CP v2

Tag: Tiuringija

  • 1184-ųjų Erfurto tualeto tragedija: po sugriuvusiu grindiniu žuvo dešimtys Vokietijos didikų

    1184 metų liepos 26 dieną Erfurte (dabartinėje Tiuringijoje, Vokietijoje) įvyko viena makabriškiausių viduramžių nelaimių: susirinkus kilmingiesiems, pastato grindys neatlaikė ir žmonės krito žemyn į po pastatu buvusią išmatų duobę.

    Kaip rašoma „TheCollector“, nelaimė nutiko, kai kilmingieji buvo sušaukti aptarti įsisenėjusio ginčo – nuo vietinio konflikto jis buvo išaugęs iki tokio lygio, kad įsikišti teko Šventosios Romos imperijos valdovų šeimai.

    Šaltiniuose minima, kad susirinkimas vyko viename iš pastatų, siejamų su Petroburgo vienuolyno kompleksu, tačiau dėl tikslios vietos istorikai nesutaria. Aišku viena: patalpos, panašu, nebuvo pritaikytos tokiai žmonių miniai.

    Pasak vėlesnių pasakojimų, tragediją galėjo lemti senos ar supuvusios lentos, o lemiamu veiksniu tapo susirinkusiųjų skaičius ir apkrova. Nelaimės metu žuvo dešimtys žmonių – dažnai minimas maždaug 60 žuvusiųjų skaičius.

    Ginčas dėl dešimtinės ir valdžios įsikišimas

    Įtampa kilo dėl ginčo tarp Mainco arkivyskupo Konrado ir Tiuringijos valdovo, landgrafo Liudviko III. Konflikto esmė – teisė į dešimtinę (bažnytinį mokestį) Tiuringijoje.

    Ginčas, anot istorinių pasakojimų, buvo toks svarbus, kad spręsti jo ėmėsi imperatoriaus Frydricho Barbarosos aplinka. Tarpininkauti buvo pakviestas jo sūnus – karalius Henrikas VI, tuo metu buvęs karo žygyje Lenkijos kryptimi.

    Henrikas VI dėl šio klausimo laikinai paliko kariuomenę ir atvyko į susirinkimą. Į posėdį, be didikų, buvo susirinkę ir įtakingi miestiečiai bei dvasininkijos atstovai, todėl patalpos buvo perkrautos.

    Kaip įvyko nelaimė ir kas išgyveno

    Tragedija prasidėjo, kai posėdžiaujantiems kilmingiesiems po kojomis įlūžo viršutinis aukštas. Žmonės krito ant žemiau buvusio aukšto, o šiam taip pat sugriuvus – į didelę duobę, kuri viduramžiais buvo naudojama žmonių atliekoms kaupti.

    Tuo laikotarpiu tokios duobės buvo įprastas būdas tvarkytis su atliekomis, tačiau jos kėlė realų pavojų: įkritus dažnai mirdavo, o šiuo atveju dalis žmonių žuvo ne tik dėl kritimo, bet ir dėl griūvančių konstrukcijų bei nuolaužų.

    Henrikas VI ir arkivyskupas Konradas, pasak pasakojimų, išsigelbėjo, nes sėdėjo lango nišoje. Sugriuvus grindims, jie laikėsi įsikibę, kol atvyko kopėčios ir pavyko pasitraukti į saugią vietą.

    Vis dėlto nemažai aukšto rango didikų neišgyveno. Tarp minimų žuvusiųjų – grafas Frydrichas I iš Abenbergo, grafas Gozmaras III iš Ziegenhaino, burgravas Frydrichas I iš Kirchbergo, grafas Burchardas iš Wartburgo, grafas Heinrichas I iš Schwarzburgo, taip pat Behringeris von Wellingen ir kiti.

    Pasekmės: žuvo elito dalis, ginčas liko neišspręstas

    Landgrafas Liudvikas III, skirtingai nei daugelis kitų, katastrofą išgyveno. Tačiau pats konfliktas dėl dešimtinės, kaip teigiama, iš karto taip ir nebuvo galutinai išspręstas.

