Tag: Traški odelė

  • Kuo tepti kalakutą, kad odelė būtų traški: testas parodė, kaip veikia sviestas, aliejus ir majonezas

    Jei norite keptos kalakutienos su giliai auksine, traškia odele, paukštį verta patepti riebalais – tačiau pasirinkimas tarp sviesto, aliejaus ar majonezo, panašu, nėra toks kritiškas, kaip dažnai manoma.

    Tai parodė „Serious Eats“ atliktas bandymas, kuriame buvo palyginta, kaip skirtingos priemonės veikia kepamos kalakutienos odelės apskrudimą ir traškumą.

    Autorius primena ir dar vieną svarbią detalę: norint gražiai apskrudusios odelės, paukščio nereikėtų nuolat laistyti kepimo sultimis. Kiekvieną kartą atidarius orkaitę krenta temperatūra, o ant odelės patekęs skystis (ypač su vandeniu) lėtina skrudinimą.

    Vietoje to siūloma sutelkti dėmesį į pasiruošimą prieš kepimą – ypač į odelės sausumą ir ploną riebalų sluoksnį, kuris padeda paviršiui greičiau įkaisti iki skrudinimui reikalingos temperatūros.

    Kaip vyko testas

    Bandymui buvo naudojamos keturios kalakutienos krūtinėlės puselės su odele, be kaulų. Jos buvo sausai pasūdytos (angl. dry brine) ir 24 valandas laikytos šaldytuve neuždengtos.

    Prieš kepimą kiekvienas gabalas buvo paruoštas skirtingai: vienas paliktas be jokio patepimo (kontrolinis), antras pateptas neutraliu aliejumi, trečias – plonu sluoksniu minkšto nesūdyto sviesto, ketvirtas – lengvu majonezo sluoksniu.

    Visi gabalai kepti ant tos pačios skardos 220 laipsnių temperatūroje, naudojant konvekcinį režimą. Kepant skarda kartą apsukta, o orkaitės durys specialiai neatidarinėtos.

    Kokie buvo rezultatai

    Skirtumai tarp trijų pateptų variantų buvo labai nežymūs: aliejus, sviestas ir majonezas davė beveik identišką rezultatą – gražiai parudavusią, traškią, blizgančią odelę.

    Aiškiausiai išsiskyrė gabalas, kuris nebuvo pateptas niekuo: jo odelė buvo akivaizdžiai mažiau parudavusi, mažiau traški ir šiek tiek kietesnė.

    Majonezu patepta odelė parudo kiek intensyviau nei sviestu ar aliejumi, tačiau skirtumas buvo nedidelis, o traškumas – iš esmės toks pats kaip kitų pateptų variantų.

    Skonio prasme ryškaus skirtumo taip pat nepastebėta, nors autorius svarsto, kad storesnis majonezo sluoksnis teoriškai galėtų suteikti aiškesnį skonio efektą.

    Ką tai reiškia kepant visą kalakutą

    Testas atliktas su krūtinėlės gabalais, kurie iškepa greičiau nei visas paukštis. Dėl ilgesnio kepimo laiko, patepus visą kalakutą, apskrudimas gali būti dar ryškesnis nei matyta bandyme.

    Pagrindinė išvada paprasta: gerą rezultatą dažniausiai lemia ne konkretus produktas, o tolygiai paskirstytas plonas riebalų sluoksnis ant odelės prieš kepimą.

    Autorius taip pat pažymi, kad net jei svieste ar majoneze yra šiek tiek vandens, jis kepant greitai išgaruoja, o apskrudimą skatinantys baltymai ir cukrūs gali kompensuoti pradinį „minusą“.

  • Jacques’o Pépin taisyklė traškiai vištos odelei: kada ją palikti, o kada nuimti

    Norint kaskart iškepti traškią vištos odelę, prancūzų virtuvės meistras Jacques’as Pépin siūlo laikytis vienos paprastos taisyklės: odelę palikti tik tada, kai vištiena bus patiekiama apskrudinta.

    Pasak jo, traškumui būtina sausa kaitra, šiek tiek riebalų ir pakankamai laiko, kad odelė gražiai paruduotų ir įgautų skonį. Tačiau ne kiekvienas gaminimo būdas tam tinka – todėl verta iš anksto apsispręsti, koks bus galutinis patiekalo rezultatas.

    Odelė padeda mėsai išlikti sultingai, nes po ja esantys riebalai, kepant sausai, pamažu išsilydo ir suteikia mėsai daugiau skonio. Kartu odelė gali tapti traški ir sodri – būtent to daug kas ir tikisi iš keptos vištienos.

    Vis dėlto gaminant drėgnesniais metodais, pavyzdžiui, patiekiant vištieną su padažu, odelė, anot J. Pépin, dažnai tampa minkšta ir guminė, nes drėgmė „pakeičia“ riebalus, o traškumas taip ir neatsiranda.

