CP v2

Tag: Teatras

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Amerikiečių ir vengrų kilmės žurnalistė bei rašytoja Kati Marton po kelerių metų pertraukos sugrįžo į Budapeštą. Apsisprendimą lėmė ne politiniai pokyčiai, o kultūrinė premjera: pagal jos romaną sukurta monodrama pirmą kartą parodyta Centriniame Europos universitete.

    Spektaklis paremtas knyga Enemies of the People: My Family’s Journey to America, kurioje Marton pasakoja apie savo šeimos istoriją komunistinėje Vengrijoje. Pagrindinį vaidmenį scenoje atlieka aktorė Erika Marozsán, o pastatymą režisavo János Mohácsi.

    Kūrinio ašis – rašytojos tėvų likimas: abu dirbo žurnalistais ir iš tuometinės Vengrijos teikė informaciją JAV naujienų agentūroms. Marton teigia, kad rinkdama medžiagą šeimos istorijai ji aptiko, jog jų auklė iš tiesų buvo informatorė, kuri apie šeimą rašė slaptoms struktūroms.

    Autorė prisimena, kad tėvams patekus į kalėjimą ji su seserimi kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau buvo perduotos laikiniems globėjams Budapešto pakraštyje. Pasak Marton, to meto atmosfera buvo persmelkta baimės: žmonės vengė kalbėti apie dingusius, o buvę šeimos bičiuliai nedrįso lankyti dviejų mažų mergaičių.

    Marton pasakoja, kad valdžia taikė ir psichologinio spaudimo metodus, siekdama palaužti vadinamuosius režimo priešus. Kalėjimo pareigūnai tėvams kartojo, esą jų vaikai palikti be suaugusiųjų priežiūros, o tokia sąmoningai kuriama nežinia, pasak rašytojos, tapdavo žiaurios prievartos dalimi.

    Nutylėta šeimos praeitis

    Dar vienas šeimos istorijos sluoksnis, atsiskleidęs vėliau, susijęs su Holokaustu. Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau namuose apie tai nebuvo kalbama, o ji pati augo kaip katalikė ir tik po dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos kilmę.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau atkurti šeimos istoriją ir perskaičiau tūkstančius sekimo ataskaitų puslapių, supratau, kad archyve jie turėjo vieną storiausių bylų. Būtent tai tapo mano knygos pagrindu, o spektaklis pagal ją ir atvedė mane į Budapeštą“, – sakė Kati Marton.

    Rašytoja pridūrė, kad etiketė liaudies priešas ją lydėjo ne tik kalbant apie komunistinį laikotarpį. Pasak jos, tam tikru metu panašus požiūris į ją buvo susiformavęs ir Viktoro Orbáno valdymo metais, dėl ko ji kurį laiką sąmoningai vengė viešų vizitų Vengrijoje.

    Kultūra kaip sugrįžimo priežastis

    Budapešto premjera išsiskyrė tuo, kad ji sutapo su autorės sugrįžimu į miestą po ilgesnės pauzės. Marton pabrėžia, jog į Budapeštą ją sugrąžino noras matyti, kaip asmeninė istorija persikelia į sceną, ir galimybė apie praeitį kalbėti viešai, o ne vien archyvų dokumentuose.

    Spektaklis, paremtas knyga, jau buvo rodomas ir Jungtinėse Valstijose, o autorė yra pelniusi „Peabody“ apdovanojimą už žurnalistinę veiklą. Kati Marton taip pat žinoma dėl knygų apie iš nacių persekiojimo pasitraukusius žydus ir biografinio pasakojimo apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamentas Briuselyje surengė minėjimą, skirtą graikų reperiui ir antifašistinės scenos simboliui Pavlos Fyssui, nužudytam 2013 metais. Renginys vyko praėjus 13 metų nuo išpuolio, kuris Graikijoje tapo lūžio tašku kalbant apie kraštutinių dešiniųjų smurtą ir organizuotų grupių atsakomybę.

    Minėjimo centre buvo teatrinis monologas, kuriame aktorė Dora Chrysikou įkūnijo jaunos moters, mačiusios išpuolį ir vėliau liudijusios teisme, istoriją. Kūrinio tekstas parengtas remiantis realiais liudytojų parodymais, o pasakojimas apima ne tik patį nužudymą, bet ir vėlesnį teisinį procesą prieš „Auksinę aušrą“.

