Tag: Tektoninės plokštės

  • Po Iranu aptiktos dvi milžiniškos Arabijos tektoninės plokštės „ašaros“

    Po Iranu aptiktos dvi milžiniškos Arabijos tektoninės plokštės „ašaros“

    Mokslininkai pateikė įrodymų, kad po pietryčių Iranu Arabijos tektoninėje plokštėje yra dvi didžiulės įplyšimo zonos. Tyrėjų teigimu, tai retas „momentinis kadras“, rodantis, kaip pereinama nuo vandenyninės plokštės slinkimo po kita plokšte prie žemynų susidūrimo.

    Tyrimą atliko Kinijos mokslų akademijos vadovaujama komanda, o rezultatai publikuoti žurnale „Nature Geoscience“. Pasak mokslininkų, šie plyšiai atsiranda dėl skirtingų uolienų savybių ir plokščių judėjimo, o ateityje jie gali susijungti.

    Arabijos plokštė šioje vietoje nėra vienalytė: dalis jos yra vandenyninė litosfera, kadaise priklausiusi senoviniam Neo-Tetijos vandenynui. Kita dalis – žemyninė, storesnė, bet mažesnio tankio, savo sudėtimi labiau primenanti granitą.

    Toks „nesuderinamumas“ lemia skirtingą plokštės elgesį: sunkesnė bazaltinė vandenyninė dalis lengviau smunka gilyn (subdukcija), o žemyninė dalis tam priešinasi ir, susidūrusi su kliūtimis, labiau linkusi formuoti kalnus. Būtent ši įtampa, mokslininkų teigimu, ir skatina plokštės trūkius.

    Kaip aptikti plyšiai

    Norėdami „pamatyti“ procesus giliai po žeme, tyrėjai pasitelkė 69 seisminio stebėjimo stočių tinklą. Juo fiksuoti tolimų žemės drebėjimų virpesiai, kurie skirtinguose uolienų sluoksniuose sklinda nevienodu greičiu.

    Iš šių signalų galima spręsti apie uolienų temperatūrą ir tankį, o kartu – apie tai, kas vyksta tektoninių plokščių sandūrose. Įrašai rinkti 2017 metų kovo–2018 metų rugsėjo laikotarpiu.

    Duomenys parodė du plyšius: vienas jų – horizontalus, ties sandūra, kur Zagroso susidūrimo zona susitinka su Makrano subdukcijos zona. Kitas – mažesnis, vertikalus ir arčiau paviršiaus, siejamas su Makrano įduba.

    Kuo skiriasi vandenyninė ir žemyninė dalys

    Tyrėjų teigimu, Makrano subdukcijos zonoje vandenyninė litosfera nuolat slenka į gylį bent iki 450 kilometrų. Tuo metu į vakarus esančioje Zagroso susidūrimo zonoje žemyninė litosfera, pagal tyrimo interpretaciją, smunka ne giliau kaip iki 300 kilometrų.

    Tokie skirtumai, mokslininkų vertinimu, prisideda prie plokštės įplyšimo ir dalies plokštės „atsiskyrimo“ gilyn. Antrasis plyšys, kaip spėjama, labiau susijęs su pačiu plokščių judėjimu, o ne vien uolienų tankio skirtumais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų skirtingų „plyšimo režimų“ koegzistavimas toje pačioje vietoje geologams yra neįprastas. Dėl to regionas tampa svarbiu „langeliu“ į procesus, kurie paprastai vyksta per itin ilgus laikotarpius ir yra sunkiai tiesiogiai stebimi.

    Kas gali vykti toliau

    Modeliai rodo, kad plyšiai progresuoja jau kelis milijonus metų, o ateityje tikėtina, kad jie susijungs. Tyrėjų aiškinimu, tarp jų esantis ribinis segmentas palaipsniui „sunaudojamas“, kai plyšimas plečiasi.

    Kitas klausimas – kaip tokie pokyčiai gali paveikti regiono vulkaninį aktyvumą. Tyrime pažymima, kad karšta magma, panašu, jau pildo kai kurias plyšių sukurtas ertmes.

    Mokslininkai šį atradimą sieja su vadinamuoju Vilsono ciklu – idėja, aprašančia, kaip vandenynai susiformuoja, plečiasi ir vėliau nyksta, kai tektoninės plokštės juda. Būtent perėjimas nuo vandenyninės subdukcijos prie žemynų kolizijos laikomas vienu svarbiausių šio ciklo etapų.

