CP v2

Tag: Televizoriai

  • Kiek nemokamų kanalų gausite per anteną ir kodėl jų nematote: paprasti žingsniai viską sutvarkys

    Kiek nemokamų kanalų gausite per anteną ir kodėl jų nematote: paprasti žingsniai viską sutvarkys

    Nemokama antžeminė televizija daugeliui vis dar yra paprasčiausias būdas žiūrėti pagrindinius kanalus be abonentinio mokesčio. Didžiąją pasiūlos dalį sudaro vadinamieji multipleksai, kai keli kanalai transliuojami tuo pačiu dažniu, o imtuvas juos išskaido į atskiras programas.

    Įprastoje vietovėje dažniausiai pavyksta rasti apie 35–40 nekoduotų kanalų, tačiau skaičius gali pastebimai skirtis. Tam įtakos turi siųstuvų padengimas, regioninės transliacijos ir tai, ar jūsų namuose pasiekiami vietiniai multipleksai, kurių sudėtis periodiškai keičiasi.

    Kas lemia, kiek kanalų matysite?

    Pastaraisiais metais daugelyje Europos šalių antžeminė TV plačiai pereina prie DVB-T2 su HEVC vaizdo kodavimu, nes taip efektyviau naudojamas radijo dažnių spektras ir galima pasiūlyti daugiau HD turinio. Jei jūsų televizorius ar priedėlis nepalaiko DVB-T2 ir HEVC, dalies kanalų galite apskritai nematyti.

    Ne mažiau svarbus ir garsas: dalis transliacijų naudoja „Dolby Digital Plus“ (E-AC-3), todėl senesni ar pigesni priedėliai kartais rodo vaizdą, bet „praranda“ garsą. Tokiu atveju verta patikrinti įrenginio specifikaciją ir garso išvesties nustatymus.

    Kada problema yra antena?

    Antena reikalinga visais atvejais, tačiau jos tipas turi atitikti gyvenamąją vietą ir siųstuvo atstumą. Arti siųstuvo neretai pakanka paprastos UHF kryptinės antenos, o sudėtingesnėse vietovėse prireikia didesnio stiprinimo, teisingesnio krypties parinkimo ar geresnės montavimo vietos.

    Atskirą dėmesį verta skirti tam, kad skirtingi multipleksai gali būti transliuojami skirtinguose dažnių ruožuose, todėl universali antena ne visada veikia vienodai gerai visiems paketams. Praktikoje tai dažnai atrodo taip: vieni kanalai rodomi puikiai, o kiti dingsta arba „kvadratuoja“.

    Kaip teisingai surasti kanalus?

    Kanalų paieška televizoriuje ir išoriniame priedėlyje vyksta panašiai: prijunkite anteną, meniu pasirinkite signalą DVB-T arba DVB-T2 ir paleiskite automatinę kanalų paiešką. Po kelių minučių įrenginys išsaugo rastas stotis, dažnai pagal loginę numeraciją, jei ji įjungta nustatymuose.

    Jei kai kurių kanalų trūksta, verta patikrinti, ar įjungta LCN funkcija, ar teisingai parinkta šalis ar regionas, taip pat ar nėra išjungtas DVB-T2 režimas. Kai neveikia tik vienas multipleksas, dažnai padeda rankinė paieška, įvedant konkretaus siųstuvo dažnį.

    Transliacijų parametrai ir kanalų sudėtis laikui bėgant keičiasi, todėl kanalų paiešką naudinga periodiškai pakartoti. Tai ypač aktualu po techninių darbų siųstuvuose, persitvarkius regioninėms transliacijoms ar pakeitus anteną.

  • Taip televizoriaus ant sienos nekabinkite: „pasidaryk pats“ triukas gali kainuoti brangiai

    Taip televizoriaus ant sienos nekabinkite: „pasidaryk pats“ triukas gali kainuoti brangiai

    Televizoriaus montavimas ant sienos daugeliui atrodo paprastas darbas, tačiau rizikos prasideda tada, kai bandoma taupyti laiką ir atsisakyti tam skirto laikiklio. Specialistai pabrėžia, kad improvizacijos su virvėmis, diržais, kabliais ar kitais sprendimais dažnai baigiasi brangia įrenginio žala.

