Tag: Teatras

  • Beata Ścibakówna pasirinko ugningai raudoną įvaizdį: dėmesį traukė išraiškinga iškirptė

    Lenkų aktorė Beata Ścibakówna (58) viešumoje pasirodė su ryškiu, dėmesį traukiančiu sceniniu įvaizdžiu – ji vilkėjo ugningai raudonos spalvos, figūrą pabrėžiantį kostiumą.

    Kaip matyti nuotraukose, įvaizdį labiausiai akcentavo išraiškinga iškirptė su bižuterinio tipo apdaila – būtent ši detalė tapo pagrindiniu stiliaus akcentu.

    Aktorė taip pasipuošė rodant spektaklio „Słodki ptak młodości“ (liet. „Saldus jaunystės paukštis“) ištraukas, o sceninis kostiumas buvo apgalvotas taip, kad kiekviena detalė atkreiptų žvilgsnį.

    Nors aprangoje matėsi ir kiti elementai, raudonos spalvos derinys su prigludusiu siluetu bei dekoltės sprendimu užgožė likusias stiliaus detales.

    Sceninis kostiumas – su aiškiu akcentu

    Ryški raudona spalva, prigludęs fasonas ir dekoruota iškirptė sukūrė įvaizdį, kuris veikia kaip sceninis pareiškimas – dėmesys kryptingai sutelkiamas į viršutinę aprangos dalį.

    Publikacijoje pažymima, kad nuotraukose matyti daugiau nei vien suknelė – tai leidžia suprasti, jog bendras vaizdas buvo kuriamas ne vienu drabužiu, o visu sceniniu deriniu.

  • Spektaklis „Mirusių poetų draugija“ Lisabonoje muša rekordus: bilietų nėra iki metų pabaigos

    Spektaklis „Mirusių poetų draugija“ Lisabonoje muša rekordus: bilietų nėra iki metų pabaigos

    Spektaklio pagal 1989 metais pasirodžiusį filmą Mirusių poetų draugija rodymas Lisabonoje virto netikėtu teatro fenomenu. Teatro da Trindade salėje žiūrovų eilės nesibaigia jau aštuonis mėnesius iš eilės, o visi seansai iki metų pabaigos yra išparduoti.

    Pastatymas startavo balandį ir iš pradžių turėjo baigtis rugpjūtį, tačiau dėl paklausos jo rodymas pratęstas jau du kartus. Organizatoriai skelbia, kad bilietų į likusius metų pasirodymus praktiškai neįmanoma gauti.

    Nuo 2027 metų pradžios trupė planuoja leistis į gastroles po Portugaliją. Skelbiama, kad dalis pasirodymų kituose miestuose taip pat buvo išparduoti iš anksto, o vėliau neatmetama ir sugrįžimo į Lisaboną galimybė.

    Kodėl salės pilnos?

    Pastatymo kūrėjai sėkmę aiškina keliomis priežastimis, tačiau viena ryškiausių yra nostalgija. Žiūrovai į teatrą ateina šeimomis, o kartais ir trimis kartomis, nes filmas per dešimtmečius tapo atpažįstamu kultūros simboliu.

    „Matome senelius, atsivedančius anūkus, kurie filmo galbūt net nėra matę. Matome tėvus, kurie kadaise žiūrėjo filmą su vaikais, o dabar atveda juos į teatrą“, – sakė režisierius Hélderis Gamboa.

    Pasak jo, auditoriją traukia ir pati pjesės idėja, šiandienos kontekste vėl skambanti aktualiai: drąsa mąstyti savarankiškai, nepasiduoti miniai ir ieškoti savo kelio. Kūrėjai pabrėžia, kad tai istorija, kuri vienodai „užkabina“ tiek jaunus, tiek vyresnius žiūrovus.

    „Tai tekstas, kurio mums reikėjo būtent dabar. Jis suteikia vilties ir skatina būti daugiau nei tiesiog bandos dalimi“, – sakė Hélderis Gamboa.

    Diogo Infante ir Robino Williamso šešėlis

    Pagrindinį mokytojo Džono Kitino vaidmenį atlieka vienas ryškiausių Portugalijos aktorių Diogo Infante, kartu einantis ir Teatro da Trindade meno vadovo pareigas. Jo vaidmuo neišvengiamai lyginamas su Robinu Williamsu, kuris filme šį personažą pavertė ikoniniu.

