Dešimtmečius gyvūniniai riebalai buvo laikomi vienareikšmiškai nesveiku pasirinkimu, tačiau pastaraisiais metais požiūris tapo kur kas niuansuotesnis. Mitybos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad sveikatą lemia bendras mitybos modelis, o ne vienas produktas, todėl į lašinius ir lydytus taukus žiūrima atsargiai, bet nebe kategoriškai.
Į kasdienę virtuvę grįžtantys taukai dažnai siejami ir su augančiu susidomėjimu tradiciniu, kuo paprastesnės sudėties maistu. Vartotojai dažniau renkasi mažiau perdirbtus produktus, o namuose gaminami taukai leidžia tiksliau kontroliuoti sudėtį ir skonį.
Kodėl taukai vėl populiarėja?
Taukai vertinami dėl stabilumo kaitinant: juose esantys riebalai, lyginant su dalimi augalinių aliejų, kepant gali būti atsparesni oksidacijai. Dėl to jie tradiciškai naudojami mėsai, bulvėms ar blynams kepti, nors tai nereiškia, kad toks pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.
Kartu pastebima ir praktinė priežastis: sotumas. Riebalai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl daliai žmonių lengviau suvaldyti užkandžiavimą, jei patiekaluose yra subalansuotas riebalų, baltymų ir skaidulų derinys.
Ką apie sudėtį sako mokslas?
Taukai išties turi nemažai sočiųjų riebalų, o jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei mityboje gausu perdirbtos mėsos, riebios mėsos gaminių ir mažai daržovių. Dėl to dauguma tarptautinių rekomendacijų ragina sočiuosius riebalus riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius.
Vis dėlto taukai nėra vien sočiųjų riebalų šaltinis: juose yra ir mononesočiųjų riebalų, įskaitant oleino rūgštį, kuri aptinkama ir alyvuogių aliejuje. Taip pat gali būti nedideli kiekiai riebaluose tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino D ir vitamino E, tačiau jų kiekiai nėra tokie, kad vien šiuo produktu būtų galima pagrįsti mitybos naudą.
Kada tai tampa problema?
Didžiausia rizika atsiranda tada, kai taukai tampa pagrindiniu riebalų šaltiniu ir kartu kasdien vartojama daug riebių mėsos gaminių, keptų patiekalų, trūksta skaidulų ir žuvies. Tokiu atveju didėja tikimybė viršyti rekomenduojamą sočiųjų riebalų kiekį ir pabloginti kraujo lipidų rodiklius.
Kitaip situacija atrodo, kai taukai vartojami retai, nedideliais kiekiais ir įsilieja į subalansuotą racioną, kuriame daug daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų ir žuvies. Šiuolaikinė dietetika vis dažniau akcentuoja būtent dažnį, porciją ir kontekstą, o ne „gero“ ar „blogo“ produkto etiketę.
Jei žmogus turi aterosklerozę, padidėjusį kraujospūdį, sutrikusį lipidų profilį ar kitų kardiometabolinių rizikų, dėl gyvūninių riebalų kiekio mityboje verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei taukai dažnai naudojami kepimui arba tepami ant duonos kaip kasdienis įprotis.
Pastaruoju metu populiarėja ir modernesnės naminių taukų variacijos, pagardinamos džiovintomis slyvomis, spanguolėmis, džiovintais pomidorais ar keptu česnaku. Tačiau papildomi priedai nekeičia pagrindinės taisyklės: svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė.