    Dauguma šiuolaikinių televizorių pritaikyti VESA standartui, kuris numato tvirtinimą varžtais prie specialaus laikiklio. Būtent laikiklis paskirsto svorį, stabilizuoja ekraną ir mažina vibracijas, kurios ilgainiui gali atlaisvinti tvirtinimus.

    Ar galima kabinti be laikiklio?

    Praktiškai tai įmanoma tik išimtiniais atvejais, kai pats gamintojas komplekte pateikia konkrečiam modeliui skirtą montavimo sistemą. Tačiau net ir tada paprastai naudojama sieninė juosta ar atraminė detalė, tad visiškas tvirtinimo elementų atsisakymas nėra saugus sprendimas.

    Bandant pakeisti laikiklį „pasidaryk pats“ būdu, pakanka menko mazgo atsilaisvinimo ar tvirtinimo taško įtrūkimo, kad televizorius nukristų. Tuomet nukenčia ne tik ekranas, bet ir siena, po juo stovintys baldai ar grindys.

    Laikiklį reikia derinti prie sienos

    Renkantis laikiklį svarbu atsižvelgti ne vien į televizoriaus įstrižainę, bet ir į svorį bei tvirtinimo taškų išdėstymą. Fiksuotas laikiklis dažniausiai tinka, kai ekranas žiūrimas tiesiai iš vienos vietos, o pasukamas ar pakreipiamas praverčia, kai kambaryje yra keli žiūrėjimo kampai.

    Ne mažiau svarbus ir sienos tipas. Betonas ar pilnavidurės mūro sienos paprastai leidžia užtikrinti tvirtą sujungimą, o gipskartonio pertvaroms reikia specialių tvirtinimų ir įvertinimo, ar konstrukcija atlaikys apkrovą.

    Saugios alternatyvos be gręžimo

    Jei nenorite gręžti sienos, saugesnis kelias yra televizorių statyti ant tvirtos sieninės lentynos ar specialaus baldo, tačiau būtina įsitikinti, kad laikomoji galia atitinka įrenginio svorį. Taip pat populiarėja grindiniai stovai, įskaitant trikojus, kurie leidžia keisti vietą ir išvengti sienų pažeidimų.

    Ekspertai rekomenduoja prieš montavimą pasitikrinti televizoriaus instrukciją, VESA parametrus ir sienos būklę, o jei kyla abejonių, kreiptis į meistrus. Dažniausia klaida yra manyti, kad jei laikosi šiandien, laikysis ir po kelių mėnesių.

  • Žiūrite TV kelias valandas per dieną? Paskaičiavo, kiek tai kainuoja elektrai per metus

    Žiūrite TV kelias valandas per dieną? Paskaičiavo, kiek tai kainuoja elektrai per metus

    Televizorius daugelyje namų veikia kasdien po kelias valandas, o neretai lieka įjungtas beveik visą dieną. Nors jis paprastai nėra didžiausias elektros rijikas buityje, reguliarus naudojimas ilgainiui atsispindi sąskaitose.

    Reali sąnauda labiausiai priklauso nuo ekrano dydžio, technologijos, energinės klasės ir nustatytos ryškumo vertės. Kuo didesnis ekranas ir kuo ryškesnis vaizdas, tuo daugiau energijos suvartojama.

    Kiek elektros naudoja televizorius?

    Mažesni LED televizoriai dažnai naudoja apie 30–60 W, o didesni nei 65 colių modeliai įprastai gali siekti 100–200 W ir daugiau. Skaičiai kinta ir dėl papildomų funkcijų, pavyzdžiui, aukštos raiškos apdorojimo ar didelio garso sistemos apkrovimo.

    OLED atveju suvartojimas ypač priklauso nuo rodomo turinio, nes ryškios scenos reikalauja daugiau galios nei tamsios. Dėl to vien tik gamintojo nurodyta galia ne visuomet tiksliai parodo, kiek iš tiesų kainuos žiūrėjimas.

    Didžiausią įtaką daro valandos

    Svarbiausia – kiek laiko televizorius veikia per dieną. Pavyzdžiui, 80 W televizorius, žiūrimas 4 valandas per dieną, per parą sunaudoja apie 0,32 kWh elektros, per mėnesį – apie 9,6 kWh, o per metus – maždaug 115 kWh.