    Kodėl minėjimas vyko dabar

    Europos Parlamento nariai renginį siejo su pastaraisiais metais ryškėjančiu kraštutinių dešiniųjų stiprėjimu dalyje Europos valstybių. Organizatoriai pabrėžė, kad kultūra ir viešas atminties įprasminimas tampa būdu kalbėti apie politinį smurtą, radikalizaciją ir demokratijos apsaugą ne tik per rezoliucijas ar debatus.

    Graikijos europarlamentaras Nikolas Farantouris, inicijavęs kvietimą pristatyti kūrinį Europos Parlamente, ragino neperimti baimės politikos ir neteikti legitimumo jėgoms, kurios, jo teigimu, siekia ardyti demokratines institucijas.

    „Ne kraštutinių dešiniųjų darbotvarkei. Turime siūlyti sprendimus neįsitraukdami į dialogą su tais, kurie nori griauti demokratiją“, – sakė Nikolas Farantouris.

    Liudijimas kaip istorijos dalis

    Monologo herojė vaizduojama ne kaip idealizuotas simbolis, o kaip paprastas žmogus, kuriam tenka susidurti su baime ir spaudimu prieš duodant parodymus. Pasak kūrėjų, būtent tokia perspektyva leidžia aiškiau parodyti, kaip politinis smurtas paliečia ne vien aukas ar jų artimuosius, bet ir liudytojus, bendruomenes bei pačią visuomenės savijautą.

    Aktorė Dora Chrysikou yra sakiusi, kad P. Fyssas jai buvo bendraamžis, todėl 2013 metų rugsėjo 18 dienos įvykiai ir vėlesnis teismo procesas tapo asmeniškai svarbiu impulsu kurti spektaklį. Ji akcentavo ir šeimos vaidmenį, pabrėždama norą pasakoti istoriją su pagarba artimiesiems ir supratimu, kas buvo P. Fyssas kaip žmogus.

    „Dauguma mūsų įsivaizduoja, kad tai mūsų neliečia, kol žala nepasiekia slenksčio. Blogis dažnai būna arčiau, nei atrodo“, – sakė Dora Chrysikou.

    Bylos reikšmė platesniame kontekste

    P. Fyssas buvo nužudytas Pirejo regione, o byla tapo viena svarbiausių šiuolaikinės Graikijos politinio smurto istorijoje. Ji taip pat prisidėjo prie ilgo ir plačiai stebėto teisinio proceso, kuriame „Auksinė aušra“ siekta vertinti ne tik kaip politinė jėga, bet ir kaip struktūruota organizacija, susijusi su smurtiniais išpuoliais.

    Europos Parlamento minėjimas siunčia signalą, kad kova su politiniu smurtu ir neapykantos ideologijomis nėra vien nacionalinis klausimas. Pasak renginio dalyvių, demokratinės visuomenės atsparumas priklauso ir nuo to, ar valstybės institucijos, pilietinė visuomenė bei kultūros laukas geba laiku atpažinti radikalizacijos požymius ir reaguoti dar prieš smurtui tampant „naujaja norma“.

  • Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Netektis po trumpos ligos

    Mirė JAV gimusi, Jungtinėje Karalystėje kūrusi dramaturgė, rašytoja ir visuomenės komentatorė Bonnie Greer. Jai buvo 77 metai.

    Apie netektį pranešė jos vyras Davidas Hutchinsas, nurodydamas, kad Greer mirė po trumpos ligos. Šeima daugiau detalių apie ligą viešai nepateikė.

    „Su giliu liūdesiu pranešu, kad mano mylima žmona Bonnie Greer mirė, būdama 77 metų, po trumpos ligos“, – sakė Davidas Hutchinsas.

    Jis pabrėžė, kad Greer buvo pripažinta dramaturgė, autorė, kritikė bei kultūros ir politikos komentatorė, o jos balsas ilgus metus buvo girdimas Jungtinės Karalystės viešojoje erdvėje.

