Actekų mitologijoje pasaulis gyvena apokaliptiniais ciklais: saulė užgęsta, o civilizaciją nušluoja katastrofa. Šis pasakojimas vadinamas penkių saulių mitu, o dabartinė – penktoji – saulė esą gali baigtis milžiniškais žemės drebėjimais.
Tekste, publikuotame „The Collector“, aiškinama, kad actekai tikėjo: kad saulė nenustotų degusi, jai būtinas nuolatinis gyvybę teikiantis žmogaus kraujas. Dėl to žmonių aukojimas buvo suprantamas ne kaip bausmė, o kaip kosmoso „priežiūros“ pareiga.
Pasak mito, iki dabartinės saulės jau buvo keturios – Jaguarų, Vėjo, Lietaus ir Vandens. Kiekvieną kartą, saulės šviesai užgesus, pasaulį ištikdavo jos vardą atitinkanti nelaimė: nuo milžiniškų jaguarų iki uraganinių vėjų, ugninių lietų ir visuotinių potvynių.
Šių ciklų priežastis aiškinama dievų konfliktu: plunksnuotosios gyvatės dievo Kecalkoatlio (Quetzalcoatl) ir kosminio burtininko Tezkatlipokos. Jų smurtinės kovos esą ne tik griovė saules, bet ir žmones paversdavo „šalutine žala“.
Kaip gimė penktoji saulė
Po dar vienos dievų kovos jie susirinko Teotihuakane ir nusprendė sukurti dabartinę saulę – Tonatiu (Tonatiuh). Tačiau saulės nebuvo galima tiesiog „sukurti iš nieko“: mitas pasakoja apie dievų apsisprendimą aukotis, kad pasaulis galėtų tęstis.
Humble dievas Nanahuacinas (Nanahuatzin) pasisiūlė tapti saule ir įšoko į aukojimo laužą. Taip jis esą virto saulės dievybe, tačiau istorija tuo nesibaigė – saulė nejudėjo ir svilino žemę, žudydama žmones.
Kad saulė pradėtų judėti ir nežudytų pasaulio, dievai, pagal mitą, turėjo paaukoti ir save. Vienas po kito jie atidavė gyvybę vėjo dievui Ehekatliui (Ehecatl), kuris galėjo pajudinti saulę ir taip išgelbėti žemę nuo sunaikinimo.
„Skola“ dievams ir žmonių aukos
Mite teigiama, kad žmonės privalėjo atsilyginti dievams už jų saviauką, todėl atsirado nextlahualli – šventos skolos idėja. Ši skola, actekų supratimu, galėjo būti apmokėta tik gyvybę teikiančiu krauju.
Žmonių aukojimas buvo žinomas ir kitose ikikolumbinėse visuomenėse, tačiau actekų civilizacijoje jis, kaip pasakojama, buvo itin dažnas ir tapo kasdienybės dalimi. Kraujas turėjo maitinti Tonatiu ir suteikti jam energijos degti toliau.
Pranašystė apie pabaigą: žemės drebėjimai
Actekai pranašavo, kad penktoji saulė, dar vadinama Nahui Olin (Nahui Ollin), bus sunaikinta didžiuliais žemės drebėjimais. Ši baimė paaiškina, kodėl, pasak mito, buvo dedamos milžiniškos pastangos palaikyti kosminę tvarką.
Pasakojime minima ir Tzitzimime – moteriškos žvaigždžių dievybės, vaizduotos su kaukolių sijonais, nors kartu siejamos su vaisingumu. Teigiama, kad jos buvo pavaldžios Itzpapalotlei (Itzpapalotl) ir gyveno rojuje Tamoančane (Tamoanchan).
Vienas iš gąsdinančių mito elementų – tikėjimas, kad jei nepavyktų įžiebti ugnies paaukoto žmogaus krūtinės ertmėje, Tzitzimime nusileistų iš dangaus, sunaikintų Tonatiu ir užbaigtų civilizaciją.
Dėl tokios pasaulio pabaigos baimės, pasakojime pabrėžiama, žmonių aukojimas buvo įaustas į įvairias actekų gyvenimo sritis – nuo gimimo ritualų ir karo iki ekonomikos ir mirties sampratos.