    Jei tas pats televizorius veikia 7–8 valandas per dieną, metinis suvartojimas gali priartėti prie dvigubos reikšmės. Todėl net ir taupus modelis, paliekamas įjungtas didžiąją dienos dalį, ilgainiui taps pastebima eilute sąskaitoje.

    Nematoma sąnauda: budėjimo režimas

    Išjungus televizorių pulteliu jis dažniausiai visiškai neatsijungia nuo elektros tinklo, o pereina į budėjimo režimą. Toks standby režimas leidžia greičiau įsijungti ir palaikyti atnaujinimus.

    Šiuolaikiniai televizoriai budėjimo režimu dažniausiai naudoja apie 0,3–1 W, tačiau senesni įrenginiai gali vartoti ir kelis kartus daugiau. Per parą tai atrodo menkai, bet per metus, ypač kai namuose yra keli nuolat budintys įrenginiai, susidaro apčiuopiama suma.

    Norint mažinti suvartojimą, dažnai pakanka sumažinti ekrano ryškumą ir įjungti energijos taupymo režimą, nes gamykliniai nustatymai neretai pritaikyti ryškioms parduotuvių sąlygoms. Jei žinoma, kad televizorius ilgiau nebus naudojamas, praktiška jį išjungti per maitinimo lizdą ar jungiklį turinčią ilgintuvo juostą.

    Perkant naują televizorių verta atidžiai pasižiūrėti energijos etiketę ir joje nurodomą suvartojimą, kad būtų lengviau palyginti skirtingus modelius. Ilgainiui net nedideli įpročių ir nustatymų pokyčiai gali sumažinti išlaidas, neaukojant vaizdo kokybės.

  • 3 klaidos valant televizoriaus ekraną: taip pašalinsite pirštų žymes be dryžių ir įbrėžimų

    3 klaidos valant televizoriaus ekraną: taip pašalinsite pirštų žymes be dryžių ir įbrėžimų

    Televizoriaus ekranas greitai pasidengia dulkėmis ir pirštų atspaudais, o netinkamas valymas gali palikti dryžius ar net subraižyti paviršių. Specialistai pabrėžia, kad šiuolaikinės LED, OLED ir QLED panelės yra jautrios ne tik chemijai, bet ir per stipriam spaudimui.

    Pirmas žingsnis, kurį daugelis praleidžia, yra pasiruošimas. Prieš valydami išjunkite televizorių, atjunkite nuo elektros ir palaukite, kol ekranas atvės. Ant tamsaus, neįkaitusio paviršiaus geriau matyti dulkės ir riebalų dėmės, todėl lengviau nuvalyti tolygiai.

    Kaip nuvalyti dulkes saugiai

    Kasdieniams nešvarumams pakanka sausos, švarios mikropluošto šluostės. Valykite lengvais, švelniais judesiais, nespausdami matricos, nes stipresnis prispaudimas gali sukelti mikroįbrėžimų arba pažeisti dangą, ypač plonesniuose modeliuose.

    Praktinis patarimas, apie kurį dažnai pamirštama: nuvalykite ir rėmelį bei televizoriaus stovą. Ten susikaupusios dulkės vėliau vėl nusėda ant ekrano, todėl atrodo, kad jis apsineša iš karto po valymo.

    Kokios priemonės tinka, o kokių vengti

    Jei liko riebalų žymių, mikropluošto šluostę galima labai lengvai sudrėkinti distiliuotu vandeniu arba naudoti ekranams skirtą valiklį. Esminė taisyklė paprasta: skystį pilkite ant šluostės, o ne ant ekrano, kad drėgmė nepatektų į įrenginio vidų ir nesukeltų gedimų.

    Stiklo valikliai, agresyvūs buitiniai detergentai ir priemonės su alkoholiu gali pažeisti ekrano dangą, jei gamintojas jų aiškiai nerekomenduoja. Taip pat nereikėtų naudoti popierinių rankšluosčių, šiurkščių šluosčių ar virtuvinių kempinių, nes jų paviršius gali palikti smulkių rėžių.