    Hutchinsas taip pat teigė, kad artimiausi žmonės Greer prisimins dėl šilumos, humoro ir gebėjimo suburti skirtingus žmones bendram pokalbiui.

    Nuo Čikagos iki Londono

    Bonnie Greer gimė Čikagoje 1948 metais, o 1986 metais persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę. Ten ji greitai tapo atpažįstama ne tik teatro ir literatūros lauke, bet ir kaip aštri, argumentuota viešų diskusijų dalyvė.

    Britų auditorijai ji buvo pažįstama ir iš televizijos bei radijo laidų, kuriose aptardavo politiką, kultūrą ir tapatybės temas. Šios temos nuosekliai atsispindėjo ir jos kūryboje.

    Kūryba ir įvertinimai

    Greer buvo apdovanota Verity Bargate premija už geriausią pjesę „Munda Negra“. Ji taip pat parašė romanus „Hanging By Her Teeth“ ir „Entropy“, o publicistikoje ir esė neretai analizavo visuomenės lūžius bei kultūrines įtampas.

    Tarp jos darbų minimi ir biografiniai bei scenos kūriniai, įskaitant knygą apie Langstoną Hughesą bei pjesę „Marilyn And Ella“, kurioje dramaturgiškai susipina Marilyn Monroe ir Ellos Fitzgerald istorijos.

    Be kūrybos, Greer užėmė reikšmingas pareigas kultūros institucijose: 2005 metais ji paskirta į Britų muziejaus patikėtinių tarybą, vėliau ėjo pirmininko pavaduotojos pareigas. Ji taip pat dirbo Londono kino mokyklos ir Karališkųjų operos rūmų valdybose.

    2022 metais Greer tapo Karališkosios literatūros draugijos nare, o už nuopelnus menui jai suteiktas Britų imperijos ordino karininkės titulas. Ji taip pat ėjo Kingston University kanclerės pareigas Londono priemiestyje Kingston upon Thames.

  • Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje rudeniui artėjant startuos 17-asis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, šiemet kviečiantis kalbėti apie tai, kas santykiuose dažniausiai nutylima. Organizatoriai akcentuoja, kad daugelis programos spektaklių ieškos atsakymo į klausimą, kas vyksta tarp mūsų, kai emocijos ir nuoskaudos lieka už žodžių ribų.

    Festivalis vyks nuo rugsėjo 30 dieną iki spalio 29 dieną ir per mėnesį pristatys 17 skirtingų scenos istorijų. Programoje numatyti įvairių žanrų darbai nuo komedijų ir dramų iki monospektaklių, taip pat kūriniai šeimai, o reikšminga dalis skiriama vaikams ir jaunimui.

    Rugsėjo 30 dieną Varėnos kultūros centre festivalis prasidės apdovanojimų ceremonija, kurioje bus pagerbtas Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso nugalėtojas. Šį konkursą skelbia Kultūros ministerija, o atidarymo vakarą žiūrovams numatytas nemokamas praėjusių metų laureato darbas – teatro „Utopia“ ir Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Chapel B“.

    Festivalio kulminacija numatyta spalio 29 dieną, kai vyks laureatų apdovanojimai ir paaiškės komisijos bei žiūrovų išrinkti geriausi spektakliai. Organizatoriai pabrėžia, kad vertinimas čia svarbus ne tik kaip konkurencija, bet ir kaip proga pastebėti aktualiausias šiuolaikinio teatro temas bei menines kryptis.

    Šių metų programoje ryškiai matoma kryptis į tarpasmeninius ryšius ir skirtingų patirčių susidūrimą. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ žiūrovams siūlys skirtingų kartų dialogą, o Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro „Mens Publica“ monospektaklis „Mergaitės ir berniukai“ taip pat koncentruosis į žmogaus santykį su savimi ir aplinka.

    Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Mažasis Ejolfas“ kalbės apie skausmą, kaltę ir prasmės paieškas, primindamas, kad šeimos tragedijos dažnai atveria pačius sudėtingiausius pasirinkimus. Tokios temos šiandienos teatre vis dažniau jungiamos su psichologiniu tikslumu ir siekiu kalbėti atpažįstamai, be moralizavimo.