    Aktorius pripažįsta, kad tokia užduotis reikalauja jautrumo: gerbėjai puikiai prisimena originalą, tačiau teatro scena diktuoja kitą tempą ir kitus emocinius akcentus. Infante teigia, kad jam svarbiausia išlaikyti kūrinio esmę ir kartu sukurti savitą, teatrui pritaikytą interpretaciją.

    „Tai iššūkis, nes tenka susidurti su neišdildomu Robino Williamso pasirodymo prisiminimu. Tačiau kartu tai didelis malonumas, nes tekstas yra nepaprastai gerai parašytas ir šiandien labai aktualus“, – sakė Diogo Infante.

    Pastatyme kartu su Infante vaidina ir patyrę scenos profesionalai, o dalį trupės sudaro jaunieji aktoriai, atrinkti iš įvairių teatro mokyklų. Kūrėjai pabrėžia, kad ši versija gali tapti svarbiu startu naujai Portugalijos teatro kartai.

    Spektaklis Teatro da Trindade rodomas iki gruodžio 20 dienos, tačiau bilietų į likusius pasirodymus šiuo metu nebelikę. Teatras ragina sekti informaciją apie gastroles ir galimus papildomus rodymus, jei jie būtų paskelbti.

  • „Netflix“ hito „Pingvinų mamos“ žvaigždė neatpažįstama: Monika Frajczyk metamorfozė

    Antrajame „Netflix“ serialo „Pingvinų mamos“ sezone žiūrovai sutinka naujas herojes: Krysę ir jos mamą Jolą. Šį vaidmenį sukūrė aktorė Monika Frajczyk, kuri dėl filmavimo gerokai pakeitė išvaizdą ir ekrane pasirodė visiškai kitokia, nei įprasta teatre.

    Seriale Jola į Varšuvą atsikelia iš mažesnio miestelio kartu su vyru ir dukra, o šeima apsistoja pas jos seserį. Naujas gyvenimas didmiestyje atneša ne tik kasdienybės iššūkių, bet ir ambiciją dukrai užtikrinti kuo geresnes sąlygas mokytis bei augti.

    Nauja herojė mokyklos bendruomenėje

    Jolos istorija glaudžiai susijusi su mokyklos Biegun Szczęścia bendruomene, į kurią ji pamažu įsilieja. Vėliau moteris ten įsidarbina muzikos mokytoja, o seriale pabrėžiama jos muzikalumas: Jola dainuoja ir groja gitara.

    Toks personažas kuria kontrastą tarp šeimos prisitaikymo naujoje aplinkoje ir bandymo išsaugoti artumą bei stabilumą. Būtent šios temos pastaraisiais metais dažnai atsikartoja šiuolaikiniuose Europos serialuose, kuriuose daug dėmesio skiriama kasdienei emocinei realybei.

    Kas yra Monika Frajczyk?

    Monika Frajczyk gimė 1990 metais Bielsko-Bialoje ir baigė Liudviko Solskio valstybinę aukštąją teatro mokyklą Krokuvoje. Nors platesnė auditorija ją gali atpažinti iš kino ir televizijos projektų, ryškiausia jos karjeros dalis ilgą laiką buvo teatras.

    Aktorė dirbo su Krokuvos Nacionaliniu senuoju teatru, taip pat pasirodė TR Warszawa spektakliuose. Jos vaidmenys ne kartą sulaukė įvertinimų teatro festivaliuose, o profesinėje aplinkoje ji laikoma viena įdomesnių savo kartos scenos aktorių.

    Metamorfozė ir intensyvus laikotarpis

    Frajczyk yra pasakojusi, kad darbas prie „Pingvinų mamų“ sutapo su kitu svarbiu projektu, o tuo metu jai teko tvarkytis ir su sveikatos iššūkiais. Pasak aktorės, didelę reikšmę turėjo komandos palaikymas, padėjęs išlaikyti darbinį ritmą.

    Vaidmuo „Pingvinų mamose“ tapo dar viena jos kūrybinės biografijos stotele, o žiūrovams labiausiai įsiminė akivaizdi išvaizdos transformacija. Tokie pokyčiai serialų industrijoje dažnai naudojami siekiant aiškiau atskirti personažą nuo ankstesnių aktoriaus vaidmenų ir sustiprinti istorijos tikrumo įspūdį.