  • Mokslininkai ištyrė uolieną, nusileidusią daugiau nei 90 km į Žemės gelmes – rezultatai nustebino

    Mokslininkai ištyrė uolieną, nusileidusią daugiau nei 90 km į Žemės gelmes – rezultatai nustebino

    Uolienos gabalas, prieš daugiau nei du dešimtmečius paimtas atokių Papua Naujosios Gvinėjos salų ekspedicijoje, atskleidė netikėtų detalių apie tai, kas vyksta giliai Žemės viduje. Nauja analizė parodė, kad ši uoliena savo „kelionėje“ nusileido į daugiau nei 90 kilometrų gylį.

    Tyrėjai iš Sirakūzų universiteto šią mėginio vertę įvertino tik dabar – pritaikius pažangias analitines technologijas, leidusias perskaityti mineraluose užfiksuotą slėgio ir temperatūros istoriją. Apie rezultatus skelbiama žurnale „Nature Geoscience“.

    Analizuota vadinamoji ultradidelio slėgio eklogitinė uoliena, susidaranti subdukcijos zonose. Tai vietos, kur viena tektoninė plokštė panyra po kita, kartu „nunešdama“ dalį Žemės plutos gilyn link mantijos.

    Tokiose zonose dėl milžiniško slėgio ir aukštos temperatūros mineralai persitvarko, o dalis medžiagos po milijonų metų gali vėl atsidurti arčiau paviršiaus. Todėl tokie mėginiai laikomi itin svarbiais, siekiant tiksliau suprasti plokščių tektonikos mechanizmus.

    Kas nustatyta apie uolienos kelionę

    Mokslininkai apskaičiavo, kad uoliena nusileido į gylį, viršijantį 90 kilometrų, kur temperatūra siekė apie 800 laipsnių Celsijaus. Tokios sąlygos būdingos itin aktyvioms Žemės gelmių sritims.

    Didžiausia staigmena – ne pats gylis, o tai, kaip kito šiluminės sąlygos kelionės metu. Analizė rodo, kad pradžioje uoliena grimzdo santykinai šiltoje aplinkoje, o tik vėliau, didesniame gylyje, pateko į vėsesnes sąlygas.

    Toks „temperatūrinis scenarijus“ nevisiškai atitinka dalį iki šiol taikytų modelių, kurie aprašo subdukcijos zonų veikimą. Kitaip tariant, reali dinamika gali būti sudėtingesnė, nei tikėtasi.

    Kodėl tai svarbu žemės drebėjimams ir vulkanizmui

    Subdukcijos zonos laikomos vienomis dinamiškiausių planetos sričių: jose kyla vieni stipriausių žemės drebėjimų, aktyviai veikia ugnikalniai. Taip pat jose į gelmes pernešama anglis, skysčiai ir kitos medžiagos, svarbios ilgalaikiams Žemės procesams, įskaitant klimato reguliavimą.

    Tyrimo autoriai pateikia kelis galimus paaiškinimus, kodėl uoliena iš pradžių galėjo judėti šiltesnėmis sąlygomis. Viena hipotezė – stipresnis įšilimas mažesniame gylyje dėl trinties ir šlyties tektoninių plokščių sandūroje.

    Kitas aiškinimas – kad ši subdukcijos zona yra palyginti „jauna“ ir dar nespėjusi atvėsti iki temperatūrų, kurias prognozuoja esami modeliai. Tyrėjai neatmeta, kad galėjo veikti abu mechanizmai kartu.

    Ko tikimasi toliau

    Pasak tyrime minimų mokslininkų, ankstesni komandos darbai padėjo Papua Naujojoje Gvinėjoje identifikuoti vieną jauniausių žinomų ultradidelio slėgio uolienų sričių. Naujos technologijos leido iš naujo įvertinti seniau surinktus mėginius ir gauti informaciją, kurios anksčiau nepavyko pasiekti.

    Tyrėjai tikisi, kad panašūs metodai bus pritaikyti ir kituose pasaulio regionuose rastoms ultradidelio slėgio uolienoms. Detalesnė tokių mėginių istorija, jų vertinimu, turėtų padėti kurti tikslesnius subdukcijos zonų raidos modelius ir geriau aiškinti procesus, susijusius su kalnų formavimusi, vulkaniniu aktyvumu bei žemės drebėjimais.

