„Marvel“ filmuose Toras dažnai vaizduojamas kaip kilnus, šviesiaplaukis superherojus, tačiau skandinavų mitologijoje jo portretas gerokai kitoks. Vikingų laikų pasakojimuose tai ne „auksinis berniukas“, o raudonbarzdis, milžinus medžiojantis ir greitai įnirštantis dievas, kurio bijota ir kartu prašyta apsaugos.
Apie šiuos skirtumus rašo kultūros ir istorijos portalas „The Collector“, primindamas, kad populiarioji kultūra dažnai sušvelnina mitinius personažus. Toks „sušvelninimas“ ypač ryškus, kai lyginame kino Torą su tuo, kuris aprašomas Eddose ir kituose šaltiniuose.
Mitologinis Toras pirmiausia yra jėgos ir audros įsikūnijimas, o jo elgesys – impulsyvus ir neretai negailestingas. Daugelyje istorijų jis veikia ne dėl „didžiojo gėrio“, bet todėl, kad buvo įžeistas, apgautas ar iš jo kažkas atimta.
Šie skirtumai įdomūs ne tik mitologijos gerbėjams: jie parodo, kaip šiuolaikinis kinas perkuria senąsias istorijas taip, kad jos atitiktų dabartinius herojų standartus. Štai penki ryškiausi punktai, kur tikrasis Toras labiausiai prasilenkia su tuo, kurį įpratome matyti ekrane.
Raudonbarzdis, o ne šviesiaplaukis herojus
Skandinavų šaltiniuose Toras nuosekliai apibūdinamas kaip raudonbarzdis – vartojamas epitetas „raudskeggjr“, tiesiogiai reiškiantis „raudona barzda“. Tai visiškai kitoks įvaizdis nei „Marvel“ versijoje įtvirtintas šviesiaplaukis ir blizgantis superherojus.
Mitologijoje raudoni bruožai siejami ir su jo charakteriu: Toras garsėja ūmiu temperamentu, o pyktis dažnai pasireiškia žaibiškai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasakojimuose minima, kad jo akys gali „žėrėti“ tarsi žaibas ir kelti siaubą aplinkiniams.
Jo įniršis – ne detalė, o pagrindinė savybė
Jei kino Toras dažniausiai pateikiamas kaip valdomas ir morališkai aiškus veikėjas, mitologinis Toras dažnai pratrūksta pykčiu. Istorijose jis įsiunta dėl, atrodytų, mažų dalykų – pavyzdžiui, kai sužeidžiama viena iš jo ožkų ar kas nors sutrukdo jam pasiekti tikslą.
Pasakojimuose apie kelionę pas Utgardo Loki Toras ne kartą elgiasi kaip jėga, kurią sunku pristabdyti. Tai dievas, kuris pirmiausia smogia, o tik tada aiškinasi, kas ir kodėl įvyko.
Mjolniras mituose neturi „vertumo“ užkeikimo
Kino visatoje Mjolniras dažnai siejamas su taisykle, kad jį gali pakelti tik „vertas“ žmogus. Tačiau mitologijoje toks užkeikimas neminimas – plaktukas laikomas galingu ginklu, bet ne moraliniu testu.
Vienas garsiausių siužetų pasakoja, kaip milžinas Trymas pavogė Mjolnirą ir sutiko jį grąžinti tik mainais į deivę Freją. Kai ši atsisakė, Toras persirengė Freja, suvaidino „vestuves“, o atnešus Mjolnirą ceremonijai, jį atsiėmė ir išžudė milžino menėje buvusius.
Be plaktuko Toras turi ir kitų svarbių atributų, kurių dažniausiai nematome kino kostiume: geležines pirštines Jarngreipr ir jėgą didinantį diržą Megingjord. Šaltiniuose pabrėžiama, kad pirštinės jam būtinos valdant Mjolnirą.
Vikingų Toras dažnai kovoja dėl asmeninių priežasčių
„Marvel“ Toras dažnai pristatomas kaip tas, kuris gelbsti pasaulius ir kovoja su kosminėmis grėsmėmis. Mitologijoje jo žygiai kur kas žemiškesni: milžinai žudomi todėl, kad įžeidė dievus, pasiglemžė turtą ar peržengė nerašytas ribas.
Pasakojimuose jis be didelių diskusijų susidoroja su tais, kurie jį supykdo, o jo teisingumas dažnai primena jėgos demonstravimą. Tai labiau atspindi žiauresnį, konfliktų pilną pasaulį, kuriame susiformavo šios istorijos.
Ragnaroke Toras žūsta – nors laimi
Kino filmuose Toras išlieka gyvas net tuomet, kai Asgardą ištinka katastrofa. Skandinavų mitologijoje jo pabaiga kur kas niūresnė: Ragnaroką jis pasitinka dvikovoje su pasauline gyvate Jormungandru.
Pranašystėse teigiama, kad Toras pabaisą nukaus, tačiau pats netrukus mirs nuo jos nuodų. Mituose žūsta ir kiti svarbiausi dievai, tad „laiminga pabaiga“ čia neįprasta.
Vis dėlto išlikimo motyvas egzistuoja ir senosiose istorijose: po Ragnaroką išgyvena Toro sūnūs Magni ir Modi, kurie paveldi Mjolnirą. Tai atspindi seną požiūrį į valdžios ir galios perdavimą „kitai kartai“, net jei dabartiniai herojai žūsta.