    Paskutinis žingsnis, kuris gelbsti nuo dryžių

    Nuvalius nešvarumus, ekraną verta perbraukti sausa mikropluošto šluostės puse, kad neliktų drėgmės likučių. Būtent jie dažniausiai virsta matomais dryžiais, ypač žiūrint šviesias scenas.

    Reguliarus dulkių nuėmimas sumažina poreikį stipriau valyti įsisenėjusias dėmes, o kartu ir riziką netyčia pažeisti jautrią ekrano dangą. Toks įprotis padeda ilgiau išlaikyti ekraną švarų ir vizualiai ryškų.

  • HDMI 2.2 jau ant slenksčio: aiškėja, kada pasirodys pirmieji įrenginiai ir kam jie skirti

    HDMI 2.2 jau ant slenksčio: aiškėja, kada pasirodys pirmieji įrenginiai ir kam jie skirti

    HDMI 2.2 specifikacija jau kurį laiką yra baigta, tačiau rinkoje vis dar nematyti nei televizorių, nei kitų įrenginių su šia sąsaja. Vartotojams tai kelia natūralų klausimą: kada pagaliau pasirodys pirmieji produktai ir ar naujovė iškart pasieks masinę rinką.

    Apie galimą debiuto laiką užsiminė HDMI Licensing Administrator vadovas Rob Tobias. Pasak jo, pirmųjų įrenginių pristatymai tikėtini kitų metų pradžioje, kai tradiciškai vyksta didieji elektronikos renginiai, kuriuose gamintojai rodo naujas televizorių ir namų pramogų sistemų kartas.

    Vis dėlto pristatymas nebūtinai reikš greitą pasirodymą parduotuvėse. Net ir po oficialių anonsų gamintojams reikia laiko pradėti masinę gamybą, suderinti komponentų tiekimą ir užtikrinti suderinamumą, todėl realus įrenginių prieinamumas gali nusikelti vėliau.

    Tikėtina, kad pradžioje HDMI 2.2 pirmiausia bus diegiamas brangesniuose, aukščiausios klasės televizoriuose ir pažangiose garso sistemose. Tokia eiga jau matyta anksčiau: HDMI 2.1 taip pat ne iš karto tapo standartu visiems, o pirmiausia atsirado premium segmente, kur naujos jungtys ir didesni parametrai labiausiai atsiperka.

    Kas keičiasi su HDMI 2.2?

    Didžiausias praktinis pokytis yra pralaidumo šuolis iki 96 gigabitų per sekundę, kai dabartinė HDMI 2.1 riba siekia 48 gigabitus per sekundę. Tai reiškia, kad per tą patį kabelį galima perduoti daugiau duomenų, o tai ypač svarbu aukštos raiškos ir didelio kadrų dažnio vaizdui.

    HDMI 2.2 numato palaikymą nesuspaustiems vaizdo formatams su 10 bitų ir 12 bitų spalvų gyliu, įskaitant 8K 60 hercų režimą ir 4K 240 hercų režimą. Tokie parametrai aktualūs ne tik televizoriams, bet ir žaidimų įrangai bei kompiuterių monitoriams, kur svarbus itin sklandus vaizdas.

    Naujasis standartas taip pat reiškia naujų laidų poreikį, nes didesniam pralaidumui būtini atitinkami kabeliai ir sertifikavimas. Praktikoje tai gali tapti dar viena priežastimi, kodėl gamintojai diegs HDMI 2.2 etapais, o vartotojams teks atidžiau rinktis priedus.

    Ką tai reikš pirkėjams?

    Artimiausiu metu HDMI 2.1 dar išliks pakankamas daugumai kasdienių scenarijų, ypač jei naudojamas 4K vaizdas įprastais kadrų dažniais. Tačiau tiems, kurie planuoja investuoti į aukščiausios klasės 8K įrangą ar maksimalų 4K našumą žaidimuose, HDMI 2.2 gali tapti svarbiu argumentu renkantis naują televizorių ar monitorių.

    Jei prognozės pasitvirtins, pirmieji pristatymai turėtų įvykti kitų metų pradžioje, tačiau masiškesnio paplitimo dar gali tekti palaukti. Kol kas aišku viena: HDMI 2.2 ateina ne staiga, o nuosekliai, pradedant nuo brangiausios įrangos segmentų.