    „Tai buvo laikas, kai ypač svarbus tapo žmonių, su kuriais dirbau, palaikymas“, – sakė Monika Frajczyk.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Amerikiečių ir vengrų kilmės žurnalistė bei rašytoja Kati Marton po kelerių metų pertraukos sugrįžo į Budapeštą. Apsisprendimą lėmė ne politiniai pokyčiai, o kultūrinė premjera: pagal jos romaną sukurta monodrama pirmą kartą parodyta Centriniame Europos universitete.

    Spektaklis paremtas knyga Enemies of the People: My Family’s Journey to America, kurioje Marton pasakoja apie savo šeimos istoriją komunistinėje Vengrijoje. Pagrindinį vaidmenį scenoje atlieka aktorė Erika Marozsán, o pastatymą režisavo János Mohácsi.

    Kūrinio ašis – rašytojos tėvų likimas: abu dirbo žurnalistais ir iš tuometinės Vengrijos teikė informaciją JAV naujienų agentūroms. Marton teigia, kad rinkdama medžiagą šeimos istorijai ji aptiko, jog jų auklė iš tiesų buvo informatorė, kuri apie šeimą rašė slaptoms struktūroms.

    Autorė prisimena, kad tėvams patekus į kalėjimą ji su seserimi kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau buvo perduotos laikiniems globėjams Budapešto pakraštyje. Pasak Marton, to meto atmosfera buvo persmelkta baimės: žmonės vengė kalbėti apie dingusius, o buvę šeimos bičiuliai nedrįso lankyti dviejų mažų mergaičių.

    Marton pasakoja, kad valdžia taikė ir psichologinio spaudimo metodus, siekdama palaužti vadinamuosius režimo priešus. Kalėjimo pareigūnai tėvams kartojo, esą jų vaikai palikti be suaugusiųjų priežiūros, o tokia sąmoningai kuriama nežinia, pasak rašytojos, tapdavo žiaurios prievartos dalimi.

    Nutylėta šeimos praeitis

    Dar vienas šeimos istorijos sluoksnis, atsiskleidęs vėliau, susijęs su Holokaustu. Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau namuose apie tai nebuvo kalbama, o ji pati augo kaip katalikė ir tik po dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos kilmę.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau atkurti šeimos istoriją ir perskaičiau tūkstančius sekimo ataskaitų puslapių, supratau, kad archyve jie turėjo vieną storiausių bylų. Būtent tai tapo mano knygos pagrindu, o spektaklis pagal ją ir atvedė mane į Budapeštą“, – sakė Kati Marton.

    Rašytoja pridūrė, kad etiketė liaudies priešas ją lydėjo ne tik kalbant apie komunistinį laikotarpį. Pasak jos, tam tikru metu panašus požiūris į ją buvo susiformavęs ir Viktoro Orbáno valdymo metais, dėl ko ji kurį laiką sąmoningai vengė viešų vizitų Vengrijoje.

    Kultūra kaip sugrįžimo priežastis

    Budapešto premjera išsiskyrė tuo, kad ji sutapo su autorės sugrįžimu į miestą po ilgesnės pauzės. Marton pabrėžia, jog į Budapeštą ją sugrąžino noras matyti, kaip asmeninė istorija persikelia į sceną, ir galimybė apie praeitį kalbėti viešai, o ne vien archyvų dokumentuose.

    Spektaklis, paremtas knyga, jau buvo rodomas ir Jungtinėse Valstijose, o autorė yra pelniusi „Peabody“ apdovanojimą už žurnalistinę veiklą. Kati Marton taip pat žinoma dėl knygų apie iš nacių persekiojimo pasitraukusius žydus ir biografinio pasakojimo apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamentas Briuselyje surengė minėjimą, skirtą graikų reperiui ir antifašistinės scenos simboliui Pavlos Fyssui, nužudytam 2013 metais. Renginys vyko praėjus 13 metų nuo išpuolio, kuris Graikijoje tapo lūžio tašku kalbant apie kraštutinių dešiniųjų smurtą ir organizuotų grupių atsakomybę.

    Minėjimo centre buvo teatrinis monologas, kuriame aktorė Dora Chrysikou įkūnijo jaunos moters, mačiusios išpuolį ir vėliau liudijusios teisme, istoriją. Kūrinio tekstas parengtas remiantis realiais liudytojų parodymais, o pasakojimas apima ne tik patį nužudymą, bet ir vėlesnį teisinį procesą prieš „Auksinę aušrą“.

