Brangstant iškastiniam kurui, griežtėjant taršos reikalavimams ir augant norui turėti patogų, beveik nereikalaujantį priežiūros šildymą, šilumos siurbliai tapo vienu dažniausiai svarstomų sprendimų ir senesniuose namuose. Vis dėlto būtent čia kyla daugiausia abejonių: ar įrenginys „patemps“ su senais radiatoriais ir ar elektra netaps nauju finansiniu galvos skausmu.
Praktika ir tyrimai rodo, kad svarbiausias veiksnys nėra pastato amžius. Kur kas daugiau lemia realus pastato šilumos poreikis, reikiama šildymo sistemos paduodamo vandens temperatūra, taip pat tai, ar siurblys teisingai parinktas ir kokybiškai sumontuotas.
Ką iš tiesų rodo tyrimai
Viena dažniausiai kartojamų klaidingų nuostatų – esą šilumos siurblys tinka tik naujiems arba kapitaliai atnaujintiems namams. Fraunhofer ISE instituto analizuoti duomenys iš senesnių pastatų parodė, kad įrenginiai gali veikti efektyviai ir esamame fonde, jei sistema pritaikyta pastato poreikiams.
Tokiuose vertinimuose dažnai remiamasi sezoniniu efektyvumo rodikliu, kai skaičiuojama, kiek šilumos gaunama iš vieno elektros vieneto per visą šildymo sezoną. Paprastai tariant, kuo žemesnės temperatūros vandens reikia namui šildyti, tuo lengviau šilumos siurbliui dirbti ir tuo mažesnės sąnaudos.
Radiatoriai sename name – ne nuosprendis
Dar vienas mitas – kad įsirengus šilumos siurblį privaloma ardyti grindis ir montuoti grindinį šildymą. Realybėje daugelis senų radiatorių sistemų gali veikti ir toliau, jeigu radiatoriai pakankamo dydžio, o namas nereikalauja itin aukštos paduodamo vandens temperatūros.
Jei keliuose kambariuose šilumos pritrūksta, dažnai nebūtina keisti visos sistemos. Užtenka pakeisti konkretų radiatorių didesnio ploto modeliu arba įrengti sprendimą, kuris efektyviau atiduoda šilumą esant žemesnei vandens temperatūrai.
Rinkoje daugėja ir aukštesnės temperatūros šilumos siurblių, kurie gali paruošti karštesnį vandenį. Tačiau kuo aukštesnė paduodamo vandens temperatūra, tuo dažniau didėja elektros sąnaudos, todėl ekonomiškiausia strategija paprastai yra siekti kuo žemesnės temperatūros, kuri dar užtikrina komfortą.
Didžiausia klaida – parinkti galią „iš akies“
Prieš perkant įrangą svarbiausia tiksliai įvertinti pastato šilumos nuostolius. Inžinerinėje praktikoje tai dažniausiai pradedama nuo energinio audito arba bent jau skaičiuojamojo šilumos poreikio įvertinimo, nes nuo to priklauso ir siurblio galia, ir jo darbo režimai.
Per didelės galios įrenginys gali dažniau įsijungti ir išsijungti, o tai ilgainiui blogina darbo sąlygas ir didina nusidėvėjimą. Per mažos galios siurblys per šalčius gali nepadengti poreikio, todėl daugiau dirbs elektrinis tenas ar kitas atsarginis šaltinis, o tada sąskaitos šokteli.
Jeigu namas prastai apšiltintas, šilumos siurblys vis tiek gali veikti, bet mokėti teks daugiau, nes didelės šilumos netektys niekur nedingsta. Dažniausiai didžiausi nuostoliai patiriami per stogą ar perdangą, taip pat per nesandarius langus ir duris, todėl net dalinė termomodernizacija gali reikšmingai sumažinti reikalingą galią ir sąnaudas.
Sudėtingesniais atvejais, pavyzdžiui, kai pastato negalima lengvai apšiltinti ar jis turi kitų ribojimų, praktikuojami hibridiniai sprendimai. Tuomet šilumos siurblys didžiąją sezono dalį dirba kaip pagrindinis šaltinis, o prie didžiausių šalčių įsijungia esamas katilas ar kitas rezervinis šildymas, kad nereikėtų pirkti itin galingo siurblio.
Galutinis atsakymas, ar šilumos siurblys sename name bus hitas, priklauso ne nuo statybos metų, o nuo skaičiavimų, sistemos temperatūrų ir montavimo kokybės. Būtent čia slypi riba tarp patogaus šildymo ir sąskaitų, kurios gali nemaloniai nustebinti.