    Netrukus po nelaimės Henrikas VI išvyko tęsti savo karinės kampanijos. O dešimčių kilmingųjų netektis, tikėtina, palietė ne tik jų šeimas – tai galėjo turėti įtakos valdų kontrolei, politiniams ryšiams ir karinei įtakai.

    Makabriškos aplinkybės nulėmė, kad įvykis lengvai įsirėžė į atmintį ir šimtmečiais buvo perpasakojamas, kartais suteikiant jam ir tamsaus humoro atspalvį. Vis dėlto istorikai jį vertina kaip realią tragediją, nusinešusią reikšmingos viduramžių elito dalies gyvybes.

  • Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Šiaurinėje Tiuringijoje Vokietijoje tiriami suakmenėję medžių kamienai mokslininkams tapo išskirtine geologine laiko kapsule. Münsterio universiteto geologo Steffeno Trümperio vadovaujama komanda nustatė, kad šie medžiai augo maždaug prieš 300 milijonų metų, kai dabartinės Vokietijos teritorija buvo arčiau pusiaujo.

    Radavietė žinoma nuo XVIII amžiaus, o kai kurie išlikę kamienai siekia iki 20 metrų ilgį. Tyrėjų teigimu, tai buvo tropinių miškų liekanos, augusios superkontinente Pangėjoje, o vėliau palaidotos upių atneštų nuosėdų sluoksniuose.

    Kaip medis virto mineralu

    Fosilizacijos metu medienos audinius palaipsniui pakeitė mineralai, o ypač svarbų vaidmenį atliko kvarcas. Būtent jis įsiskverbė į medžio struktūrą ir laikui bėgant pakeitė pirminę organinę medžiagą, išsaugodamas mikroskopines detales.

    Analizuodami skirtingas kvarco „kartas“ mokslininkai aptiko penkis nuoseklius mineralizacijos etapus. Šie etapai apėmė maždaug 200 milijonų metų laikotarpį nuo vėlyvojo karbono iki ankstyvosios kreidos, o įvertinus vėlesnį uolienų iškilimą, bendras įrašas siekia apie 300 milijonų metų.

    Mikroskopinės kapsulės su temperatūra ir slėgiu

    Vienas svarbiausių atradimų buvo skysčių inkliuzai, įstrigę kvarco kristaluose. Jie išsaugojo informaciją apie sąlygas, kuriomis formavosi mineralas, įskaitant temperatūrą, slėgį ir tirpalų sudėtį.

    Tyrimai parodė, kad tam tikru metu suakmenėjusios medienos fragmentai buvo atsidūrę maždaug 3–5,5 kilometro gylyje, kur temperatūra siekė apie 160–240 laipsnių Celsijaus. Tokie duomenys leidžia atkurti ne tik fosilizacijos eigą, bet ir regiono tektoninę bei terminę istoriją.

    Kodėl tai svarbu geologijai

    Norėdami perskaityti šį ilgaamžį „įrašą“, tyrėjai taikė kelis geocheminius ir mineraloginius metodus, įskaitant kvarco katodoliuminescencinę analizę, skysčių inkliuzų tyrimus, deguonies ir silicio izotopų analizę, Ramanų termometriją bei U–Pb datavimą tiesiogiai mineralų mėginiuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad suakmenėjusi mediena aptinkama daugelyje pasaulio geologinių formacijų, todėl panašūs tyrimai ateityje gali padėti atkurti ir kitų regionų raidos istoriją. Vis dėlto šis atvejis laikomas išskirtiniu, nes iki šiol suakmenėjusioje medienoje nebuvo taip aiškiai dokumentuota tokia ilga ir daugiaetapė mineralizacijos seka.