    Kodėl minėjimas vyko dabar

    Europos Parlamento nariai renginį siejo su pastaraisiais metais ryškėjančiu kraštutinių dešiniųjų stiprėjimu dalyje Europos valstybių. Organizatoriai pabrėžė, kad kultūra ir viešas atminties įprasminimas tampa būdu kalbėti apie politinį smurtą, radikalizaciją ir demokratijos apsaugą ne tik per rezoliucijas ar debatus.

    Graikijos europarlamentaras Nikolas Farantouris, inicijavęs kvietimą pristatyti kūrinį Europos Parlamente, ragino neperimti baimės politikos ir neteikti legitimumo jėgoms, kurios, jo teigimu, siekia ardyti demokratines institucijas.

    „Ne kraštutinių dešiniųjų darbotvarkei. Turime siūlyti sprendimus neįsitraukdami į dialogą su tais, kurie nori griauti demokratiją“, – sakė Nikolas Farantouris.

    Liudijimas kaip istorijos dalis

    Monologo herojė vaizduojama ne kaip idealizuotas simbolis, o kaip paprastas žmogus, kuriam tenka susidurti su baime ir spaudimu prieš duodant parodymus. Pasak kūrėjų, būtent tokia perspektyva leidžia aiškiau parodyti, kaip politinis smurtas paliečia ne vien aukas ar jų artimuosius, bet ir liudytojus, bendruomenes bei pačią visuomenės savijautą.

    Aktorė Dora Chrysikou yra sakiusi, kad P. Fyssas jai buvo bendraamžis, todėl 2013 metų rugsėjo 18 dienos įvykiai ir vėlesnis teismo procesas tapo asmeniškai svarbiu impulsu kurti spektaklį. Ji akcentavo ir šeimos vaidmenį, pabrėždama norą pasakoti istoriją su pagarba artimiesiems ir supratimu, kas buvo P. Fyssas kaip žmogus.

    „Dauguma mūsų įsivaizduoja, kad tai mūsų neliečia, kol žala nepasiekia slenksčio. Blogis dažnai būna arčiau, nei atrodo“, – sakė Dora Chrysikou.

    Bylos reikšmė platesniame kontekste

    P. Fyssas buvo nužudytas Pirejo regione, o byla tapo viena svarbiausių šiuolaikinės Graikijos politinio smurto istorijoje. Ji taip pat prisidėjo prie ilgo ir plačiai stebėto teisinio proceso, kuriame „Auksinė aušra“ siekta vertinti ne tik kaip politinė jėga, bet ir kaip struktūruota organizacija, susijusi su smurtiniais išpuoliais.

    Europos Parlamento minėjimas siunčia signalą, kad kova su politiniu smurtu ir neapykantos ideologijomis nėra vien nacionalinis klausimas. Pasak renginio dalyvių, demokratinės visuomenės atsparumas priklauso ir nuo to, ar valstybės institucijos, pilietinė visuomenė bei kultūros laukas geba laiku atpažinti radikalizacijos požymius ir reaguoti dar prieš smurtui tampant „naujaja norma“.

  • Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Netektis po trumpos ligos

    Mirė JAV gimusi, Jungtinėje Karalystėje kūrusi dramaturgė, rašytoja ir visuomenės komentatorė Bonnie Greer. Jai buvo 77 metai.

    Apie netektį pranešė jos vyras Davidas Hutchinsas, nurodydamas, kad Greer mirė po trumpos ligos. Šeima daugiau detalių apie ligą viešai nepateikė.

    „Su giliu liūdesiu pranešu, kad mano mylima žmona Bonnie Greer mirė, būdama 77 metų, po trumpos ligos“, – sakė Davidas Hutchinsas.

    Jis pabrėžė, kad Greer buvo pripažinta dramaturgė, autorė, kritikė bei kultūros ir politikos komentatorė, o jos balsas ilgus metus buvo girdimas Jungtinės Karalystės viešojoje erdvėje.

    Hutchinsas taip pat teigė, kad artimiausi žmonės Greer prisimins dėl šilumos, humoro ir gebėjimo suburti skirtingus žmones bendram pokalbiui.

    Nuo Čikagos iki Londono

    Bonnie Greer gimė Čikagoje 1948 metais, o 1986 metais persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę. Ten ji greitai tapo atpažįstama ne tik teatro ir literatūros lauke, bet ir kaip aštri, argumentuota viešų diskusijų dalyvė.