  • Saulė gali greitai išblukinti OLED televizorių: ką daryti, kad ekranas neprarastų ryškumo

    Saulė gali greitai išblukinti OLED televizorių: ką daryti, kad ekranas neprarastų ryškumo

    Ryški saulė svetainėje gali būti maloni žmonėms, tačiau televizoriui tai neretai tampa rimtu išbandymu. Daugeliu atvejų LCD ir LED ekranai tiesioginę šviesą pakelia geriau, o didžiausia reali rizika jiems dažniau siejama su karščiu ir prastesniu vaizdo matomumu dėl atspindžių.

    Visai kita situacija su OLED technologija, kur vaizdą kuria organinės šviesą skleidžiančios medžiagos. Jos jautresnės tiek aukštesnei temperatūrai, tiek ultravioletiniams spinduliams, todėl ilgalaikė kasdienė saulės ekspozicija gali paspartinti ekrano senėjimą ir ryškumo mažėjimą.

    Kodėl OLED jautresni saulei?

    Tyrėjai yra parodę, kad ultravioletiniai spinduliai kartu su šiluma gali skatinti OLED sluoksnių degradaciją, o tai ilgainiui pasireiškia mažesniu ryškumu ir trumpesne panelės tarnavimo trukme. Laboratoriniuose bandymuose fiksuota, kad po maždaug 300 valandų UV poveikio tradicinėse struktūrose gali prasidėti medžiagų migracija ir suprastėti elektronų perdavimas.

    Tokie pokyčiai praktikoje gali reikšti, kad ekranas tampa pastebimai blankesnis, o norint išlaikyti tą patį vaizdo įspūdį, televizoriui tenka dirbti didesnėmis apkrovomis. Būtent todėl OLED modeliams gamintojai dažnai diegia papildomas apsaugas, kurios automatiškai riboja ryškumą ir mažina perkaitimo tikimybę.

    Ką galite padaryti namuose?

    Pirmas ir paprasčiausias sprendimas yra televizoriaus nestatyti taip, kad į ekraną kelias valandas per dieną kristų tiesioginiai saulės spinduliai. Jei perstatyti nėra galimybės, verta pasirūpinti užuolaidomis, roletais ar žaliuzėmis, kurios sumažina tiek UV, tiek šilumos poveikį.

    Taip pat svarbu nepainioti dviejų dalykų: atspindžiai ekrane pirmiausia gadina matomumą, bet OLED atveju tiesioginė saulė gali veikti ir pačią panelę. Dėl to vien matinė danga ar geresnis antirefleksinis sluoksnis padeda akims, tačiau nebūtinai išsprendžia ilgalaikės degradacijos riziką.

    Kokios naujos kryptys atsiranda?

    Moksliniuose darbuose aprašomi ir konstrukciniai sprendimai, kurie gali padidinti OLED atsparumą UV poveikiui. Viena krypčių siejama su alternatyviomis katodų ir elektronų įpurškimo sluoksnių medžiagomis, pavyzdžiui, iterbio panaudojimu, kuris bandymuose blokavo nepageidaujamą atomų migraciją ir stabilizavo ryškumą.

    Kol tokie sprendimai taps plačiai paplitę masinėje gamyboje, praktiškiausia taisyklė išlieka paprasta: OLED televizorių geriausia laikyti atokiau nuo tiesioginės saulės, o patalpą valdyti taip, kad šviesa nekaitintų panelės kasdien valandų valandas.

  • Pirkėjai dažnai to neįvertina: 5 svarbūs OLED televizorių trūkumai prieš perkant

    OLED televizoriai jau ne vienerius metus laikomi vienu geriausių pasirinkimų vaizdo kokybei, nes gali pasiūlyti itin gilų juodą atspalvį, aukštą kontrastą ir tikslias spalvas. Vis dėlto net ir ši technologija turi ribojimų, kurie realiame naudojime kai kuriems pirkėjams tampa lemiami.

