Tag: Tinnitus

  • Tyrimas: spengimą ausyse gali išduoti kraujo baltymas – prestino kiekis būna apie 50 proc. didesnis

    Spengimas ausyse (tinnitus) – tai pojūtis, kai žmogus girdi garsą, nors aplinkoje jo nėra. Jis gali priminti cypimą, zvimbimą, šnypštimą ar net pulsuojantį ritmą, o kai kuriems išlieka mėnesius ar metus.

    Nors spengimas laikomas gana dažnu reiškiniu – skaičiuojama, kad su juo susiduria apie 15 proc. pasaulio gyventojų, – iki šiol nėra paprasto testo, kuris objektyviai patvirtintų šį simptomą ar padėtų greitai suprasti jo kilmę. Vis daugiau dėmesio skiriama tam, ar spengimas galėtų palikti „pėdsaką“ kraujyje, rašo „ScienceAlert“.

    Konektikuto universiteto mokslininkai dėmesį sutelkė į baltymą prestiną. Jis randamas vidinės ausies sraigėje esančių išorinių plaukuotųjų ląstelių membranose ir svarbus klausai: padeda sustiprinti garso virpesius, kad būtų lengviau girdimi net silpni signalai.

    Ankstesni darbai buvo leidę manyti, kad prestino kiekis kraujyje gali atspindėti tam tikrus pokyčius vidinėje ausyje, įskaitant pažeidimus dėl triukšmo ar klausos sutrikimų. Todėl tyrėjai patikrino, ar šis baltymas siejasi ir su spengimu ausyse.

    Kas nustatyta apie prestiną

    Tyrime dalyvavo 82 žmonės: pusė jų patyrė lėtinį spengimą ausyse, o kita pusė tokio nusiskundimo neturėjo. Visiems buvo paimti kraujo mėginiai ir juose išmatuotas prestino bei dar trijų su vidine ausimi siejamų baltymų kiekis.

    Rezultatai, publikuoti žurnale „Otolaryngology – Head and Neck Surgery“, parodė aiškų skirtumą: spengimą patyrusių dalyvių prestino lygis vidutiniškai buvo maždaug 50 proc. didesnis nei kontrolinėje grupėje.

    Svarbu tai, kad šis ryšys išliko matomas ir įvertinus tokius veiksnius kaip amžius, klausos būklė bei triukšmo poveikis. Tuo metu kitų trijų tirtų baltymų reikšmingo skirtumo tarp grupių neužfiksuota.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys dar nereiškia, jog prestinas „sukelia“ spengimą, tačiau leidžia svarstyti apie potencialų biologinį žymenį (biomarkerį), kuris ateityje galėtų papildyti dabartinę diagnostiką.

    Kodėl tai gali būti svarbu pacientams

    Šiuo metu spengimo ausyse įvertinimas daugiausia remiasi paciento pasakojimu apie simptomus. Gydytojai gali skirti klausos tyrimus ir papildomus testus, jei įtariama konkreti priežastis.

    Jei būtų patvirtinta, kad prestino matavimas kraujyje patikimai atspindi tam tikrus procesus sraigėje, tai galėtų padėti geriau atskirti atvejus, kai spengimas susijęs būtent su vidinės ausies pokyčiais.

    Vis dėlto spengimas ausyse nėra vienalytė būklė – jis gali lydėti klausos susilpnėjimą, atsirasti dėl ilgalaikio triukšmo, su amžiumi susijusių pakitimų ar kai kurių ausies ligų. Kai kuriais atvejais jis siejamas ir su tam tikrų vaistų vartojimu.

    Kada delsimas gali būti pavojingas

    Spengimą gali sustiprinti stresas, nuovargis ir miego problemos, tačiau kai kurių simptomų ignoruoti nereikėtų. Jei spengimas atsiranda staiga ir kartu smarkiai pablogėja klausa, rekomenduojama skubi medicininė apžiūra.

    Tarp galimų priežasčių minima Ménière’o liga – vidinės ausies sutrikimas, galintis sukelti ne tik spengimą, bet ir priepuolinius galvos svaigimus, „pilnumo“ jausmą ausyje bei klausos pablogėjimą.

    Pulsuojantis, su širdies plakimu sutampantis spengimas gali būti susijęs ir su kraujospūdžiu ar kraujotakos sutrikimais – tokiais atvejais taip pat verta pasikonsultuoti su gydytoju.

    Mažiau akivaizdi priežastis kartais būna smilkininio apatinio žandikaulio sąnario (TMJ) problemos. Jei spengimas stiprėja sukandus dantis, kramtant ar plačiai išsižiojant, prireikus gali būti naudinga ne tik otorinolaringologo, bet ir odontologo konsultacija.

  • Tinnitus severity may be measurable at last: Study links pupil dilation and facial micro-movements to distress levels

    Researchers at Mass General Brigham say they have identified potential objective biomarkers for tinnitus severity by tracking pupil dilation and subtle, involuntary facial movements while people listen to everyday sounds. The work, published in Science Translational Medicine, aims to address a long-standing problem in tinnitus research: severity is typically judged by questionnaires rather than physiological measures.

    Tinnitus is commonly described as persistent phantom sound, such as ringing, buzzing, or clicking, and it is widespread in the general population. For many people it is a manageable nuisance, but a smaller group experiences debilitating distress that can disrupt sleep, concentration, and mental health.

    Signals tied to threat response

    The team focused on the sympathetic nervous system, which governs the body’s fight, flight, or freeze response, to look for outward indicators of distress. They examined whether tinnitus-related distress might be reflected in arousal signals that are visible in the eyes and face.

    To test the idea, researchers recruited 97 participants with normal hearing, including 47 with varying levels of tinnitus and sound sensitivity, and 50 control volunteers. Participants listened to pleasant, neutral, and unpleasant sounds while being recorded on video and monitored for pupil changes.

    AI helps detect tiny facial changes

    Using AI-powered video analysis, the study detected rapid micro-movements in areas such as the cheeks, eyebrows, and nostrils, and found they were associated with self-reported tinnitus distress. When these facial signals were combined with pupil dilation data, the model’s ability to predict severity improved.

    People with severe tinnitus showed unusually large pupil dilation across all sound types, while their facial responses were more muted. By contrast, controls and participants with less bothersome tinnitus tended to show stronger pupil and facial reactions mainly to the most unpleasant sounds.

    Why this could matter for trials

    The researchers argue that objective readouts could make placebo-controlled studies easier to design and interpret, helping the field evaluate treatments more rigorously. They also suggest the approach could potentially be adapted to more accessible, clinic-friendly tools if validated further.

    The team noted key limitations, including the need to exclude many people who often have complex tinnitus, such as those with hearing loss, older age, or significant mental health comorbidities. Future studies are expected to test whether the biomarkers hold up in broader, higher-risk populations and in real-world clinical settings.

    Researchers involved in the work say they are now exploring how these biomarkers could support therapy development, including approaches that pair neural stimulation with software-based treatment environments. The broader goal is to measure not just the sound people perceive, but the distress response that makes tinnitus disabling for some patients.