  • Tyrimas: Pietryčių Azijos atogrąžų miškus prieš 50 mln. metų „pasėjo“ Australijos plutos gabalas

    Nedidelis Žemės plutos fragmentas, kadaise atskilęs nuo dabartinės šiaurės vakarų Australijos, galėjo tapti vienu svarbiausių Pietryčių Azijos atogrąžų miškų ištakų veiksnių. Tokią išvadą pateikia naujas tyrimas, paremtas augalų fosilijomis, rastomis Mianmare iškastame gintare.

    Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai teigia, kad vadinamasis Vakarų Birmos blokas (angl. West Burma Block) prieš milijonus metų pernešė į šiaurę šimtus augalų rūšių, o šios vėliau prisidėjo prie šiandieninio regiono biologinės įvairovės. Fosilijos gintare leidžia detaliai atsekti, kokia augalija tuo metu augo šioje teritorijoje.

    Pagal tyrime aprašytą scenarijų, plutos fragmentas nuo Gondvanos superkontinento atsiskyrė maždaug prieš 150 mln. metų ir apie 100 mln. metų slinko šiaurės kryptimi per tuometinį Tetijos vandenyną. Galiausiai, pradėjus maždaug prieš 50 mln. metų, jis susidūrė su Pietryčių Azija ir tapo savotišku „tiltu“ augalams.

    Tyrėjų išvada meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms, kad šis plutos gabalas kilo arčiau dabartinės Pietryčių Azijos, o regiono atogrąžų miškai daugiausia susiformavo tik po dinozaurų išnykimo prieš maždaug 66 mln. metų.

    Kas yra Vakarų Birmos blokas

    Vakarų Birmos bloku vadinamas plutos fragmentas siejamas su teritorija vakarų Mianmare. Tyrime pabrėžiama, kad jis ne tik judėjo į šiaurę, bet ir ilgą laiką išbuvo prie pusiaujo, kur buvo karšta ir drėgna – sąlygos, palankios augalams išlikti ir įvairovei didėti.

    Tuo laikotarpiu plutos fragmentas, anot vieno iš tyrimo autorių Byrono Lamonto, galėjo tapti savotiška „prieglauda“, kur išliko senos augalų linijos. Vėliau, susidūrus su Pietryčių Azija, ši augalija galėjo paplisti ir tapti šiuolaikinių ekosistemų dalimi.

    Sudėtingumo, pasak mokslininkų, pridėjo ir Indijos plokštės judėjimas. Tyrime minima, kad Indijos subkontinentas taip pat sparčiai slinko į šiaurę, o prieš maždaug 80 mln. metų susidūrė su Vakarų Birmos bloku, pakeitė jo orientaciją ir stūmė toliau, kol abi struktūros pasiekė Aziją.

    Ką parodė gintare išlikusios fosilijos

    Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 3 000 augalų fosilijų, išlikusių Mianmare gintare maždaug prieš 100 mln. metų. Jose aptikta ne tik lapų ar sėklų, bet ir žiedų bei vaisių fragmentų, kurie suteikia retesnę galimybę rekonstruoti to meto florą.

    Fosilijos priskirtos bent 392 žiedinių augalų tipams, taip pat aptikta spygliuočių, paparčių, samanų, cikadų ir kepeninių samanų atstovų. Tyrime teigiama, kad dalis šių augalų galėjo pasiekti Pietryčių Aziją būtent „plaukdami“ kartu su Vakarų Birmos bloku.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad šie radiniai nereiškia, jog Australija „neteko“ savo senosios floros: dalies augalų palikuonių esą galima rasti ir dabartinėje šalies šiaurės rytuose, kur vyrauja karštas ir drėgnas klimatas.

    Kodėl gyvūnų istorija lieka neaiški

    Vertinti, kokie gyvūnai galėjo „atkeliauti“ tuo pačiu keliu, mokslininkams gerokai sunkiau. Gintare dažniausiai išlieka tik smulkūs organizmai, todėl tyrime minimi daugiausia maži vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės ar uodai.