    Festivalis žada dėmesį ir socialiai jautriems klausimams, tarp jų – neuroįvairovės temai. Teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Spektras“, sukurtas pagal knygą „Autizmas – dalis manęs“, kvies permąstyti stereotipus ir kalbėti apie priėmimą, o ne apie skirtumų baimę.

    Šių metų festivalyje numatytos trys premjeros, kurias pristatys Juozo Miltinio dramos teatras, Alytaus miesto teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“. Greta premjerų į Varėną atvyks ir publikos jau pamėgti darbai, tarp jų Valstybinio Šiaulių dramos teatro dramedija „Šok, Edita, šok“ ir komiškesnio tono spektakliai, skirti lengvesniam, bet ne paviršutiniškam žvilgsniui į kasdienybę.

    Reikšminga programos dalis skiriama jaunajai auditorijai, nes festivaliai vis dažniau siekia auginti žiūrovą nuo pirmųjų patirčių teatre. Numatyti penki spektakliai vaikams ir paaugliams, taip pat dirbtuvės bei naujovė „Festivalio diena mokykloje“, kuri orientuota į gyvą susitikimą su scenos menu.

    Rugsėjo 30 dieną pasirinkta neatsitiktinai – tai režisierės Dalios Tamulevičiūtės gimtadienis. Jos indėlis į Lietuvos teatrą siejamas ir su ryškiais spektakliais, ir su pedagogine veikla, o festivalyje akcentuojamas ryšys tarp mokytojo ir mokinio, praeities ir dabarties, aktoriaus ir žiūrovo.

    Festivalį organizuoja Varėnos kultūros centras, o renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė. Bilietus į spektaklius žiūrovai gali įsigyti bilietų platinimo platformose ir Varėnos kultūros centro kasoje.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė britų aktorius Tim Curry, išgarsėjęs kultiniame miuzikle „The Rocky Horror Picture Show“ ir televizijos mini seriale „It“. Jam buvo 80 metų. Apie mirties priežastį iškart nepaskelbta, tačiau pastaraisiais metais aktorius turėjo rimtų sveikatos problemų.

    2012 metais Tim Curry patyrė sunkų insultą, po kurio kurį laiką nebegalėjo vaikščioti ir rečiau pasirodydavo viešumoje. Vis dėlto jis išliko aktyvus kūryboje, ypač balsu įgarsinamuose projektuose, o gerbėjų dėmesys jo karjerai per tuos metus nė kiek nesumažėjo.

    Vaidmuo, tapęs kino istorija

    Didžiausią šlovę Curry pelnė su daktaro Franko N. Furterio vaidmeniu 1975 metų filme „The Rocky Horror Picture Show“. Šis muzikinės komedijos ir parodijos mišinys tapo reiškiniu: filmas dešimtmečius buvo rodomas kino teatruose specialiuose seansuose ir iki šiol laikomas vienu ilgiausiai rodomų kino kūrinių.

    Jo kuriamas personažas tapo neatsiejamas nuo filmo identiteto, o paties aktoriaus sceninis magnetizmas dažnai minimas kaip viena priežasčių, kodėl „The Rocky Horror Picture Show“ išlaikė kultinį statusą per kelias kartas. Curry laikytas vienu charizmatiškiausių savo kartos atlikėjų, gebėjusiu vienodai įtaigiai būti ir komišku, ir dramatišku.

    Nuo teatro iki „It“ klouno

    Tim Curry gimė 1946 metų balandžio 19 dieną Češyre, Anglijoje. Profesinę karjerą pradėjo teatre, o po studijų Birmingamo universitete dirbo Londono Vest Ende, kur vaidino įvairiuose pastatymuose, įskaitant roko miuziklą „Hair“.

    Kine ir televizijoje jis paliko ryškių vaidmenų galeriją: nuo Billo Sikso „Oliver Twist“ ekranizacijoje iki blogio įsikūnijimo Darkness filme „Legend“ bei Wadswortho komedijoje „Clue“. Plačiajai auditorijai įsiminė ir jo pasirodymas filme „Muppet Treasure Island“, kuriame jis suvaidino Long John Silverį.

