Irane kavinų tinklo vadovas Sadeghas Saeedinia nuteistas daugiau nei 12 metų laisvės atėmimo bausme, o valstybė konfiskavo visą jo turtą. Nuosprendis paskelbtas po to, kai verslininkas viešai rėmė sausio protestus ir, kaip teigiama, skatino darbuotojus jungtis prie streikų.
Byloje jam inkriminuotos veikos, kurias Irano teisėsauga dažnai taiko politinio nepaklusnumo atvejais, įskaitant propagandą prieš valstybės saugumą ir veiksmus, esą atliekamus priešiškų grupių naudai. Taip pat pranešta, kad po įkalinimo jis dar dvejus metus negalės dirbti kavinų sektoriuje.
Valdžios institucijos teigia, kad Saeedinia „Instagram“ platformoje skelbė su protestais susijusį turinį, pritarė raginimams streikuoti, o dalį tinklo veiklos laikinai sustabdė, skatindamas darbuotojus dalyvauti demonstracijose. Teismas jį taip pat įvardijo kaip vieną protestų kurstytojų Kome ir siejo su viešojo bei privataus turto niokojimu.
Vis dėlto viešai nepateikta nepriklausomai patikrintų įrodymų, kurie aiškiai pagrįstų tiesioginį ryšį tarp jo veiksmų ir konkrečios fizinės žalos. Tokia informacijos stoka yra viena priežasčių, kodėl žmogaus teisių gynėjai panašias bylas dažnai vertina kaip spaudimo priemonę, skirtą atgrasyti nuo viešos paramos protestams.
Turto konfiskavimas kaip spaudimas
Ši byla laikoma platesnės kampanijos dalimi, nukreiptos ir į Saeedinia šeimą bei jos valdomą maisto verslą. Dar iki sūnaus nuosprendžio pranešta apie uždarytas kavinėse ir restoranuose veikusias vietas bei užantspauduotus kai kuriuos padalinius.
Irane turto konfiskavimas jau dešimtmečius taikomas kaip politinės kontrolės instrumentas, tačiau pastaraisiais metais jo mastas, stebėtojų vertinimu, išaugo. Praktikos ištakos siejamos su 1979 metų revoliucijos laikotarpiu, kai buvo konfiskuotas buvusios valdžios elito turtas, o vėliau mechanizmas išplėstas ir į verslininkų, aktyvistų bei religinių mažumų bylas.
Teisinį pagrindą konfiskacijoms sudaro Irano konstitucijos 49 straipsnis, leidžiantis valstybei per teismus perimti „neteisėtai įgytą“ turtą. Realiame įgyvendinime dalis perimto turto perduodama struktūroms, veikiančioms aukščiausiojo lyderio institucijos įtakos zonoje.
Protestų fonas ir skaičių skirtumai
Sausio protestai Irane kilo po ekonominio sukrėtimo ir nacionalinės valiutos nuvertėjimo, o vėliau išplito į daugiau nei 180 miestų. Valdžia skelbia, kad per susirėmimus ir protestų malšinimą žuvo daugiau nei 3 100 žmonių, pabrėždama, jog dalis aukų buvo saugumo pajėgų nariai arba atsitiktiniai praeiviai.
Tuo metu Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Irano klausimais yra nurodęs, kad žuvusiųjų skaičius gali siekti mažiausiai 5 000, o žmogaus teisių organizacijos pateikia dar didesnius vertinimus. Skirtingi skaičiai aiškinami ribota prieiga prie patikimų duomenų, informacijos kontrole ir rizika vietos liudytojams.
Žmogaus teisių pareigūnai ne kartą kritikavo Irano veiksmus, pabrėždami, kad represijos, įskaitant teismus prieš protestų rėmėjus ir turto konfiskavimą, dar labiau didina įtampą visuomenėje. Saeedinia nuosprendis, anot stebėtojų, siunčia aiškią žinutę privačiam verslui: net ir simbolinė parama protestams gali kainuoti laisvę bei visą sukauptą turtą.