    Dėl to didesnių gyvūnų migracijos scenarijų šis fosilijų rinkinys praktiškai nepadeda patikrinti. Vis dėlto augalų duomenys suteikia svarbių užuominų apie tai, kaip geologiniai procesai galėjo formuoti vieną biologiškai turtingiausių pasaulio regionų.

  • Po Italija „atsisega“ Žemės pluta: tyrimas aiškina, kas sukelia daugumą Apeninų drebėjimų

    Naujas tyrimas rodo, kad po Italija Žemės pluta tarsi „atsisega“ – jos apatinė dalis atsiskiria ir grimzta į mantiją. Mokslininkai teigia, jog būtent šis procesas gali paaiškinti didelę dalį žemės drebėjimų Apeninų kalnuose.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje cituojamas tyrimo vadovas, Florencijos universiteto geologas Stefano Tavani. Pasak jo, regione matomas labai vėlyvas tektoninių procesų etapas, kai įprastą plokščių slinkimą pakeičia kitas „variklis“.

    Apeninai driekiasi per visą Italijos pusiasalį, o Viduržemio jūros regionas apskritai laikomas geologiškai itin sudėtingu: čia susiduria Afrikos ir Eurazijos plokščių įtaka, daugybė mikroplokščių ir kalnų grandinių.

    Mokslininkai aiškina, kad Afrikos plokštė jau apie 50 milijonų metų stumia į šiaurę, o gilyn į mantiją grimzta senovinio Tetio vandenyno plutos liekanos. Tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kas tiksliai palaiko dalį dabartinių deformacijų ir seisminį aktyvumą Apeninų zonoje.

    Kas yra „atsisegimas“ po Apeninais?

    Tyrėjų teigimu, po Apeninais vyksta vadinamasis delaminacijos procesas: apatinė plutos dalis „nulupa“ nuo viršutinių sluoksnių ir nusileidžia į mantiją. Straipsnyje tai apibūdinama kaip „atsisegimas“, nes procesas primena pamažu besiskiriančius sluoksnius.

    Ši interpretacija leidžia kitaip pažvelgti į tai, kas sukelia regiono žemės drebėjimus. Autorių išvada tokia: didelę seisminės veiklos dalį Apeninuose skatina ne klasikinė vienos plokštės slinktis po kita, o būtent plutos atsiskyrimas ir grimzdimas.

    Du Viduržemio jūros baseinai ir senas tektoninis „stumdymasis“

    Tyrime primenama, kad Apeninų formavimąsi lydėjo ir priešingos krypties jėgos: vienur vyko suspaudimas, kitur – tempimas. Šis derinys prisidėjo prie dviejų baseinų Viduržemio jūroje susidarymo į rytus ir vakarus nuo Korsikos bei Sardinijos salų.

    Minima, kad jaunesnė dalis – Tirėnų jūros segmentas į rytus nuo Korsikos ir Sardinijos – susiformavo maždaug prieš 10 milijonų metų. Tyrėjai pažymi, kad delaminacija gali būti trūkstamas paaiškinimas, siejantis šiuos reiškinius su dabartine kalnų juostos deformacija ir drebėjimais.

    Ką tai gali reikšti ateityje?

    Pasak S. Tavani, per kelis ateinančius milijonus metų apatinė plutos dalis gali baigti grimzti, o tektoninės plokštės šiame regione – „susivirinti“ tarpusavyje. Tokiu atveju procesai, lemiantys dabartinę dinamiką, iš esmės keistųsi.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad panašūs reiškiniai gali vykti ir kitur pasaulyje – pavyzdžiui, Helenų įduboje į pietus nuo Graikijos. Todėl Italijos pavyzdys gali padėti geriau suprasti labai vėlyvus plokščių tektonikos etapus skirtinguose regionuose.

  • Ar Žemėje kada nors buvo aukštesnis kalnas už Everestą? Geologai turi užuominų

    Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.

    Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.

    Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.

    Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.

    Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti

    Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.

    Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.

    Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.

    Senovinių „superkalnų“ kandidatai

    Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.

    Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.

    Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.

    Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.

    Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.

    Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas

    Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.

    Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.

    Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.