    Ypatingą vietą Curry karjeroje užima 1990 metų mini serialas „It“ pagal Stepheno Kingo romaną, kuriame jis įkūnijo klouną Pennywise. Šis vaidmuo tapo viena ryškiausių siaubo žanro televizijos interpretacijų, o pats aktorius vėliau ne kartą minėtas kaip žmogus, „išgąsdinęs ištisą kartą“ žiūrovų.

    Privatus gyvenimas ir vėlyvoji kūryba

    Teatro scenoje Curry taip pat buvo įvertintas: jis gavo ne vieną „Tony“ nominaciją, įskaitant nominaciją už Mozarto vaidmenį spektaklyje „Amadeus“. Vėlesniais metais jis vis dažniau rinkosi balsinius darbus ir įgarsinimą, taip prisitaikydamas prie pasikeitusių sveikatos galimybių.

    Aktorius viešumoje buvo santūrus ir apie asmeninį gyvenimą kalbėjo retai. Vis dėlto 2025 metais jis išleido memuarus „Vagabond“, kuriuose rašė, kad jį paskatino gerbėjų istorijos ir susitikimai, parodę, kiek daug jo vaidmenys reiškė skirtingiems žmonėms.

    „Mintis, kad mano patirtys gali kam nors atsiliepti, padeda man nepasiduoti“, – rašė Tim Curry.

    Tim Curry paliko išskirtinį pėdsaką teatre, kine ir televizijoje, o jo vaidmenys „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ išlieka vienais atpažįstamiausių popkultūros simbolių.

  • „Peaky Blinders“ gerbėjams – nauja patirtis Londone: įžengsite į Shelby pasaulį kaip seriale

    „Peaky Blinders“ gerbėjams – nauja patirtis Londone: įžengsite į Shelby pasaulį kaip seriale

    Nauja pramoga prie London Bridge

    Serialo „Peaky Blinders“ gerbėjai Londone gali išbandyti naują įtraukiančią patirtį netoli London Bridge, kur atkuriama Shelby šeimos pasaulio atmosfera. Lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patys įsitraukti į istoriją, paremtą populiariojo serialo estetika.

    Šis formatas artimas interaktyviam teatrui, kai žiūrovas tampa dalyviu, o veiksmas vyksta aplink jį. Pastaraisiais metais tokios patirtys sparčiai populiarėja didžiuosiuose Europos miestuose, nes sujungia pramogą, vaidybą ir žaidybinį elementą.

    Viskas prasideda Garrison smuklėje

    Patirtis pradedama Garrison Tavern erdvėje, kur lankytojai gali išgerti, išgirsti dainuojančius atlikėjus, pamatyti aktorių pasirodymus ir susitikti su personažais. Ši vieta veikia kaip vartai į platesnę, bilietais pagrįstą programą, tačiau dalis svečių gali rinktis pasilikti tik smuklėje.

    Projekto kūrybinė komanda pabrėžia, kad įžanginė dalis sukurta tam, kad lankytojai suprastų bendrą siužeto kryptį ir nuspręstų, ar nori žengti toliau. Kai kuriais vakarais numatomi ir gyvos muzikos pasirodymai, kurie sustiprina laikmečio nuotaiką.

    „Turime dainų, kalbų, o aktoriai pristato bendrą istoriją, kuri įtraukia svečius. Vieni gali tiesiog pasilikti išgerti, kiti pasirenka atnaujinimą ir keliauja į pogrindį“, – sakė pasirodymų režisierius Kieron Smith.

    Misijos, statymai ir laisvas maršrutas

    Tie, kurie tęsia mokamą dalį, gali patekti į kelias temines lokacijas, tarp jų Garrison Lane, Shelby šeimos svetainę ir lažybų punktą. Čia lankytojams skiriamos užduotys ir misijos, susietos su bendru siužetu, o veikėjai nuolat įtraukia į veiksmą.

    Skirtingai nei tradiciniame spektaklyje, dalyviai nėra vedami griežtai nuo vieno kambario prie kito. Organizatoriai akcentuoja, kad žmonės gali judėti laisvai, rinktis kryptį patys ir taip susikurti kiekvieną kartą šiek tiek kitokią patirtį.

    „Sutinkate personažus, gaunate siužetines linijas ir misijas, o publika nejuda vienu, iš anksto numatytu maršrutu. Jie gali eiti bet kur“, – sakė prodiuseris George Wood.