    Renkantis televizorių svarbu įvertinti ne tik kainą ar įstrižainę, bet ir kambario apšvietimą, turinio žiūrėjimo įpročius bei tai, kiek metų planuojate įrenginį naudoti. Šie veiksniai gali nulemti, ar OLED privalumai atsvers trūkumus.

    Dažniausiai minima OLED problema yra vaizdo išdegimas, kai ilgai rodomi statiniai elementai palieka pastebimą pėdsaką ekrane. Taip nutikti gali dėl kanalų logotipų, naujienų juostų, žaidimų sąsajos ar nuolat rodomų meniu.

    Gamintojai taiko apsaugos priemones, pavyzdžiui, pikselių poslinkį, ryškumo mažinimą statiniams objektams ar automatines ekrano priežiūros funkcijas. Tačiau visiškai panaikinti rizikos neįmanoma, ypač jei televizorius dažnai naudojamas vienodam turiniui.

    Kitas praktinis aspektas yra ryškumas: daugelyje situacijų OLED modeliai gali nusileisti daliai LCD ar Mini LED televizorių, ypač kai patalpoje daug natūralios šviesos. Esant stipriam apšvietimui tamsios scenos gali atrodyti mažiau sodrios, o bendras vaizdas prarasti dalį gylio.

    Žiūrint filmus dieną ar kambaryje su dideliais langais skirtumas kartais tampa akivaizdus, todėl prieš perkant verta įvertinti, kurioje vietoje stovės televizorius ir kada dažniausiai bus žiūrimas turinys.

    Daugeliui pirkėjų rimtas barjeras išlieka kaina, nes OLED panelės gamyba yra sudėtingesnė ir brangesnė. Už panašų biudžetą neretai galima rasti didesnės įstrižainės Mini LED ar LCD televizorių su aukštu ryškumu ir plačiu funkcijų rinkiniu.

    OLED konstrukcija susijusi ir su dar vienu minusų bloku: organiniai sluoksniai laikui bėgant dėvisi, todėl per ilgą laikotarpį gali mažėti ryškumas ar kisti spalvų atkūrimas. Dėl to pirkėjams, kurie televizorių planuoja naudoti ypač ilgai ir intensyviai, verta pasverti ne tik šiandienos vaizdą, bet ir eksploatacijos perspektyvą.

    Vis dėlto OLED išlieka vienas stipriausių pasirinkimų kino ir žaidimų gerbėjams, ypač jei žiūrima prietemoje ir dažnai keičiamas turinys. Prieš perkant labiausiai padeda paprasta taisyklė: suderinkite technologiją su savo aplinka, įpročiais ir realiu biudžetu.

  • Televizorius gali rodyti prasčiau nei įmanoma: dažnai kaltas vienas įprotis, kurį pakeisite nemokamai

    Jei atrodo, kad televizoriaus vaizdas nuvilia, priežastis ne visada slypi ekrano kokybėje ar neteisinguose vaizdo režimuose. Labai dažnai problemą sukuria paprastas dalykas – per mažas atstumas iki ekrano, dėl kurio vaizdas atrodo grubesnis, o akys pavargsta greičiau.

    Toks žiūrėjimas ypač išryškina turinio trūkumus, kai rodoma ne aukščiausios raiškos transliacija. Dideliame ekrane 720p ar panašios kokybės sporto transliacijos ir senesni įrašai gali atrodyti prasčiau ne dėl televizoriaus, o dėl to, kad sėdima per arti.

    Vienas dažniausių signalų – akių nuovargis, galvos skausmas ar įtampa kakle po ilgesnio žiūrėjimo. Kai ekranas užima per didelę regos lauko dalį, akys nuolat „šokinėja“ per vaizdą, o smulkūs artefaktai, triukšmas ir suspaudimo žymės tampa pastebimesni.

    Per mažas atstumas taip pat gali sukurti klaidingą įspūdį, kad prasti yra spalvų perėjimai ar judesio atkūrimas. Iš tikrųjų dalis šių efektų tiesiog tampa labiau matomi, kai ekrane matote daugiau atskirų vaizdo elementų.

    Dažnai naudojama paprasta taisyklė – televizoriaus įstrižainę padauginti maždaug iš 1,5 ir gautą reikšmę laikyti orientyru patogiam atstumui. Tai nėra griežtas standartas, tačiau daugeliui žmonių toks intervalas padeda sumažinti akių apkrovą ir pagerina bendrą vaizdo suvokimą.