  • Afrikos skilimas gali vykti sparčiau: Turkana riftas pasiekė kritinę ribą, teigia mokslininkai

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyninės plutos tempimas, dėl kurio ilgainiui gali atsiverti naujas vandenynas, kai kuriose vietose gali būti pažengęs labiau, nei manyta anksčiau. Naujausi tyrėjų vertinimai rodo, kad Turkana riftas, kertantis Keniją ir Etiopiją, artėja prie būsenos, kai tolesnis žemės plutos plonėjimas tampa savotiškai savaime paspartėjančiu procesu.

    Geologai seniai aiškina, kad Rytų Afrikos rifto sistema yra viena ryškiausių vietų pasaulyje, kur žemynas lėtai skyla į dvi dalis. Tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkanti tektoninių plokščių dinamika, kurią lydi žemės drebėjimai, vulkanizmas ir ilgi, įdubomis virtę lūžiai.

    Analizuodami anksčiau sukauptus seisminius duomenis, mokslininkai nustatė, kad Turkana rifto zonoje žemyninės plutos storis kai kur siekia apie 13 kilometrų. Palyginimui, gretimuose regionuose jis gali viršyti 35 kilometrus, o toks kontrastas laikomas svarbiu rodikliu, jog lūžio zona yra stipriai susilpnėjusi.

    Geodinamikos modeliuose dažnai akcentuojama riba, kai pluta suplonėja iki maždaug 15 kilometrų: tuomet ji tampa lengviau perskeliama, o įtrūkius gali aktyviau maitinti iš gelmių kylanti karšta medžiaga ir magma. Būtent todėl Turkana rifto rezultatai interpretuojami kaip ženklas, kad regione gali būti prasidėjęs naujas rifto vystymosi etapas.

    „Kai pluta pasiekia kritinį plonį, deformacijos gali vykti lengviau, o lūžio sistema ima sparčiau „įsivažiuoti““, – teigia tyrėjų apibendrinimas, remiantis publikuotomis analizėmis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje scenarijus būtų toks: pluta toliau plonėja, magma iš gelmių prasiveržia ir stingdama pamažu formuoja naują, labiau vandenyninei plutai būdingą pagrindą. Geologiniu masteliu tai gali reikšti, kad po kelių milijonų metų į atsiveriantį duburį potencialiai galėtų įsiskverbti Indijos vandenyno vandenys ir pradėti formuotis naujas baseinas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad net jei procesas vietomis spartėja, tai nereiškia artėjančio „greito“ žemyno perskilimo žmonių gyvenimo trukmės mastu. Žemynų skilimas yra lėtas, o konkrečių etapų greitis priklauso nuo daugelio veiksnių: plutos sudėties, šiluminio režimo, mantijos srautų ir tektoninių jėgų pasiskirstymo.

    Turkana įduba svarbi ir ne vien geologams. Tai vienas reikšmingiausių pasaulio regionų, kuriame rasta daug ankstyvųjų žmonių protėvių fosilijų, todėl vietovė neretai vadinama žmogaus evoliucijos tyrimų centru.

    Įdomu tai, kad naujesnės geologinės interpretacijos kelia klausimą, ar išskirtinis fosilijų gausumas susijęs tik su istoriniu regiono vaidmeniu, ar ir su aplinkos sąlygomis, kurias sukūrė pati rifto raida. Tyrėjai sieja plutos plonėjimą su intensyvesniu nuogulų kaupimusi prieš maždaug 4 milijonus metų, o nuogulos, kaip žinoma, gali tapti ypač palankia terpe palaikams išlikti.

  • Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Apeninai driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį, tačiau geologams ilgai kėlė galvosūkį, kodėl šioje zonoje vienu metu fiksuojami, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys procesai. Vienur žemės pluta tempiama, kitur spaudžiama, o dalis teritorijų kyla, kai gretimi plotai sėda.

    Ne mažiau mįslingi ir žemės drebėjimai: skirtingose Apeninų pusėse jų mechanizmai rodo nevienodą deformaciją. Tai reiškia, kad tame pačiame kalnų sistemos regione veikia skirtingos jėgos, kurios paprastai siejamos su skirtingais tektoniniais režimais.

