį ir teikti laimės jausmą“, – sakė Lucy Osborne ir James Grieve.

    „Manome, kad sujungus meną ir kultūrą su saunos teikiama sveikatos bei geros savijautos nauda, nauda ir džiaugsmas tiesiog padvigubės“, – pridūrė jie.

    Ką žiūrovai išvys saunoje

    Programoje numatomi rytiniai „saunos reivai“, literatūriniai salonai ir Aufguss ritualai, kuriuose derinami eteriniai aliejai, „rankšluosčių choreografija“ ir pasakojimas. Taip pat žadami teatro, šokio pasirodymai ir klubiniai vakarai.

    Tarp jau įvardytų projektų minimas saunoje perkurptas Virginia Woolf kūrinio „The Waves“ pastatymas ir remiksuota Nick Cassenbaum darbo „Bubble Schmeisis“ versija. Organizatoriai tikisi, kad saunos formatas leis kūriniams skambėti kitaip, nes žiūrovas bus fiziškai įtrauktas į aplinką.

    Ar projektas gali keliauti po JK?

    Kūrėjai nurodo, kad Sauna Theatre suplanuotas kaip modulinė erdvė, todėl po debiuto Edinburge jis teoriškai galėtų būti pritaikytas gastrolių formatui. Tokie sprendimai vis dažniau naudojami siekiant greitai sukurti laikiną, bet techniškai pilnavertę sceną skirtinguose miestuose.

    Lucy Osborne ir James Grieve turi patirties su keliaujančių teatrų modeliais: anksčiau jie prisidėjo prie Paines Plough „Roundabout“ projekto, kuris buvo kuriamas kaip pervežamas auditorijos sprendimas. Fringe 2026 programoje taip pat laukiama ir kitų ryškių vardų pasirodymų, tačiau Sauna Theatre jau dabar laikomas vienu labiausiai išsiskiriančių naujovių.