    Britų auditorijai ji buvo pažįstama ir iš televizijos bei radijo laidų, kuriose aptardavo politiką, kultūrą ir tapatybės temas. Šios temos nuosekliai atsispindėjo ir jos kūryboje.

    Kūryba ir įvertinimai

    Greer buvo apdovanota Verity Bargate premija už geriausią pjesę „Munda Negra“. Ji taip pat parašė romanus „Hanging By Her Teeth“ ir „Entropy“, o publicistikoje ir esė neretai analizavo visuomenės lūžius bei kultūrines įtampas.

    Tarp jos darbų minimi ir biografiniai bei scenos kūriniai, įskaitant knygą apie Langstoną Hughesą bei pjesę „Marilyn And Ella“, kurioje dramaturgiškai susipina Marilyn Monroe ir Ellos Fitzgerald istorijos.

    Be kūrybos, Greer užėmė reikšmingas pareigas kultūros institucijose: 2005 metais ji paskirta į Britų muziejaus patikėtinių tarybą, vėliau ėjo pirmininko pavaduotojos pareigas. Ji taip pat dirbo Londono kino mokyklos ir Karališkųjų operos rūmų valdybose.

    2022 metais Greer tapo Karališkosios literatūros draugijos nare, o už nuopelnus menui jai suteiktas Britų imperijos ordino karininkės titulas. Ji taip pat ėjo Kingston University kanclerės pareigas Londono priemiestyje Kingston upon Thames.

  • Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje rudeniui artėjant startuos 17-asis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, šiemet kviečiantis kalbėti apie tai, kas santykiuose dažniausiai nutylima. Organizatoriai akcentuoja, kad daugelis programos spektaklių ieškos atsakymo į klausimą, kas vyksta tarp mūsų, kai emocijos ir nuoskaudos lieka už žodžių ribų.

    Festivalis vyks nuo rugsėjo 30 dieną iki spalio 29 dieną ir per mėnesį pristatys 17 skirtingų scenos istorijų. Programoje numatyti įvairių žanrų darbai nuo komedijų ir dramų iki monospektaklių, taip pat kūriniai šeimai, o reikšminga dalis skiriama vaikams ir jaunimui.

    Rugsėjo 30 dieną Varėnos kultūros centre festivalis prasidės apdovanojimų ceremonija, kurioje bus pagerbtas Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso nugalėtojas. Šį konkursą skelbia Kultūros ministerija, o atidarymo vakarą žiūrovams numatytas nemokamas praėjusių metų laureato darbas – teatro „Utopia“ ir Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Chapel B“.

    Festivalio kulminacija numatyta spalio 29 dieną, kai vyks laureatų apdovanojimai ir paaiškės komisijos bei žiūrovų išrinkti geriausi spektakliai. Organizatoriai pabrėžia, kad vertinimas čia svarbus ne tik kaip konkurencija, bet ir kaip proga pastebėti aktualiausias šiuolaikinio teatro temas bei menines kryptis.

    Šių metų programoje ryškiai matoma kryptis į tarpasmeninius ryšius ir skirtingų patirčių susidūrimą. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ žiūrovams siūlys skirtingų kartų dialogą, o Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro „Mens Publica“ monospektaklis „Mergaitės ir berniukai“ taip pat koncentruosis į žmogaus santykį su savimi ir aplinka.

    Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Mažasis Ejolfas“ kalbės apie skausmą, kaltę ir prasmės paieškas, primindamas, kad šeimos tragedijos dažnai atveria pačius sudėtingiausius pasirinkimus. Tokios temos šiandienos teatre vis dažniau jungiamos su psichologiniu tikslumu ir siekiu kalbėti atpažįstamai, be moralizavimo.

    Festivalis žada dėmesį ir socialiai jautriems klausimams, tarp jų – neuroįvairovės temai. Teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Spektras“, sukurtas pagal knygą „Autizmas – dalis manęs“, kvies permąstyti stereotipus ir kalbėti apie priėmimą, o ne apie skirtumų baimę.

    Šių metų festivalyje numatytos trys premjeros, kurias pristatys Juozo Miltinio dramos teatras, Alytaus miesto teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“. Greta premjerų į Varėną atvyks ir publikos jau pamėgti darbai, tarp jų Valstybinio Šiaulių dramos teatro dramedija „Šok, Edita, šok“ ir komiškesnio tono spektakliai, skirti lengvesniam, bet ne paviršutiniškam žvilgsniui į kasdienybę.