    Naujas raktas į Apeninų mįslę

    Florencijos universiteto geologų grupė, vadovaujama Stefano Tavanio, siūlo paaiškinimą, siejamą su procesu, vadinamu delaminacija. Tai laipsniškas tankios apatinės plutos dalies ir su ja susijusios litosferos atsiskyrimas, kai atskilusi medžiaga ima grimzti gilyn Žemės mantijos kryptimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas nevyksta vienu metu po visais Apeninais. Jis slenka tarsi frontas, o zona, kur prasideda atsiskyrimas, apibūdinama kaip delaminacijos vyrių sritis, kur apatiniai sluoksniai pradeda skirtis nuo viršuje esančios plutos.

    Ką parodė GPS, palydovai ir seisminiai duomenys

    Tyrėjai rėmėsi kelių tipų duomenimis: GPS matavimais, palydoviniais stebėjimais bei žemės drebėjimų įrašais. Taip pat lygino rezultatus su informacija apie ribą tarp plutos ir mantijos, vadinamą Mohorovičičiaus neįtaisa, arba Moho.

    Analizė parodė per daugiau nei 500 kilometrų besitęsiančią struktūrą po Apeninais, kur Moho riba Tirėnų jūros pusėje persidengia su riba Adrijos pusėje. Tokia geometrija, mokslininkų vertinimu, gali būti pėdsakas vietos, kur tankesnė apatinė pluta atsiskiria ir grimzta į gilesnius Žemės sluoksnius.

    Plutos judesių duomenys papildo šį vaizdą. GPS rodo, kad Apeninų vidinėje dalyje vyksta tempimas, siekiantis apie 4 milimetrus per metus, o išoriniame pakraštyje tuo pat metu matomas maždaug 2 milimetrų per metus trumpėjimas.

    Toks derinys mokslininkų apibūdinamas kaip akordeono judesys: kalnų sistemos vidus tarsi plečiasi, o priekinė dalis dar patiria suspaudimą. Būtent delaminacija, jų teigimu, gali sukurti sąlygas vienu metu vykti abiem deformacijos tipams.

    Kodėl vienur kyla, o kitur sėda?

    Kai delaminacijos frontas slenka po kalnynu, sunkesni apatiniai sluoksniai, kurie anksčiau „spaudė“ plutą, pradeda nykti, nes atsiskiria ir grimzta. Juos gali pakeisti lengvesnė mantijos medžiaga, todėl pluta viršuje linkusi kilti ir lengviau temptis.

    Tačiau prieš slenkantį frontą dalis plutos vis dar lieka susieta su gilyn grimztančiomis struktūromis, todėl ji gali būti traukiama žemyn ir patirti suspaudimą. Tai paaiškina, kodėl gretimuose regionuose fiksuojami priešingi vertikalūs ir horizontalūs judesiai.

    Mokslininkai taip pat šį modelį sieja su ilgesne regiono raida, kai Apeninų formavimą milijonus metų veikė plokščių sąveika ir gilyn smengančios plokštės traukimasis. Tai prisidėjo prie plutos tempimo vakarinėje pusėje ir Tirėnų jūros baseino raidos, o vėlesniais laikais delaminacija galėjo tapti trūkstamu paaiškinimu, kodėl deformacijos tęsėsi ir po ankstesnių etapų.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad pateiktas scenarijus dar nėra galutinis atsakymas į visus klausimus apie giliąją Italijos sandarą. Norint tiksliau atkurti, kaip sąveikauja pluta ir mantija, reikės detalesnių skaitinių modelių ir papildomų geofizinių duomenų.

  • Mokslininkai pietų Indijos vandenyne pirmąkart tiesiogiai užfiksavo naujo vandenyno dugno formavimąsi

    Vandenyninė pluta dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį ir nuolat atsinaujina vidurio vandenynų kalnagūbriuose, kur tektoninės plokštės skiriasi. Paprastai šį procesą mokslininkai vertina netiesiogiai, remdamiesi geologiniais pėdsakais ir pavieniais seismologiniais signalais.

    Šį kartą situacija buvo kitokia: 2024 metų vasarį Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda įrengė povandeninę observatoriją OHA-GEODAMS. Ji apėmė atkarpą povandeniniame kalnagūbryje netoli atokių Amsterdamo ir Sen Polo salų.

    2024 metų balandžio 26 dieną toje zonoje prasidėjo žemės drebėjimų „spiečius“, tapęs signalu, kad dugnas ima skilti ir plėstis. Tyrėjams pasisekė, nes netoliese išsiliejusi lava nepalaidojo prietaisų: ji pasiekė maždaug už 2 kilometrų, todėl stebėjimai nebuvo nutraukti.