    Ką rinktis, jei abejojate

    Jei kyla klausimas, ar odelę palikti, šefas pataria galvoti apie patiekimo būdą: jei vištiena nebus apskrudinta, odelė greičiausiai nesuteiks to, dėl ko ji vertinama. Tokiu atveju ją galima nuimti dar prieš gaminant.

    J. Pépin pabrėžia, kad apskrudinimo skonį padažui galima sukurti ir be odelės – mėsą (ar jos dalis) trumpai paskrudinant. Taip išgaunamas vadinamasis Maillardo reakcijos aromatas, tačiau nereikia taikstytis su guminės tekstūros odele.

    Ypač svarbu tai prisiminti gaminant vištų šlauneles: jos pačios turi daugiau riebalų ir turi didelį potencialą tapti traškios, bet tam būtina sausa aplinka. Prieš kepant mėsą rekomenduojama gerai nusausinti ir pasirūpinti, kad kepant ji neįmirktų.

    Odelės likučiai gali praversti

    Net jei odelės nusprendžiate nepatiekti ant mėsos, ją vis tiek galima panaudoti kitur. Tekste pabrėžiama, kad skirtinga – geltona ar balta – vištos odelė gali tapti vertingu skonio šaltiniu kituose patiekaluose.

    Vienas paprasčiausių būdų – kaupti odelės likučius sultiniui. Jie turi riebalų ir kolageno, kurie vandenyje gana greitai atiduoda skonį, o jei vienam kartui odelės per mažai, ją galima šaldyti ir taip sukaupti atsargų ateičiai.

    Dar vienas variantas – kepti odelę orkaitėje, kad gautųsi traškūs „cracklings“ tipo gabalėliai. J. Pépin pasakoja, kad jo mama juos kepdavo apie 20–30 minučių 400 laipsnių pagal Farenheitą temperatūroje ir vadindavo puikiu priedu, pavyzdžiui, salotoms.

  • Kaip iškepti sultingą kiaulės kulninę su traškia odele: metodai ir „Cherry Coke“ glazūra

    Kaip iškepti sultingą kiaulės kulninę su traškia odele: metodai ir „Cherry Coke“ glazūra

    Traški, burbuliuojanti odelė ir nuo kaulo lengvai atsiskirianti mėsa – taip dažniausiai apibūdinama idealiai paruošta kiaulės kulninė ar kumpis. Nors toks rezultatas atrodo sudėtingas, jį pasiekti padeda tinkama temperatūra, kantrybė ir keli virtuvės triukai.

    Kaip rašoma „Serious Eats“, kulninė (apatinė kiaulės kojos dalis) nėra itin riebi, tačiau joje gausu kolageno. Ilgiau kaitinant jis suyra, todėl mėsa suminkštėja ir tampa sultinga, o didelis odos plotas leidžia išgauti ypač traškią plutelę.

    Būtent odelė čia yra pagrindinis iššūkis ir tuo pačiu didžiausias prizas: karštyje ji išsipučia, susidaro traškūs „burbulai“, o išsiskyrę riebalai suteikia sodrų skonį. Dėl to svarbu parinkti metodą, kuris vienu metu ir suminkštintų mėsą, ir paskutiniame etape leistų odai greitai apskrusti.

    Prie kulninės dažnai tinka paprasti, riebalumą subalansuojantys priedai – pavyzdžiui, kepti ir karamelizuoti kopūstai ar garstyčių padažas. Kopūstai gali atlikti ir praktinę funkciją: pridengti atviresnes mėsos vietas, kad jos neperdžiūtų.

    Gaminimo būdai ir svarbiausi triukai

    Traškiai odelei išgauti siūlomi keli keliai. Efektyviausias – kulninę (ar kitą panašų gabalą) iš pradžių ilgiau kaitinti, o pabaigoje trumpai ir intensyviai apskrudinti, kad odelė spėtų „susitraukti“ ir sutraškėti.

    Vienas iš metodų – kepimas dideliame kiekyje aliejaus (fritavimas). Tokiu atveju pirmiausia mėsa apverdama ar troškinama, o vėliau trumpai kepama, kad odelė gautų tolygų, stiprų karštį ir greitai taptų traški.

    Alternatyvos – orkaitės grilio režimas arba kepimas lauko grilyje. Nors odelė paprastai nebūna tokia traški kaip kepant aliejuje, skonis vis tiek gali būti puikus, ypač jei pasirūpinama tinkamu paskutiniu apskrudinimo etapu.

    Prie tokio patiekalo siūloma patiekti keptus kopūstus su trupučiu balzaminio acto: jie minkštėdami karamelizuojasi, sugeria dalį riebalų ir tampa natūraliu, sodriu garnyru.