    Detalės iš serialo ir nuolat kintantis turinys

    Kūrėjai į patirtį įdėjo ir vadinamųjų „easter egg“ detalių, kurios primena serialo gerbėjams pažįstamus motyvus. Pavyzdžiui, lankytojai gali pakelti skambantį telefoną ir išgirsti balsą, primenantį istorines ar serialo figūras, taip pat susidurti su naujai sukurtais veikėjais, kurie papildo „Peaky Blinders“ visatą.

    Organizatoriai teigia, kad projektas nebus statiškas: planuojama keisti siužetus, įvesti naujus personažus ir istorijas, kad apsilankymas nebūtų vienkartinis. Toks modelis leidžia patirtį atnaujinti pagal sezoną, auditorijos susidomėjimą ir kūrybinius sumanymus.

    „Norėjome sukurti pilnai įtraukiantį pogrindį, kuriame siužetai gali keistis. Tai nebus statiška: atsiras naujų personažų ir naujų istorijų, o pasaulis nuolat evoliucionuos“, – sakė George Wood.

  • Italijos Volteros kalėjime – teatras, keičiantis nuteistuosius: tai trunka jau beveik 40 metų

    Italijos Volteros kalėjime – teatras, keičiantis nuteistuosius: tai trunka jau beveik 40 metų

    Teatras už grotų

    Italijos Volteros kalėjime, viename seniausių šalies įkalinimo įstaigų, jau beveik keturis dešimtmečius veikia neįprastas projektas: nuteistieji kuria spektaklius kartu su profesionaliais teatro kūrėjais. Iniciatyva, vadinama „Compagnia della Fortezza“, kelia klausimų apie bausmės prasmę, resocializaciją ir meno vaidmenį uždarose institucijose.

    Projektą įkūrė režisierius Armando Punzo, į kalėjimą iš pradžių atėjęs ieškoti aktorių kitokiai trupei. Vietoje profesionalų jis rado įvairių šalių ir patirčių žmones, dažnai neturėjusius jokio ryšio su teatru, tačiau pasirengusius išbandyti tai, kas jiems buvo visiškai nauja.

    „Norėjau išbandyti teatrą situacijoje, kurioje, atrodė, menas ir kultūra neturi jokios vietos. Būtent tai pasirodė įdomiausia ir sudėtingiausia“, – sakė Armando Punzo.

    Kaip gimsta spektakliai

    Volteroje kasmet sukuriamas naujas pastatymas, o ankstesni darbai neretai grąžinami į sceną ir perdirbami kaip tęstinio kūrybinio tyrimo dalis. Nuteistieji įtraukiami ne tik kaip atlikėjai, bet ir į repeticijas, dramaturgines paieškas bei kitus kūrybos procesus, dirbdami petys į petį su teatro profesionalais.

    Vienas projekto dalyvių Giacomo į Volterą atvyko 2024 metais iš kitos įkalinimo įstaigos. Jis prašė perkelti būtent čia, nes buvo girdėjęs apie teatre vykstantį darbą ir nuo pirmųjų dienų buvo įtrauktas į trupę.

    „Paradoksas tas, kad prarasdamas laisvę visiško suvaržymo sąlygomis čia randu didesnį atvirumą“, – sakė Giacomo.

    Resocializacija, o ne vien bausmė

    Kalėjimo vadovybė teatro programą sieja su platesniu požiūriu į resocializaciją, kuriame nuteistieji vertinami kaip žmonės, o ne tik bylos ar numeriai. Tokie projektai, kaip pabrėžia pataisos sistemų tyrėjai Europoje, dažniau siejami su prasmingos veiklos suteikimu, socialinių įgūdžių ugdymu ir motyvacijos keistis stiprinimu.

    Ypatingas projekto momentas ateina tada, kai spektakliai atveria kalėjimą visuomenei. Vidinis kiemas virsta scena, o tvirtovės sienos tampa dekoracijomis, į kurias žiūrovai patenka per įprastai uždaras vartų kontrolės procedūras.