    Pavyzdžiui, 55 colių televizoriui dažnai tinka maždaug 1,4–2,3 metro atstumas, 65 colių – apie 1,7–2,4 metro, o 77 colių – maždaug 1,8–2,9 metro. Kuo didesnė įstrižainė, tuo labiau verta įsitikinti, kad sofa ar krėslas nėra per arti.

    Praktikoje kartais pakanka tiesiog pastumti sofą ar krėslą toliau, kad vaizdas atrodytų natūralesnis ir mažiau vargintų. Tai ypač pasijunta žiūrint ilgesnį turinį: sumažėja akių nuovargis, o kaklas nebūna taip įtemptas.

    Jei namuose dažnai žiūrite ne vien 4K filmus, bet ir televizijos kanalus ar sporto transliacijas, teisingas atstumas gali būti toks pat svarbus kaip ir vaizdo nustatymai. Prieš investuojant į naują televizorių, verta pirmiausia išbandyti šį paprastą, nieko nekainuojantį sprendimą.

  • Juodas ekranas ir nėra signalo? Štai kodėl staiga dingo antžeminė televizija ir ką daryti

    Juodas ekranas ir nėra signalo? Štai kodėl staiga dingo antžeminė televizija ir ką daryti

    Staiga įjungus televizorių pasitinka juodas ekranas ir pranešimas nėra signalo, tačiau tai ne visada reiškia sugedusį įrenginį ar anteną. Dažna priežastis – suplanuoti techniniai darbai siųstuvuose, dėl kurių antžeminės televizijos transliacijos laikinai sustabdomos.

    Antžeminė televizija veikia per siųstuvų tinklą, o kanalai transliuojami paketais, vadinamais multipleksais. Kai konkrečiame siųstuve vyksta profilaktika, testavimas ar modernizacija, tame regione trumpam dingsta visas multipleksas, todėl vienu metu gali neberodyti keliolika kanalų.

    Svarbu tai, kad tokie sutrikimai paprastai būna lokalūs ir paliečia tik tas vietoves, kur tuo metu aptarnaujama įranga. Pasibaigus darbams signalas dažniausiai grįžta automatiškai, o televizoriaus iš naujo derinti nereikia, nebent operatorius pakeičia transliacijos parametrus.

    Jei signalas dingo netikėtai, pirmiausia verta patikrinti, ar problema ne namuose: ar tvirtai prijungtas antenos kabelis, ar nepasikeitė televizoriaus įvesties šaltinis, ar antenos stiprintuvas gauna maitinimą. Kai kuriuose televizoriuose praverčia ir paprastas perkrovimas, ypač jei imtuvas ilgai veikė budėjimo režimu.

    Dar viena dažna priežastis – priėmimo sąlygų pokyčiai: stiprus vėjas gali pasukti anteną, o intensyvūs krituliai kartais trumpam pablogina signalo kokybę. Jeigu rodomas ne visiškas signalo nebuvimas, o vaizdas trūkinėja, kvadratėja ar dingsta tik dalis kanalų, tai dažnai rodo silpną arba nestabilų priėmimą.

    Taip pat verta prisiminti, kad dalis kanalų transliuojami skirtingais standartais, todėl ne visi imtuvai vienodai juos priima. Jeigu televizorius ar priedėlis nepalaiko DVB-T2 ir HEVC, dalies paketų jis gali nerodyti net ir esant stipriam signalui, o tuomet problema atrodys kaip staigus dingimas.

    Jei po kelių valandų transliacijos neatsistato, o kaimynai taip pat nemato kanalų, tikėtina, kad darbai užtruko arba įvyko nenumatytas gedimas siųstuve. Tokiu atveju naudinga pasitikrinti oficialius planinių darbų pranešimus ir gedimų informaciją, o jei problema tik jūsų namuose, gali prireikti antenos meistro patikros.

