CP v2

Tag: Tektoninės plokštės

  • Rytų Afrikoje žemynas skyla greičiau nei manyta: pluta vietomis suplonėjo iki 13 km

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyno skilimas, mokslininkų vertinimu, kai kuriose zonose yra pažengęs labiau, nei rodė ankstesni modeliai. Nauji geofiziniai duomenys iš Turkano įdubos, esančios Rytų Afrikos rifto sistemoje, leidžia manyti, kad žemės pluta čia suplonėjusi iki kritinių reikšmių.

    Ši riftų sistema driekiasi per Etiopiją ir Keniją bei yra viena aktyviausių žemyninės plutos tempimo zonų pasaulyje. Ji formuojasi ten, kur tektoninės plokštės pamažu tolsta viena nuo kitos, o žemyninė pluta ilgainiui silpnėja, trūkinėja ir leidžiasi.

    Tyrime, publikuotame Nature Communications, nurodoma, kad rifto centre plutos storis siekia apie 13 kilometrų, kai aplinkinėse teritorijose jis viršija 35 kilometrus. Toks kontrastas yra aiškus signalas, kad tempimo procesai rifo ašyje koncentruojasi ir pluta ten artėja prie būsenos, kai ji gali pradėti elgtis labiau kaip vandenyninė nei žemyninė.

    Mokslininkai aiškina, kad plutos plonėjimas yra natūrali riftų raidos dalis, tačiau tokie skaičiai rodo labiau pažengusį etapą, nei dažnai įsivaizduojama visuomenėje. Kitaip tariant, skilimas nėra vien paviršinės įtrūkos ar pavieniai žemės drebėjimai, o ilgalaikė struktūrinė žemyno pertvarka.

    Rytų Afrikos regione Afrikos ir Somalio plokštės tolsta maždaug kelių milimetrų per metus greičiu, o pats skilimo procesas tęsiasi dešimtis milijonų metų. Nors tempai žmogaus gyvenimo masteliu atrodo menki, geologiniu požiūriu tai nuoseklus ir stabilus mechanizmas.

    Tyrėjai pažymi, kad rifto aktyvumą gali stiprinti ir magmos judėjimas bei vulkanizmas, nes karšta mantijos medžiaga iš apačios silpnina plutą ir palengvina jos tempimą. Dėl to kai kuriose vietose skilimas gali progresuoti sparčiau, nei prognozuota remiantis bendresniais modeliais.

    Vienas iš dažniausiai aptariamų Rytų Afrikos rifto sistemos raidos scenarijų yra vadinamoji okeanizacija, kai gilesnės įtrūkos pradeda pildytis magma, susiformuoja naujas vandenyno dugnui būdingas plutos tipas, o vėliau į žemumas gali įsiveržti vanduo. Tai reikštų, kad Rytų Afrika ilgainiui galėtų atsiskirti nuo likusios žemyno dalies.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai milijonų metų perspektyvos procesas, o ne artimiausių dešimtmečių lūžis. Didesnė praktinė reikšmė šiandien yra regiono seisminis ir vulkaninis aktyvumas, nes riftų zonose dažniau fiksuojami žemės drebėjimai, deformacijos ir su magmos judėjimu susiję reiškiniai.

    Turkanos regionas plačiai žinomas ir dėl paleoantropologinių radinių, čia aptikta daug homininų fosilijų. Nauji geologiniai vertinimai papildo šį vaizdą: reljefo sėdimas ir nuosėdų kaupimasis riftų įdubose gali sudaryti palankesnes sąlygas palaikams išlikti, todėl radinių gausa nebūtinai reiškia išskirtinai intensyvią žmonių evoliucijos veiklą vien šioje vietoje.

    Toks požiūris nekeičia Turkanos reikšmės, bet padeda tiksliau suprasti, kodėl būtent čia susiformavo palankus „archyvas“ seniesiems kaulams ir akmens įrankiams. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais svarbu ne tik tai, kas vyko praeityje, bet ir tai, kaip geologija padėjo tai išsaugoti iki mūsų dienų.

  • Rytų Afrika pamažu skyla: mokslininkai aiškina, kur gali formuotis naujas vandenynas

    Rytų Afrikoje vykstantys tektoniniai procesai pamažu stumia žemyną link didelių pokyčių: regionas ilgainiui gali skilti į dvi dalis, o skilimo vietoje susiformuotų naujas vandenynas. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkantis procesas, kurį šiandien galima stebėti iš geologinių požymių.

    Pagrindinė zona siejama su Rytų Afrikos rifto sistema, besitęsiančia nuo Afaro srities šiaurėje iki Mozambiko pietuose. Ši sistema apima daug lūžių ir įdubų, o aktyviausiose vietose žemės pluta tempiasi, plonėja ir yra veikiama mantijos šilumos srautų.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas Turkana įdubos apylinkėse, kur, kaip nurodo tyrėjai, plutos storis kai kuriose vietose gali būti smarkiai sumažėjęs. Tai svarbu todėl, kad plonesnė pluta lengviau skyla, o ilgainiui tokiuose ruožuose didėja vulkanizmo ir seisminio aktyvumo tikimybė.

    Mokslininkų vertinimu, Afrikos ir Somalio tektoninės plokštės šiame regione tolsta viena nuo kitos maždaug 4,7 milimetro per metus greičiu. Žmogaus gyvenimo masteliu tai beveik nepastebima, tačiau geologiniu laiku toks judėjimas reiškia nuoseklų rifto plėtimąsi ir vis gilesnės įdubos formavimąsi.

    Ilgalaikė tokio proceso kryptis vadinama okeanizacija: kai pluta tiek suplonėja, kad į plyšius ima veržtis magma, o vėliau naujai susiformavęs dugnas ima priminti vandenyninę plutą. Tokiais atvejais rifto slėnis palaipsniui gali būti užliejamas vandeniu, o galiausiai atsirastų naujas vandenynas, panašiai kaip kadaise formavosi Raudonoji jūra.

    Geologai pabrėžia, kad net jei rifto zonoje fiksuojama pažengusi plutos deformacija, tai nereiškia artimo, greito žemyno skilimo. Lūžiai gali aktyvėti epizodiškai, kai kuriuose ruožuose procesas sulėtėja ar persiskirsto, o bendras vaizdas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant magmos judėjimą ir regioninę tektoninę įtampą.

    Rytų Afrikos riftas yra vienas svarbiausių „gyvų“ žemyninio skilimo pavyzdžių pasaulyje, todėl jis intensyviai tiriamas pasitelkiant palydovinę geodeziją, seisminius matavimus ir geologinius žemėlapius. Šie duomenys leidžia tiksliau vertinti, kuriose vietose pluta plonėja sparčiausiai ir kaip laikui bėgant kinta įtampų laukai, lemiantys lūžių raidą.