    Kultūros lauko stebėtojai pabrėžia, kad tokios iniciatyvos veikia dviem kryptimis: jos kuria erdvę nuteistųjų savirefleksijai ir kartu keičia visuomenės požiūrį į tai, kas vyksta už grotų. Volteros atvejis rodo, kad menas gali tapti ne tik laisvalaikio forma, bet ir ilgalaike mokymosi bei atsakomybės praktika.

  • Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Atšaukimas, sukėlęs protestą

    Pietų Prancūzijos mieste Kastre šimtai žmonių susirinko prie teatro ne į premjerą, o į protestą. Jie pasipiktino sprendimu iš kultūros programos išbraukti spektaklį apie pabėgėlių patirtis.

    Ginčas įsiliepsnojo po to, kai dramaturgas ir režisierius Alexis Michalik pranešė, kad jo pjesės Passeport rodymas, planuotas 2027 metų vasarį, buvo atšauktas. Pasak kūrėjo, sprendimas priimtas jau pasikeitus miesto politinei vadovybei.

    Ką pasakoja pjesė Passeport?

    Spektaklis Passeport pirmą kartą pristatytas 2024 metais. Jo centre – jaunas eritrėjietis Issa, praradęs atmintį, atsiduriantis pabėgėlių stovykloje Šiaurės Prancūzijoje ir bandantis susitvarkyti teisę gyventi šalyje.

    Kūrinyje nagrinėjamos tremties, tapatybės, integracijos ir sugyvenimo temos. Būtent tokia kryptis, kaip teigiama, neįtiko naujai išrinktam Kastro merui Florianui Azémai.

    Politika ir kultūra: kur riba?

    F. Azéma, atstovaujantis Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijai Nacionalinis susivienijimas, viešai aiškino turintis teisę peržiūrėti ankstesnės valdžios patvirtintus sprendimus. Meras teigė, kad spektaklis esą palankiai vaizduoja neteisėtą migraciją ir kritiškai rodo policiją, todėl tai nesuderinama su jo politiniais įsipareigojimais rinkėjams.

    Toks argumentavimas Prancūzijoje vėl pakurstė diskusiją apie politinės valdžios įtaką kultūrai ir meninės raiškos laisvę. Pastaraisiais mėnesiais kultūros lauko atstovai vis dažniau kalba apie augančias ideologines įtampas, ypač savivaldybių lygmeniu, kur politinės daugumos kaita tiesiogiai veikia finansavimą ir repertuarus.

    „Nerimauju ne tik dėl Passeport. Nerimauju dėl visų kūrinių, visų menininkų ir programų sudarytojų, kuriuos rytoj gali ištikti tas pats“, – sakė Alexis Michalik.

    Reakcija pasiekė ir nacionalinį lygmenį. Kultūros ministrė Catherine Pégard viešai pabrėžė, kad meninė laisvė yra demokratinės visuomenės pamatas, o spektaklio atšaukimas vien dėl politinių pažiūrų nesutapimo kelia rimtų klausimų.

    „Smerkiu šio spektaklio atšaukimą vien dėl to, kad jo tema nesutampa su Kastro mero politinėmis nuostatomis“, – sakė Catherine Pégard.

    Spektaklis dingsta iš Kastro, bet ne iš scenų

    Nors Kastre Passeport nebus rodomas, spektaklis toliau gyvuoja Paryžiuje, Théâtre de la Renaissance teatre. Teatras taip pat paskelbė apie nuolaidas žmonėms, gimusiems Kastre arba ten gyvenantiems, taip paversdamas konfliktą ir simboliniu solidarumo gestu.

    Kitos savivaldybės taip pat signalizavo, kad yra pasirengusios priimti spektaklį į savo repertuarą. Tai rodo, kad viešas atšaukimas gali turėti priešingą efektą – dar labiau išpopuliarinti kūrinį ir sustiprinti dėmesį jo temoms.

  • Malta Festival konferencijoje – Kukulska ir Cielecka stiliaus dvikova: kuri sužibėjo ryškiau?

    Malta Festival konferencijoje – Kukulska ir Cielecka stiliaus dvikova: kuri sužibėjo ryškiau?

    Birželio 20 dieną Poznanėje startuoja dar viena Malta Festival laida – vienas ryškiausių ir didžiausių performatyviųjų menų festivalių Vidurio ir Rytų Europoje. Renginys tradiciškai vyksta vasaros pradžioje, o jo pavadinimas siejamas su Maltos ežeru – viena atpažįstamiausių miesto vietų.