  • Nemokami HD kanalai bute: ši kambarinė antena gali išgelbėti, bet viena klaida viską sugadina

    Nemokami HD kanalai bute: ši kambarinė antena gali išgelbėti, bet viena klaida viską sugadina

    Norint žiūrėti nemokamą skaitmeninę antžeminę televiziją DVB-T2 HD kokybe, ne visada reikia stogo ar balkono antenos. Daugeliui gyvenančių daugiabučiuose išeitis yra kambarinė antena, tačiau ji veikia ne visomis sąlygomis ir reikalauja tinkamo pastatymo.

    Kambarinė antena signalą priima patalpoje ir perduoda jį televizoriui arba priedėliui su DVB-T2 imtuvu. Lietuvoje antžeminės televizijos priėmimo kokybė labiausiai priklauso nuo atstumo iki siųstuvo, pastato konstrukcijų ir to, ar tarp antenos ir siųstuvo nėra didelių kliūčių.

    Praktiškai kambarinė antena dažniausiai pasiteisina, kai siųstuvas yra netoli, o signalą mažiau slopina gelžbetonis, metalizuoti langai ar storos sienos. Jei gyvenate toliau nuo siųstuvo arba signalą „užstoja“ reljefas ir tankus užstatymas, patikimesnė gali būti lauko antena, montuojama išorėje.

    Į ką žiūrėti renkantis anteną

    Renkantis kambarinę anteną svarbu patikrinti, ar ji palaiko UHF dažnių ruožą, kuriame dažniausiai transliuojami antžeminės televizijos multipleksai. Kai kuriose vietovėse gali būti aktualus ir VHF ruožas, todėl universalesni modeliai paprastai suteikia daugiau lankstumo.

    Dar vienas parametras yra stiprinimas, paprastai nurodomas decibelais. Didesnis stiprinimas gali padėti, kai signalas silpnesnis, tačiau jis neišsprendžia problemos, jei signalas iš esmės „neateina“ dėl kliūčių arba netinkamos krypties.

    Jei antena turi aktyvų stiprintuvą, jai gali reikėti maitinimo per USB arba atskirą adapterį. Toks sprendimas kartais pagerina priėmimą, bet vietose su stipriu signalu gali sukelti trikdžius, todėl svarbu įvertinti realias sąlygas namuose.

    Kur pastatyti, kad veiktų HD

    Geriausia pradėti nuo siųstuvo krypties įvertinimo ir anteną statyti prie lango, kuris „žiūri“ į siųstuvą. Net kelių metrų skirtumas bute gali pakeisti rezultatą, nes signalą smarkiai veikia sienos, perdangos ir metaliniai paviršiai.

    Pastatę anteną įjunkite kanalų paiešką ir patikrinkite signalo stiprumą bei kokybę televizoriaus nustatymuose. Jei vaizdas stringa ar garsas trūkinėja, pabandykite perkelti anteną aukščiau, pavyzdžiui, ant spintelės, ir pasukti ją keliais laipsniais.

    Dažna klaida yra anteną paslėpti už televizoriaus, tarp laidų, lentynoje ar prie metalinių daiktų, kurie gali ekranizuoti signalą. Taip pat verta laikyti atokiau nuo „Wi-Fi“ maršrutizatorių, kompiuterių ir kitų elektronikos prietaisų, jei pastebite papildomus trukdžius.

    Kada verčiau rinktis lauko anteną

    Jei kambarinė antena net ir prie lango neužtikrina stabilaus vaizdo, tikėtina, kad signalas jūsų būste yra per silpnas arba per daug iškraipytas. Tokiais atvejais dažnai padeda lauko antena, nes ji montuojama ten, kur mažiau kliūčių ir geresnė „matomumo“ zona siųstuvo kryptimi.

    Taip pat svarbu įsitikinti, kad televizorius ar priedėlis iš tiesų palaiko DVB-T2 ir vaizdo kodavimą, naudojamą transliacijose. Jei įranga senesnė, gali reikėti atskiro DVB-T2 imtuvo, kitaip net ir geras signalas negarantuos vaizdo.

    Galiausiai, jei situacija neaiški, verta atlikti paprastą testą: kelioms valandoms pasiskolinti kitą anteną ir palyginti rezultatą. Skirtingi modeliai dėl konstrukcijos ir stiprinimo realiomis sąlygomis gali elgtis nevienodai, todėl „popieriniai“ parametrai ne visada pasako viską.