    Reikšminga programos dalis skiriama jaunajai auditorijai, nes festivaliai vis dažniau siekia auginti žiūrovą nuo pirmųjų patirčių teatre. Numatyti penki spektakliai vaikams ir paaugliams, taip pat dirbtuvės bei naujovė „Festivalio diena mokykloje“, kuri orientuota į gyvą susitikimą su scenos menu.

    Rugsėjo 30 dieną pasirinkta neatsitiktinai – tai režisierės Dalios Tamulevičiūtės gimtadienis. Jos indėlis į Lietuvos teatrą siejamas ir su ryškiais spektakliais, ir su pedagogine veikla, o festivalyje akcentuojamas ryšys tarp mokytojo ir mokinio, praeities ir dabarties, aktoriaus ir žiūrovo.

    Festivalį organizuoja Varėnos kultūros centras, o renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė. Bilietus į spektaklius žiūrovai gali įsigyti bilietų platinimo platformose ir Varėnos kultūros centro kasoje.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė britų aktorius Tim Curry, išgarsėjęs kultiniame miuzikle „The Rocky Horror Picture Show“ ir televizijos mini seriale „It“. Jam buvo 80 metų. Apie mirties priežastį iškart nepaskelbta, tačiau pastaraisiais metais aktorius turėjo rimtų sveikatos problemų.

    2012 metais Tim Curry patyrė sunkų insultą, po kurio kurį laiką nebegalėjo vaikščioti ir rečiau pasirodydavo viešumoje. Vis dėlto jis išliko aktyvus kūryboje, ypač balsu įgarsinamuose projektuose, o gerbėjų dėmesys jo karjerai per tuos metus nė kiek nesumažėjo.

    Vaidmuo, tapęs kino istorija

    Didžiausią šlovę Curry pelnė su daktaro Franko N. Furterio vaidmeniu 1975 metų filme „The Rocky Horror Picture Show“. Šis muzikinės komedijos ir parodijos mišinys tapo reiškiniu: filmas dešimtmečius buvo rodomas kino teatruose specialiuose seansuose ir iki šiol laikomas vienu ilgiausiai rodomų kino kūrinių.

    Jo kuriamas personažas tapo neatsiejamas nuo filmo identiteto, o paties aktoriaus sceninis magnetizmas dažnai minimas kaip viena priežasčių, kodėl „The Rocky Horror Picture Show“ išlaikė kultinį statusą per kelias kartas. Curry laikytas vienu charizmatiškiausių savo kartos atlikėjų, gebėjusiu vienodai įtaigiai būti ir komišku, ir dramatišku.

    Nuo teatro iki „It“ klouno

    Tim Curry gimė 1946 metų balandžio 19 dieną Češyre, Anglijoje. Profesinę karjerą pradėjo teatre, o po studijų Birmingamo universitete dirbo Londono Vest Ende, kur vaidino įvairiuose pastatymuose, įskaitant roko miuziklą „Hair“.

    Kine ir televizijoje jis paliko ryškių vaidmenų galeriją: nuo Billo Sikso „Oliver Twist“ ekranizacijoje iki blogio įsikūnijimo Darkness filme „Legend“ bei Wadswortho komedijoje „Clue“. Plačiajai auditorijai įsiminė ir jo pasirodymas filme „Muppet Treasure Island“, kuriame jis suvaidino Long John Silverį.

    Ypatingą vietą Curry karjeroje užima 1990 metų mini serialas „It“ pagal Stepheno Kingo romaną, kuriame jis įkūnijo klouną Pennywise. Šis vaidmuo tapo viena ryškiausių siaubo žanro televizijos interpretacijų, o pats aktorius vėliau ne kartą minėtas kaip žmogus, „išgąsdinęs ištisą kartą“ žiūrovų.

    Privatus gyvenimas ir vėlyvoji kūryba

    Teatro scenoje Curry taip pat buvo įvertintas: jis gavo ne vieną „Tony“ nominaciją, įskaitant nominaciją už Mozarto vaidmenį spektaklyje „Amadeus“. Vėlesniais metais jis vis dažniau rinkosi balsinius darbus ir įgarsinimą, taip prisitaikydamas prie pasikeitusių sveikatos galimybių.

    Aktorius viešumoje buvo santūrus ir apie asmeninį gyvenimą kalbėjo retai. Vis dėlto 2025 metais jis išleido memuarus „Vagabond“, kuriuose rašė, kad jį paskatino gerbėjų istorijos ir susitikimai, parodę, kiek daug jo vaidmenys reiškė skirtingiems žmonėms.