    Kumpis glazūroje su „Cherry Coke“

    Glazūruotas kumpis – dar vienas būdas išgauti ryškų paviršiaus skonį ir blizgią plutelę. Šiame variante naudojama „Cherry Coke“ (arba „Dr. Pepper“), medus, rudasis cukrus ir prieskoniai, kurie suverda į tirštą, sirupą primenantį glajų.

    Gaminimas pradedamas lėtu kepimu 120 °C temperatūroje: kumpis dedamas ant grotelių virš skardos, o į skardą pilama vandens ir dalis gėrimo. Indas sandariai uždengiamas folija ir kepamas kelias valandas, kol mėsa įkaista iki 52 °C.

    Tuo metu puode suverda glazūra: likusi „Cherry Coke“, medus, rudasis cukrus, juodieji pipirai, malti gvazdikėliai ir cinamonas kaitinami apie 15 min., kol masė sutirštėja. Pasiekus temperatūrą, folija nuimama, o riebalų sluoksnyje įpjaunamas rombų raštas.

    Tada prasideda greitas apskrudinimas: kumpis keliais etapais aptepamas glazūra, o orkaitės temperatūra pakeliama iki 200 °C, kad paviršius taptų traškesnis ir blizgus. Iškepus rekomenduojama mėsą uždengti folija ir palikti apie 30 min. „pailsėti“ prieš pjaustant.

    Šis principas paprastas: pirmiausia – lėtas kaitinimas, kad mėsa suminkštėtų, o pabaigoje – intensyvus karštis, kad oda ar paviršius apskrustų. Būtent ši dviejų etapų kombinacija dažniausiai ir padeda pasiekti „trašku išorėje, minkšta viduje“ efektą.

  • Kurczakas sultingas ir su traškia odele: paprastas sūrymo triukas prieš kepimą

    Jei keptas viščiukas dažnai išeina sausas, ypač krūtinėlės dalyje, problemą dažniausiai lemia drėgmės praradimas kepant. Vienas patikimiausių būdų tai suvaldyti yra sūrymas, kai paukštiena prieš kepimą pamirkoma vandenyje su druska. Tai paprasta technika, kurią plačiai taiko ir profesionalios virtuvės.

    Sūrymo esmė yra druskos poveikis mėsos baltymams: ji padeda mėsai geriau išlaikyti vandenį karščio metu. Dėl to net liesesnės dalys, tokios kaip krūtinėlė, iškepa minkštesnės, o rezultatas būna tolygesnis per visą paukštį. Tuo pačiu pagerėja ir skonis, nes mėsa pasūdomas ne tik iš išorės.

    Kaip sūrymas keičia rezultatą

    Didžiausias skirtumas dažniausiai pastebimas tekstūroje: mėsa tampa sultingesnė, mažiau byranti ir ne tokia kieta. Tai ypač aktualu, kai kepama ilgiau arba aukštesnėje temperatūroje, kai rizika perkepti yra didžiausia.

    Ne mažiau svarbus žingsnis yra išėmus paukštį iš sūrymo jį labai gerai nusausinti. Sausa oda karštyje greičiau apskrunda, todėl lengviau pasiekti traškų, auksinį paviršių, kurio daugelis tikisi iš kepto viščiuko.

    Paprastos proporcijos ir laikas

    Kasdienėje virtuvėje patogu laikytis aiškios proporcijos: apie 20 dalių vandens ir 1 dalis druskos. Praktikoje tai gali būti, pavyzdžiui, 5 litrai vandens ir 300 gramų druskos, priklausomai nuo indo dydžio ir paukščio.

    Dažniausiai paukštį sūryme verta laikyti šaldytuve 8–12 valandų, kad druska spėtų tolygiai paveikti mėsą. Ilgesnis mirkymas nebūtinai duos geresnį efektą, o kai kuriais atvejais skonis gali tapti pernelyg ryškus.

    Kaip kepti, kad oda būtų traški

    Išėmus iš sūrymo ir nusausinus, odą galima įtrinti sviestu arba aliejumi ir pagardinti pipirais bei saldžiąja paprika. Kepant 180 laipsnių temperatūroje, vidutinio dydžio viščiukui dažniausiai prireikia apie 70–90 minučių, kol oda gerai apskrus.

    Dar viena dažnai pamirštama detalė yra poilsio laikas po kepimo. Palikus mėsą apie 10 minučių, sultys stabilizuojasi ir pjaustant mažiau išteka, todėl patiekalas išlieka sultingesnis.

    Tokį viščiuką patogu kepti vienoje skardoje su bulvėmis, citrina ar aitriąja paprika, nes daržovės sugeria dalį aromatų ir riebalų. Taip gaunamas sotus, aiškios logikos patiekalas, kai viena technika išsprendžia ir skonį, ir tekstūrą.