    Vidurio vandenynų kalnagūbriuose plokštės skiriasi, o iš mantijos kylanti magma užpildo atsiveriančius plyšius. Magmai stingstant susiformuoja nauja vandenyninė pluta, o procesą dažnai lydi žemės drebėjimai ir laipsniškas dugno reljefo persitvarkymas.

    Tačiau naujieji matavimai parodė, kad vien drebėjimų neužtenka paaiškinti visam fiksuotam poslinkiui. Užfiksuotas horizontalus dugno judėjimas atitiko tai, kas kai kuriais atvejais būtų susikaupę per 30–60 metų nuolatinio plėtimosi, nors registruotų drebėjimų magnitudė siekė apie 5.

    Tokie skirtumai verčia iš naujo vertinti, kiek energijos ir deformacijos vandenynų plėtimasis „paslepia“ nuo seismometrų. Mokslininkai daro išvadą, kad didelė judesio dalis vyko aseisminiu būdu, tai yra kaip lėtas slydimas be ryškių smūginių drebėjimų.

    Tiesioginiai stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip magmos įsiveržimai iš tikrųjų „išskiria“ plokštes ir kaip greitai gali pasikeisti dugno struktūra. Tai svarbu ir tikslesniam seisminių rizikų vertinimui regionuose, kur tektoninis judėjimas gali vykti ne tik staigiais smūgiais, bet ir tyliais šliaužimo epizodais.

    Be to, tokie įvykiai padeda tikslinti vandenyninės plutos formavimosi modelius, kurie naudojami aiškinant Žemės šilumos srautus, cheminių elementų apytaką tarp gelmių ir vandenynų, taip pat ilgalaikę planetos tektoninę raidą. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

  • Rytų Afrikoje žemynas skyla greičiau nei manyta: pluta vietomis suplonėjo iki 13 km

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyno skilimas, mokslininkų vertinimu, kai kuriose zonose yra pažengęs labiau, nei rodė ankstesni modeliai. Nauji geofiziniai duomenys iš Turkano įdubos, esančios Rytų Afrikos rifto sistemoje, leidžia manyti, kad žemės pluta čia suplonėjusi iki kritinių reikšmių.

    Ši riftų sistema driekiasi per Etiopiją ir Keniją bei yra viena aktyviausių žemyninės plutos tempimo zonų pasaulyje. Ji formuojasi ten, kur tektoninės plokštės pamažu tolsta viena nuo kitos, o žemyninė pluta ilgainiui silpnėja, trūkinėja ir leidžiasi.

    Tyrime, publikuotame Nature Communications, nurodoma, kad rifto centre plutos storis siekia apie 13 kilometrų, kai aplinkinėse teritorijose jis viršija 35 kilometrus. Toks kontrastas yra aiškus signalas, kad tempimo procesai rifo ašyje koncentruojasi ir pluta ten artėja prie būsenos, kai ji gali pradėti elgtis labiau kaip vandenyninė nei žemyninė.

    Mokslininkai aiškina, kad plutos plonėjimas yra natūrali riftų raidos dalis, tačiau tokie skaičiai rodo labiau pažengusį etapą, nei dažnai įsivaizduojama visuomenėje. Kitaip tariant, skilimas nėra vien paviršinės įtrūkos ar pavieniai žemės drebėjimai, o ilgalaikė struktūrinė žemyno pertvarka.

    Rytų Afrikos regione Afrikos ir Somalio plokštės tolsta maždaug kelių milimetrų per metus greičiu, o pats skilimo procesas tęsiasi dešimtis milijonų metų. Nors tempai žmogaus gyvenimo masteliu atrodo menki, geologiniu požiūriu tai nuoseklus ir stabilus mechanizmas.

    Tyrėjai pažymi, kad rifto aktyvumą gali stiprinti ir magmos judėjimas bei vulkanizmas, nes karšta mantijos medžiaga iš apačios silpnina plutą ir palengvina jos tempimą. Dėl to kai kuriose vietose skilimas gali progresuoti sparčiau, nei prognozuota remiantis bendresniais modeliais.