    „Mintis, kad mano patirtys gali kam nors atsiliepti, padeda man nepasiduoti“, – rašė Tim Curry.

    Tim Curry paliko išskirtinį pėdsaką teatre, kine ir televizijoje, o jo vaidmenys „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ išlieka vienais atpažįstamiausių popkultūros simbolių.

  • „Peaky Blinders“ gerbėjams – nauja patirtis Londone: įžengsite į Shelby pasaulį kaip seriale

    „Peaky Blinders“ gerbėjams – nauja patirtis Londone: įžengsite į Shelby pasaulį kaip seriale

    Nauja pramoga prie London Bridge

    Serialo „Peaky Blinders“ gerbėjai Londone gali išbandyti naują įtraukiančią patirtį netoli London Bridge, kur atkuriama Shelby šeimos pasaulio atmosfera. Lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patys įsitraukti į istoriją, paremtą populiariojo serialo estetika.

    Šis formatas artimas interaktyviam teatrui, kai žiūrovas tampa dalyviu, o veiksmas vyksta aplink jį. Pastaraisiais metais tokios patirtys sparčiai populiarėja didžiuosiuose Europos miestuose, nes sujungia pramogą, vaidybą ir žaidybinį elementą.

    Viskas prasideda Garrison smuklėje

    Patirtis pradedama Garrison Tavern erdvėje, kur lankytojai gali išgerti, išgirsti dainuojančius atlikėjus, pamatyti aktorių pasirodymus ir susitikti su personažais. Ši vieta veikia kaip vartai į platesnę, bilietais pagrįstą programą, tačiau dalis svečių gali rinktis pasilikti tik smuklėje.

    Projekto kūrybinė komanda pabrėžia, kad įžanginė dalis sukurta tam, kad lankytojai suprastų bendrą siužeto kryptį ir nuspręstų, ar nori žengti toliau. Kai kuriais vakarais numatomi ir gyvos muzikos pasirodymai, kurie sustiprina laikmečio nuotaiką.

    „Turime dainų, kalbų, o aktoriai pristato bendrą istoriją, kuri įtraukia svečius. Vieni gali tiesiog pasilikti išgerti, kiti pasirenka atnaujinimą ir keliauja į pogrindį“, – sakė pasirodymų režisierius Kieron Smith.

    Misijos, statymai ir laisvas maršrutas

    Tie, kurie tęsia mokamą dalį, gali patekti į kelias temines lokacijas, tarp jų Garrison Lane, Shelby šeimos svetainę ir lažybų punktą. Čia lankytojams skiriamos užduotys ir misijos, susietos su bendru siužetu, o veikėjai nuolat įtraukia į veiksmą.

    Skirtingai nei tradiciniame spektaklyje, dalyviai nėra vedami griežtai nuo vieno kambario prie kito. Organizatoriai akcentuoja, kad žmonės gali judėti laisvai, rinktis kryptį patys ir taip susikurti kiekvieną kartą šiek tiek kitokią patirtį.

    „Sutinkate personažus, gaunate siužetines linijas ir misijas, o publika nejuda vienu, iš anksto numatytu maršrutu. Jie gali eiti bet kur“, – sakė prodiuseris George Wood.

    Detalės iš serialo ir nuolat kintantis turinys

    Kūrėjai į patirtį įdėjo ir vadinamųjų „easter egg“ detalių, kurios primena serialo gerbėjams pažįstamus motyvus. Pavyzdžiui, lankytojai gali pakelti skambantį telefoną ir išgirsti balsą, primenantį istorines ar serialo figūras, taip pat susidurti su naujai sukurtais veikėjais, kurie papildo „Peaky Blinders“ visatą.

    Organizatoriai teigia, kad projektas nebus statiškas: planuojama keisti siužetus, įvesti naujus personažus ir istorijas, kad apsilankymas nebūtų vienkartinis. Toks modelis leidžia patirtį atnaujinti pagal sezoną, auditorijos susidomėjimą ir kūrybinius sumanymus.

    „Norėjome sukurti pilnai įtraukiantį pogrindį, kuriame siužetai gali keistis. Tai nebus statiška: atsiras naujų personažų ir naujų istorijų, o pasaulis nuolat evoliucionuos“, – sakė George Wood.