Meilė šuniui dažnai vadinama neįkainojama, tačiau kai kurios veislės augintinių rinkoje virsta prabangos preke. Ryškiausias pavyzdys – Tibeto mastifai, kurie prieš dešimtmetį Kinijoje tapo statuso simboliu, o pavieniai sandoriai pasiekė rekordines sumas.
2014 metais plačiai nuskambėjo atvejis, kai Tibeto mastifas Hóng Dōng buvo parduotas maždaug už 1 800 000 eurų. Toks įkainis suveikė kaip reklama visai veislei: kilus paklausai, augintojai ėmė masiškai veisti šunis, o rinkoje susiformavo burbulo požymiai.
Tibeto mastifas kaip prabangos ženklas
Tibeto mastifas – didelis, savarankiško būdo šuo, istoriškai naudotas kaip sargybinis Himalajų regionuose. Dėl tankaus kailio, įspūdingo sudėjimo ir reputacijos jis ilgainiui imtas sieti su prestižu, ypač ten, kur gyvūnas tampa ne tik augintiniu, bet ir socialinio statuso demonstracija.
Kinijoje ši veislė kurį laiką buvo vadinama prabangos atributu, o kainas kėlė ir ribota pasiūla, ir viešai aptarinėjami rekordai. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad didelė kaina ne visada reiškia gerą sveikatą ar atsakingą veisimą, ypač kai rinką užvaldo greito pelno logika.
Paklausa paskatino piktnaudžiavimą
Augant kainoms, išaugo ir pagundos. Viešojoje erdvėje buvo aptarinėjami atvejai, kai šunims galėjo būti naudojami preparatai, siekiant dirbtinai padidinti kūno masę ir sukurti įspūdingesnę išvaizdą, o dalis veisėjų bandė konkuruoti ne kokybe, o efektu.
Gyvūnų gerovės organizacijos ne kartą įspėjo, kad tokios mados dažnai baigiasi žiauriai: kai paklausa krenta, neatsakingo veisimo pasekmės lieka gyvūnams. Be to, dideliems, stipriems šunims reikia patyrusių šeimininkų, tinkamos socializacijos, erdvės ir nuoseklios priežiūros, o tai ne visada įvertinama impulsyviai perkant.
Kai prabanga nuvertėja, nukenčia gyvūnai
Rinkos burbulams būdinga, kad po staigaus šuolio seka nuosmukis. Kai Tibeto mastifų kaina ir paklausa sumenko, žiniasklaidoje daugėjo pranešimų apie perpildytus veislynus, paliekamus ar perparduodamus šunis ir apskritai suprastėjusias gyvūnų laikymo sąlygas.
Gyvūnų teisių gynėjai yra viešinę ir gelbėjimo operacijas, kai šunys buvo vežami itin prastomis sąlygomis, o dalis jų neišgyveno. Tokios istorijos tapo perspėjimu, kad augintinio pavertimas prabangos simboliu gali turėti tragiškų padarinių, jei rinką reguliuoja ne atsakomybė, o mada.
Specialistai primena, kad renkantis veislinį šunį svarbiausia – ne rekordai, o dokumentuota kilmė, sveikatos tyrimai, veisėjo reputacija ir aiškios laikymo sąlygos. O tiems, kurie ieško draugo, dažnai siūloma apsvarstyti prieglaudas, kuriose netrūksta šunų, laukiančių namų.