Tag: Tempestitai

  • Mokslininkai aptiko 405 000 metų audrų ritmą: jį gali lemti Žemės orbitos ciklai

    Mokslininkai aptiko 405 000 metų audrų ritmą: jį gali lemti Žemės orbitos ciklai

    Senovinių uolienų sluoksniuose mokslininkai aptiko keistą dėsningumą: galingų audrų palikti nuosėdų „pėdsakai“ kartojasi maždaug kas 405 000 metų.

    Toks ciklas užfiksuotas geologiniame įraše – audrų suformuotos nuosėdos tai išauga, tai sumažėja, o šis ritmas gali būti susijęs su ilgalaikiais Žemės orbitos pokyčiais, vadinamais Milankovičiaus ciklais.

    Tyrėjų dėmesio centre atsidūrė tai, kas vyksta po audrų: nors stiprūs vėjai ir liūtys atrodo „nušluojantys“ pėdsakus, dalis smėlio, dumblo ir kitų dalelių nusėda vandenynų dugne, o vėliau, per milijonus metų, virsta uolienomis.

    Tokie audrų suformuoti nuosėdų sluoksniai vadinami tempestitais. Jie gali išsaugoti informaciją apie audras šimtus milijonų metų, tačiau sudėtingiausia dalis – ne atpažinti sluoksnį, o suprasti, kaip tokie įvykiai pasiskirstė laike ir ar juose yra ritmas.

    Kas yra tempestitai ir kaip jie „įrašo“ audras

    Audrų metu bangos ir srovės gali sujudinti jūros dugno nuogulas, jas pernešti ir suklostyti naujuose sluoksniuose. Vėliau šiuos sluoksnius užkloja naujos nuosėdos, jie susispaudžia ir sukietėja.

    Geologams tai – tarsi natūralus archyvas, kuriame galima rasti stichinių įvykių požymių. Vis dėlto vienas radinys dar neatsako į klausimą, ar audrų intensyvumas kito atsitiktinai, ar periodiškai.

    24 mln. metų įrašas ir 59 pasikartojimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama geologo Shuyuano Shi iš Kinijos Naftos žvalgybos ir plėtros tyrimų instituto, analizavo uolienas Kinijos Sičuano baseine. Ten aptinkami maždaug pusės milijardo metų senumo sluoksniai, susiformavę senovinėje tropinėje jūroje.

    Mokslininkai taikė ciklostratigrafiją – metodą, ieškantį pasikartojančių raštų nuosėdinėse uolienose ir lyginantį juos su žinomais Žemės orbitos ciklais. Kartu panaudoti ir uolienose išlikę cheminiai „užuominos“ leido atkurti apie 24 mln. metų geologinės istorijos.

    Šiame laikotarpyje jie nustatė 59 ciklus, kurių kiekvienas truko maždaug po 405 000 metų. Analizuojant, kuriose ciklo fazėse dažniau pasitaikė tempestitai, išryškėjo dėsningumas: jie dažniau telkėsi ciklo kilimo ir piko fazėse.

    Tokiais laikotarpiais nuosėdos buvo storesnės, grubesnės ir dažnai sukrautos glaudžiau – tai gali rodyti intensyvesnę audrų veiklą. Priešingose fazėse sluoksniai buvo plonesni, smulkesni ir retesni.

    Kaip su tuo gali būti susijusi Žemės orbita

    Žemės orbita aplink Saulę nėra idealiai apskrita – ji šiek tiek elipsinė, o šis „elipsiškumo“ laipsnis (ekscentriškumas) laikui bėgant kinta. Skirtingų planetų gravitacija sukelia kelių persidengiančių ciklų svyravimus, tarp jų – ir apie 405 000 metų trunkantį.

    Tyrėjai pažymi, kad tokie pokyčiai iš esmės nepadidina ir nesumažina per metus gaunamos Saulės energijos kiekio, tačiau gali keisti, kaip ji pasiskirsto per sezonus. Tai siejama ir su precesija – Žemės ašies orientacijos kitimu laikui bėgant.

    Pasak mokslininkų, šilto kambro klimato sąlygomis tokie sezoninės kaitos pokyčiai galėjo periodiškai sustiprinti tropinių vandenynų įšilimą ir energijos apykaitą tarp jūros ir atmosferos – tai galėjo sudaryti palankesnes sąlygas galingesnėms audroms.

    Vis dėlto ryšys dar nelaikomas galutiniu: pastebėtą modelį galėjo paveikti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, jūros lygio kaita, nuosėdų kiekis ar tai, kokiomis sąlygomis tempestitai apskritai geriausiai išsilaiko.

    Neaišku ir tai, ar toks audrų aktyvumo ritmas galėtų pasireikšti šiuolaikiniame klimate – dabartinės sąlygos skiriasi nuo kambro laikotarpio. Tačiau tyrimas rodo, kad tempestitai gali tapti dar vienu įrankiu rekonstruojant labai seną Žemės klimatą ir audrų kaitą.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology“.