    Festivalio programa paprastai apima teatrą, šokį, muziką, kino seansus po atviru dangumi, literatūros renginius, vizualiuosius menus ir diskusijas. Organizatoriai akcentuoja tarpdiscipliniškumą, todėl skirtingi žanrai čia dažnai susitinka vienoje erdvėje ir viename vakare.

    Šių metų festivalio pristatyme daug dėmesio sulaukė dvi žinomos viešnios – dainininkė Natalia Kukulska ir aktorė Magdalena Cielecka. Abi jos konferencijoje pasakojo apie savo projektus, tačiau netrūko ir kitos temos, kuri greitai perėmė publikos dėmesį – įvaizdžiai ir stiliaus pasirinkimai.

    Koncertas ir teatras – dvi ašys

    Natalia Kukulska festivalyje rūpinasi atidarymo koncerto Za miłość! menine kryptimi. Sumanymas aprašomas kaip trijų dalių muzikinis pasakojimas apie meilės dramą – nuo pirmųjų emocijų iki įtampos, ilgesio ir refleksijos, o dainos jungiamos į vientisas sekas ir medlius.

    Koncerte turėtų pasirodyti kelių žanrų atlikėjai, tarp jų Grzegorz Turnau, Ralph Kaminski, Natalia Szroeder, Jakub Józef Orliński, Anna Maria Jopek, Natalia Przybysz, Anita Lipnicka, Zalia ir Krzysztof Zalewski. Skelbiama, kad renginys klausytojams bus nemokamas.

    Magdalena Cielecka savo ruožtu yra viena ryškiausių kulminacinio teatro programos projekto The Second Woman dalyvių. Tai 24 valandų trukmės spektaklis, kuriame viena aktorė tą pačią išsiskyrimo sceną kartoja 100 kartų, kaskart su kitu partneriu, atrinktu atviroje atrankoje.

    100 scenų, 24 valandos ir nenuspėjama pabaiga

    Projekto idėja paremta realiu laiku ir pasikartojimu: kiekviena scena trunka apie dešimt minučių, nėra išankstinių repeticijų, todėl kiekvienas susitikimas scenoje klostosi kitaip. Skelbiama, kad į atranką pretendavo 705 žmonės, o galutinis dalyvių skaičius spektaklyje siekia 100.

    Svarbi detalė – kiekvienos scenos pabaigoje partneris priima sprendimą ir ištaria vieną iš dviejų sakinių: „aš tave visada mylėjau“ arba „aš tavęs niekada nemylėjau“. Dėl to spektaklio ritmas ir emocinė kreivė išlieka sunkiai nuspėjami net pačiai aktorei.

    Organizatoriai primena, kad The Second Woman pastaraisiais metais buvo rodomas ir kituose didžiuosiuose miestuose, įskaitant Londoną, Niujorką, Vieną ir Barseloną. Poznanėje pristatoma lenkiška projekto versija išlaiko tą patį principą – gyvą, nepakartojamą santykį tarp aktorės ir kaskart naujo partnerio.

    Konferencijos stilius: nuo oversize iki minimalizmo

    Konferencijoje dėmesį patraukė ir viešnių apranga, atspindinti skirtingas mados kryptis. Natalia Kukulska pasirinko tamsų kostiumą su pūstomis rankovėmis ir išskirtinio kirpimo kelnėmis, o akcentu tapo violetiniai aulinukai.

    Magdalena Cielecka demonstravo santūresnį, minimalistinį stilių: juodą palaidinę trumpomis rankovėmis ji derino su klasikinėmis platesnėmis smėlio spalvos kelnėmis. Įvaizdį užbaigė juodas diržas ir tamsūs batai, išlaikę vientisą, neperkrautą liniją.

    Skirtingi pasirinkimai išryškino ir platesnę tendenciją: viešuose kultūros renginiuose vis dažniau matoma priešprieša tarp ryškios formos ir tylaus minimalizmo. O Malta Festival pristatymas šįkart tapo ne tik programos, bet ir dviejų labai skirtingų stiliaus kalbų scena.