Kalifornijoje, netoli Fresno miesto, gaisrų prevencijai pasitelkta apie 400 ožkų ir avių banda. Gyvūnai išganomi maždaug 180 akrų, arba apie 73 hektarų, teritorijoje, kur gausu lengvai užsiliepsnojančios augalijos ir invazinių piktžolių.
Ši maždaug aštuonių savaičių trukmės programa yra tikslinio ganymo pavyzdys, kai gyvuliai naudojami ne maistui ar produkcijai, o kaip natūralus žolės ir krūmynų „valymo“ įrankis. Projekto tikslas – sumažinti vadinamąjį kuro kiekį, kad ugnis plintų lėčiau ir būtų mažesnė didelių gaisrų tikimybė.
Vietos specialistai pabrėžia, kad ožkos ir avys pasirenkamos neatsitiktinai. Ožkos geriau dorojasi su dygliuotais krūmais ir piktžolėmis, kurių vengia dalis kitų gyvūnų, o avys efektyviau nuėda žoles ir žemesnę augaliją, todėl kartu jos padengia platesnį „valymo“ spektrą.
Kodėl taikomas tikslinis ganymas
Pagrindinis privalumas – gyvūnai gali dirbti ten, kur technikai sudėtinga ar brangu patekti: ant šlaitų, akmenuotose vietose, nelygiame reljefe. Tokiose teritorijose mechaninis šienavimas ar krūmų šalinimas dažnai užtrunka ilgiau, o dalis metodų didina dirvožemio erozijos riziką.
Dar viena priežastis – siekis mažinti cheminių priemonių poreikį. Tikslinis ganymas gali sumažinti herbicidų naudojimą, o kartu ir galimą poveikį vietos ekosistemoms, ypač ten, kur teritorijos ribojasi su rekreacinėmis zonomis.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinės piktžolės, išdžiūvusios per karštą ir sausą sezoną, tampa itin degios. Jei jos nėra suvaldomos, susidaro tankūs sąžalynai, kurie gaisro metu veikia kaip greitai užsiliepsnojantis „kuras“ ir padeda liepsnai plisti.
Kokia piktžolė laikoma didžiausia grėsme
Vienas pagrindinių „taikinių“ – geltonasis star-thistle (Centaurea solstitialis), laikomas agresyvia invazine rūšimi. Šis augalas išstumia vietines rūšis, mažina biologinę įvairovę ir, išdžiūvęs, prisideda prie didesnės gaisrų rizikos.
Ganymas padeda ne tik nuėsti žalią masę. Praktikoje svarbu ir tai, kad gyvūnai suėda žiedynus bei sėklų galvutes, taip ribodami naujų augalų išplitimą kitą sezoną ir mažindami ilgalaikę invazijos grėsmę.
Kas bus po projekto
Pasibaigus ganymui, planuojama teritoriją atsodinti vietinėmis žolėmis, krūmais ir medžiais, geriau prisitaikiusiais prie vietos sąlygų. Toks atkūrimas laikomas svarbia grandimi, kad invazinės rūšys neatsigautų, o kraštovaizdis taptų atsparesnis sausroms ir karščiui.
Ekspertai pabrėžia, kad sveikesnė vietinė augalija padeda ir apdulkintojams, ir paukščiams bei kitiems gyvūnams, o tai ilgainiui stiprina ekosistemos stabilumą. Be to, šalia esančiose poilsio zonose tai gali prisidėti prie didesnio visuomenės saugumo per gaisrų sezoną.