Kodėl baterijos staiga tapo auksu?
Italijoje sparčiai augant saulės ir vėjo elektrinių gamybai, elektros sistema vis dažniau susiduria su paradoksu: gyventojų sąskaitos išlieka didelės, tačiau didmeninėje rinkoje kai kada atsiranda valandų, kai elektra atpinga iki itin žemų kainų ar net tampa neigiama.
Tai lemia atsinaujinančių išteklių specifika: energija pagaminama tada, kai šviečia saulė ar pučia vėjas, o ne tada, kai jos labiausiai reikia tinklui. Tokiose situacijose vis didesnę vertę įgauna energijos kaupimas.
Didelės baterijų sistemos, vadinamos BESS, leidžia sugerti perteklinę elektrą ir ją grąžinti į tinklą vėliau, kai kainos aukštesnės arba kai sistemoje trūksta galios. Dėl to baterijos tapo strateginiu infrastruktūros elementu, o investuotojų dėmesys joms primena aukso karštinę.
Italija šiame procese išsiskiria itin didelėmis ambicijomis, tačiau kartu ryškėja ir kita medalio pusė: projektų paraiškų apimtys gerokai lenkia realias galimybes prisijungti prie tinklo.
Italija: 300 GW paraiškų ir ribota pažanga
Italijos perdavimo sistemos operatorė Terna iki 2025 metų pabaigos buvo gavusi apie 300 GW prašymų prijungti aukštos ir ypač aukštos įtampos kaupimo projektus. Vis dėlto leidimus buvo gavusi tik dalis projektų, o realiai statyboms pasirengusių baterijų apimtys buvo dar kuklesnės.
Tuo pat metu šalyje jau įdiegti kaupimo pajėgumai augo, tačiau Terna vertinimu iki 2030 metų Italijai gali reikėti apie 72 GWh kaupimo talpos. Ilgesnėje perspektyvoje, ruošiantis 2040 metų scenarijams, šis poreikis gali dar didėti.
Dideli paraiškų skaičiai nebūtinai reiškia, kad visi projektai bus pastatyti. Energetikos rinkoje vis dažniau kalbama apie išankstinę vietų tinkle rezervaciją, kai teisė prisijungti prie tinklo pati savaime tampa verte, kurią galima parduoti ar perleisti.
Europos Komisija pastaraisiais metais ne kartą pabrėžė, kad prie tinklo laukimo eilės didėja visoje Europoje, o spartesnis atsinaujinančios energetikos diegimas be lygiagretaus tinklų ir kaupimo plėtros didina sistemos įtampas.
Vokietija rodo dar didesnį mastą
Panašios tendencijos ryškėja ir Vokietijoje, kur paraiškų mastas tapo dar įspūdingesnis. Tinklo operatoriai 2025 metais sulaukė dešimčių tūkstančių paraiškų didelėms baterijų sistemoms, tačiau realiai veikiančių projektų apimtys išliko palyginti nedidelės.
Vokietijos reguliuotojai taip pat perspėjo, kad dalis paraiškų gali dubliuotis, kai tas pats vystytojas tą patį projektą registruoja skirtinguose tinklo taškuose ir tik vėliau apsisprendžia, kur statyti.
Tokioje aplinkoje rinkoje atsiranda naujas reiškinys: prekiaujama ne pačiomis baterijomis, o galimybe ateityje turėti prijungimą. Tai leidžia anksti sukurti projekto vertę, net jei statybos dar neprasidėjo.
Dėl to energijos kaupimas vis dažniau traktuojamas kaip atskira turto klasė, kurią aktyviai vertina fondai ir bankai, ieškantys ilgalaikių, prognozuojamų pajamų srautų.
Kai atkeliauja bankai, keičiasi taisyklės
Didėjantis finansuotojų aktyvumas siejamas su tuo, kad baterijų projektams lengviau pritaikyti struktūrizuotus pajamų modelius. Vienas dažniausių instrumentų yra tolling tipo sutartys, kai baterijos savininkas išnuomoja dalį pajėgumų už fiksuotą mokestį ir taip sumažina priklausomybę nuo rinkos svyravimų.
Energetikos sandorių praktikoje tai reiškia, kad dalis pajamų tampa kontraktuota, o pinigų srautai labiau prognozuojami. Tokia struktūra paprastai padidina projektų patrauklumą skoliniam finansavimui.
Vis dėlto rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad šis augimas turi ir šešėlinę pusę. Kadangi parengti projektą dokumentuose kainuoja gerokai mažiau nei jį pastatyti, vertė gali būti sukuriama dar iki realių investicijų į įrangą.
„Tai didelis arbitražas: perki, kai pigiau, parduodi, kai brangiau. Net nekaldamas nė vienos vinies, viską išvystai popieriuje ir sukuri vertę“, – sakė finansų sandorių konsultantas Stefano Endrizzi.
Italija pradeda stabdyti tariamus projektus
Europos Komisija savo rekomendacijose dėl prijungimo prie tinklo yra pripažinusi spekuliacinių paraiškų problemą, kuri ilgina eiles ir mažina sistemos efektyvumą. Tarp minimų priežasčių įvardijamas tinklo pajėgumų kaupimas, kelios paraiškos tam pačiam projektui ir atvejai, kai prisijungimas blokuojamas siekiant vėliau parduoti teises.
Kaip galimos priemonės minimi brandos kriterijai, terminai, sankcijos ir finansiniai užstatai, kurių netenkama, jei projektas neįgyvendinamas.
Italija 2026 metais ėmėsi koreguoti taisykles, siekdama mažinti vadinamąjį virtualų tinklo užimtumą. Reformos logika paprasta: pajėgumai turi atitekti realiai pažengusiems ir leidimus turintiems projektams, o ankstyvose stadijose esantys planai gali prarasti rezervaciją.
Tačiau rinkos dalyviai įspėja, kad griežtesnės garantijos gali netiesiogiai didinti rinkos koncentraciją, nes smulkesniems vystytojams tampa sunkiau ilgai išlaikyti projektą be didelio kapitalo.
Brangsta žemė ir auga konkurencija
Didėjant susidomėjimui baterijomis, saulės ir vėjo energetika, auga konkurencija dėl žemės ir tinklo prijungimų. Italijos žemės ūkio rinkos vertinimai rodo, kad atsinaujinančių projektų plėtra kai kuriose vietovėse pastebimai kelia žemės kainas.
Energetikos projektų konsultantai teigia matantys atvejus, kai žemės vertė šiaurinėje Italijoje reikšmingai išauga vien dėl to, kad sklypas tampa patrauklus energijos infrastruktūrai.
Šiandienos rinkoje žemės vertė vis dažniau priklauso ne vien nuo to, ką galima joje užauginti. Ji priklauso ir nuo to, ar šalia yra pajėgūs tinklai, ar įmanoma užsitikrinti prijungimą ir vietą ateities elektros sistemoje.
Energetikos ekspertai pabrėžia, kad tolesnė atsinaujinančių išteklių plėtra Europoje vis labiau remsis dviem dalykais: tinklų modernizavimu ir kaupimo plėtra, nes be jų didelio masto žaliosios generacijos integracija tampa brangi ir neefektyvi.