CP v2

Tag: Tel Avivo universitetas

  • Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Kas rasta Kumrane?

    Tel Avivo universiteto tyrėjai skelbia naują hipotezę apie vadinamąjį 364 dienų kalendorių, minimą Negyvosios jūros ritiniuose. Šis kalendorius ilgus metus kėlė klausimą, ar jis buvo realiai naudojamas kasdien, ar veikiau turėjo religinę, idealaus pasaulio tvarkos prasmę.

    Skirtingai nei daugelyje kitų Antrosios Šventyklos laikotarpio žydų bendruomenių taikyti mėnulio ar mišrūs skaičiavimo būdai, 364 dienų metai sudaro tiksliai 52 savaites. Dėl to šventės kasmet išpuola tą pačią savaitės dieną, o visas ciklas atrodo neįprastai tvarkingas ir lengvai prognozuojamas.

    Kodėl 364 dienos tapo problema?

    Matematinė sistema turi trūkumą: astronominiai, su Saulės ciklu susiję metai yra maždaug viena ketvirtąja dienos ilgesni už 364 dienas. Iš pirmo žvilgsnio menkas skirtumas laikui bėgant kaupiasi ir, nenaudojant pataisų, po kelių dešimtmečių šventės pradėtų ryškiai slinkti metų laikų atžvilgiu.

    Tai ypač svarbu bendruomenėms, kurių šventės siejosi su sezonais, žemdirbystės darbais, derliaus pradžia ir pirmaisiais vaisiais. Jei kalendorius nebesutampa su metų laikais, religiniai ritualai, susieti su gamtos ciklais, tampa vis sunkiau išlaikomi praktikoje.

    Nauja hipotezė: kalendorius galėjo keistis

    Tel Avivo universiteto tyrėja Eshbal Ratzon siūlo paaiškinimą, suderinantį dvi anksčiau konkuruojančias interpretacijas. Pasak jos, 364 dienų kalendorius galėjo būti naudojamas ankstyvuoju Kumrano bendruomenės laikotarpiu, tačiau vėliau jo taikymas realiame gyvenime darėsi vis sudėtingesnis.

    Tokiu atveju kalendorius galėjo išlikti kaip religinis idealas ir tapatybės ženklas net tada, kai praktiniams poreikiams bendruomenė ėmė taikytis prie kito laiko skaičiavimo. Tyrėjų teigimu, tai padėtų suprasti, kodėl ritiniuose kalendoriaus tema minima dažnai, bet pats 364 dienų modelis, žvelgiant grynai astronomiškai, atrodo sunkiai išlaikomas be korekcijų.

    Religija, politika ir ginčas dėl švenčių datų

    Mokslininkų vertinimu, kalendorius buvo ne vien techninis įrankis, bet ir ginčo dėl autoriteto simbolis. Kumrano tradicijoje akcentuota nuostata, kad švenčių tvarka yra dieviškai nustatyta, todėl jos neturėtų reguliuoti žmonės ar religinė administracija.

    Tuo pat metu Jeruzalėje veikę religiniai lyderiai rėmėsi kitu kalendoriniu skaičiavimu, todėl skirtingos sistemos reiškė ir skirtingą šventinių dienų nustatymo praktiką. Tokie nesutarimai galėjo atspindėti platesnę įtampą tarp uždaros bendruomenės ir tuometinio religinio centro, o kalendorius tapo aiškiu riboženkliu, kas laikoma teisinga tradicija.

    Negyvosios jūros ritinių korpuse tyrėjai išskiria apie 20 tekstų, susijusių su kalendoriumi ir astronomija, o vienu reikšmingiausių kontekstų laikoma Jubiliejų knyga. Joje 364 dienų sistema pristatoma kaip teisingas dieviškas modelis, kritikuojant mėnulio kalendoriaus taikymą kitose aplinkose.

    Jei naujoji rekonstrukcija pasitvirtins, 364 dienų kalendorius nebus vertinamas nei kaip vien abstrakti teorija, nei kaip ilgai be priekaištų veikęs praktinis sprendimas. Greičiau tai galėjo būti realiai taikytas, bet vėliau dėl neatitikimų metų laikams vis labiau simboline tapęs laiko tvarkos modelis.

  • Siuco kanalas ir Viduržemio jūra: kaip nuo 1869 metų perplaukusios rūšys keičia ekosistemą

    1869 metais pradėjęs veikti kanalas sutrumpino prekybos maršrutus tarp Europos ir Azijos ir tapo vienu svarbiausių pasaulio jūrų transporto mazgų. Tačiau ekologiniu požiūriu jis sukūrė naują „koridorių“, leidžiantį organizmams persikelti tarp anksčiau atskirtų baseinų.

    Tel Avivo universiteto tyrėjų komanda, analizuodama Viduržemio jūros ekosistemą, suskaičiavo apie 120 žuvų rūšių, kurios iš Raudonosios jūros pateko per Siuco kanalą. Tokie persikėlimai dažnai vadinami lessepsine migracija, o jos mastas laikui bėgant tik augo.

    Mokslininkai sukūrė statistinį modelį, kuris padeda ne tik paaiškinti jau užfiksuotus migracijos atvejus, bet ir prognozuoti, kurios rūšys gali tapti artimiausiais „naujokais“. Tarp labiausiai tikėtinų kandidatų jie įvardijo žvaigždinį iglopygį, kininį barbulinį ožkelį ir geltondėmį karanksą.

    Tyrimui naudotos stereoskopinės povandeninės vaizdo sistemos su masalu, įrengtos 5–150 metrų gylyje Eilato įlankoje ir palei Izraelio Viduržemio jūros pakrantę. Išanalizavę šimtus valandų įrašų, mokslininkai lygino 179 žuvų populiacijas, sugretindami rūšis, kurios jau persikėlė, su artimais giminaičiais, vis dar gyvenančiais tik Raudonojoje jūroje.

    Vienas svarbiausių tyrimo akcentų buvo tai, kad vertintos ne vien „sėkmingai įsitvirtinusios“ rūšys, bet ir jų pradinės populiacijos Raudonojoje jūroje. Tai leido atskirti, kokie bruožai buvo būdingi dar iki migracijos, o kokie atsirado jau prisitaikant naujoje aplinkoje.

    Rezultatai rodo, kad didesnę tikimybę persikelti ir įsitvirtinti turi rūšys, mažiau priklausomos nuo koralinių rifų. Kartu tyrimas kvestionuoja paprastą prielaidą, esą labiausiai plinta „universalios“ rūšys, galinčios gyventi beveik bet kur, nes sėkmę, panašu, lemia konkretesnės ekologinės savybės.

    Atvykusios į Viduržemio jūrą žuvys keičia elgseną ir neretai ima naudoti kitokias buveines nei Raudonojoje jūroje. Be to, invazinės rūšys dažnai ne „užpildo laisvas nišas“, o konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, slėptuvių ir teritorijos.

    „Iki šiol biologines invazijas dažniausiai bandyta suprasti tiriant rūšis, kurios jau atvyko į Viduržemio jūrą. Mes žengėme žingsnį atgal ir paklausėme, kokios šios rūšys yra dar prieš prasidedant jų kelionei“, – sakė tyrėjai.

    Tokių modelių reikšmė didėja ir dėl klimato kaitos: šylant vandeniui Viduržemio jūra tampa palankesnė tropinėms rūšims. Ankstyvos prognozės gali padėti stiprinti ekologinį monitoringą, greičiau aptikti naujus invazinius organizmus ir įvertinti rizikas žvejybai bei biologinei įvairovei.