    Vienas iš dažniausiai aptariamų Rytų Afrikos rifto sistemos raidos scenarijų yra vadinamoji okeanizacija, kai gilesnės įtrūkos pradeda pildytis magma, susiformuoja naujas vandenyno dugnui būdingas plutos tipas, o vėliau į žemumas gali įsiveržti vanduo. Tai reikštų, kad Rytų Afrika ilgainiui galėtų atsiskirti nuo likusios žemyno dalies.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai milijonų metų perspektyvos procesas, o ne artimiausių dešimtmečių lūžis. Didesnė praktinė reikšmė šiandien yra regiono seisminis ir vulkaninis aktyvumas, nes riftų zonose dažniau fiksuojami žemės drebėjimai, deformacijos ir su magmos judėjimu susiję reiškiniai.

    Turkanos regionas plačiai žinomas ir dėl paleoantropologinių radinių, čia aptikta daug homininų fosilijų. Nauji geologiniai vertinimai papildo šį vaizdą: reljefo sėdimas ir nuosėdų kaupimasis riftų įdubose gali sudaryti palankesnes sąlygas palaikams išlikti, todėl radinių gausa nebūtinai reiškia išskirtinai intensyvią žmonių evoliucijos veiklą vien šioje vietoje.

    Toks požiūris nekeičia Turkanos reikšmės, bet padeda tiksliau suprasti, kodėl būtent čia susiformavo palankus „archyvas“ seniesiems kaulams ir akmens įrankiams. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais svarbu ne tik tai, kas vyko praeityje, bet ir tai, kaip geologija padėjo tai išsaugoti iki mūsų dienų.

  • Rytų Afrika pamažu skyla: mokslininkai aiškina, kur gali formuotis naujas vandenynas

    Rytų Afrikoje vykstantys tektoniniai procesai pamažu stumia žemyną link didelių pokyčių: regionas ilgainiui gali skilti į dvi dalis, o skilimo vietoje susiformuotų naujas vandenynas. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkantis procesas, kurį šiandien galima stebėti iš geologinių požymių.

    Pagrindinė zona siejama su Rytų Afrikos rifto sistema, besitęsiančia nuo Afaro srities šiaurėje iki Mozambiko pietuose. Ši sistema apima daug lūžių ir įdubų, o aktyviausiose vietose žemės pluta tempiasi, plonėja ir yra veikiama mantijos šilumos srautų.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas Turkana įdubos apylinkėse, kur, kaip nurodo tyrėjai, plutos storis kai kuriose vietose gali būti smarkiai sumažėjęs. Tai svarbu todėl, kad plonesnė pluta lengviau skyla, o ilgainiui tokiuose ruožuose didėja vulkanizmo ir seisminio aktyvumo tikimybė.

    Mokslininkų vertinimu, Afrikos ir Somalio tektoninės plokštės šiame regione tolsta viena nuo kitos maždaug 4,7 milimetro per metus greičiu. Žmogaus gyvenimo masteliu tai beveik nepastebima, tačiau geologiniu laiku toks judėjimas reiškia nuoseklų rifto plėtimąsi ir vis gilesnės įdubos formavimąsi.

    Ilgalaikė tokio proceso kryptis vadinama okeanizacija: kai pluta tiek suplonėja, kad į plyšius ima veržtis magma, o vėliau naujai susiformavęs dugnas ima priminti vandenyninę plutą. Tokiais atvejais rifto slėnis palaipsniui gali būti užliejamas vandeniu, o galiausiai atsirastų naujas vandenynas, panašiai kaip kadaise formavosi Raudonoji jūra.

    Geologai pabrėžia, kad net jei rifto zonoje fiksuojama pažengusi plutos deformacija, tai nereiškia artimo, greito žemyno skilimo. Lūžiai gali aktyvėti epizodiškai, kai kuriuose ruožuose procesas sulėtėja ar persiskirsto, o bendras vaizdas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant magmos judėjimą ir regioninę tektoninę įtampą.

    Rytų Afrikos riftas yra vienas svarbiausių „gyvų“ žemyninio skilimo pavyzdžių pasaulyje, todėl jis intensyviai tiriamas pasitelkiant palydovinę geodeziją, seisminius matavimus ir geologinius žemėlapius. Šie duomenys leidžia tiksliau vertinti, kuriose vietose pluta plonėja sparčiausiai ir kaip laikui bėgant kinta įtampų laukai, lemiantys lūžių raidą.