    Studijos autoriai nurodo, kad net nedidelis suakmenėjusios medienos fragmentas gali saugoti signalus apie senovinius temperatūros pokyčius, skysčių cirkuliaciją ir tektoninius procesus. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Scientific Reports“.

  • Kėdainių delegacija Zemerdos 1150-mečio šventėje: partnerystė, kuri auga jau nuo 1989 metų

    Kėdainių delegacija Zemerdos 1150-mečio šventėje: partnerystė, kuri auga jau nuo 1989 metų

    Kėdainių rajono savivaldybės delegacija lankėsi Vokietijoje, Tiuringijos žemėje esančiame Zemerdos mieste, kur vyko 1 150 metų jubiliejaus renginiai. Vizitas tapo proga ne tik pasveikinti partnerius, bet ir iš arčiau pamatyti, kaip miestas telkia bendruomenę didžiausioms šventėms.

    Zemerda – nedidelis miestas prie Unstruto upės, išsiskiriantis istoriniu paveldu ir išlikusiais senamiesčio akcentais. Svečiai susipažino su miesto istorija, miestovaizdžio raida ir tuo, kaip vietos tapatybė atsispindi viešosiose erdvėse bei šventės programoje.

    Jubiliejus su istorijos akcentais

    Vienu reikšmingiausių vizito momentų tapo ceremonija, skirta Zemerdos kraštui svarbiai istorinei asmenybei – išradėjui Nicolaus von Dreyse. Delegacija dalyvavo jam skirto paminklo atidengime, kuris pabrėžė miesto pramoninę tradiciją ir istorinę atmintį.

    Šventės renginiai parodė, kad jubiliejus čia suvokiamas kaip bendruomenės projektas, o ne vien oficialus minėjimas. Daug dėmesio skirta tam, kad miesto istorija būtų pristatoma ne muziejiškai, o gyvai, per žmones, tradicijas ir simbolinius ženklus.

    Bendruomenės įsitraukimas ir lietuviški ženklai

    Didelio dėmesio sulaukė šventinė eisena, kurioje dalyvavo daugiau nei 50 įvairių miesto kolektyvų ir organizacijų. Renginiuose įsitraukė ugdymo įstaigos, vietos įmonės, klubai ir bendruomenės, todėl šventė tapo matomu miesto susitelkimo pavyzdžiu.

    Zemerdoje netrūko ir sąsajų su Kėdainiais – mieste yra Kėdainių vardu pavadinta gatvė. Pasak delegacijos, gyventojų domėjimasis Lietuva ir Kėdainiais buvo juntamas ne tik oficialiose programos dalyse, bet ir kasdieniuose pokalbiuose bei netikėtuose susitikimuose.

    Partnerystė, kuri tęsiasi dešimtmečius

    Vizito metu vyko susitikimai su vietos organizacijomis, tarp jų ir samariečių atstovais, pristatančiais socialines bei gelbėjimo paslaugas. Taip pat aplankytas turizmo centras, kuriame aptartos miesto reprezentavimo kryptys ir priemonės, padedančios pritraukti lankytojus.

    Kėdainių rajono savivaldybės vardu perduoti mero Valentino Tamulio ir Kėdainių bendruomenės sveikinimai. Pabrėžta, kad Zemerda yra pirmasis tarptautinis Kėdainių partneris, o miestų draugystės sutartis pasirašyta 1989 metais.

    Delegacija pakvietė Zemerdos bendruomenę rudenį atvykti į Kėdainių miesto šventę. Šiemet ji turės papildomą simbolinį svorį, nes Kėdainiams suteiktas Lietuvos kultūros sostinės vardas.

    Pasak delegacijos, tokie susitikimai stiprina ne tik oficialius ryšius, bet ir praktinį bendradarbiavimą kultūros, švietimo bei socialinėje srityse. Akcentuota, kad partnerystė išlieka gyva tiek, kiek ją kuria žmonės, o tiesioginis bendravimas dažnai tampa svarbiausiu postūmiu naujoms iniciatyvoms.