Tag: Tremtis

  • Ignalinoje paminėta Partizanų pagerbimo diena: Mišios, atminimo vietos ir vienybės žinutės jaunimui

    Ignalinoje paminėta Partizanų pagerbimo diena: Mišios, atminimo vietos ir vienybės žinutės jaunimui

    Gegužės 17 dieną Ignalinoje surengtas Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos minėjimas. Renginys pradėtas Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukotomis Šv. Mišiomis, vėliau dalyviai vyko į atmintinas partizanų pagerbimo vietas.

    Miesto kapinėse ir prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę savivaldybės vadovai kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovu padėjo gėlių ir uždegė atminimo žvakeles. Po oficialiosios dalies Ignalinos kultūros centras kvietė į prisiminimų ir muzikos popietę, kurioje dėmesys skirtas asmeninėms istorijoms.

    Priminimas apie abejingumo kainą

    Ignalinos meras Laimutis Ragaišis kalbėdamas pabrėžė, kad istorinei atminčiai pavojingiausia yra abejojimas ir abejingumas. Jo teigimu, būtent dėl to šeimose svarbu nuosekliai pasakoti vaikams ir anūkams apie senelius, prosenelius bei jų išgyvenimus okupacijos metais.

    Renginyje taip pat prisimintos trys pernai mirusios partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės: Ona Butrimaitė-Laurinienė, Veronika Paukštytė-Macienė ir Angelė Mameniškytė-Kondratavičienė. Jų gyvenimo istorijos buvo įvardytos kaip gyvas liudijimas, kokią kainą žmonės sumokėjo už teisę išlikti laisviems.

    „Pasiimkite savo šeimų senus albumus, papasakokite apie senelius, prosenelius vaikams, anūkams. Pasaulis neramus, kiekvieno pareiga stengtis dėl šeimos, namų, krašto ir Lietuvos“, – sakė Laimutis Ragaišis.

    Raginimas stiprinti patriotinį ugdymą

    Budrumo ir pilietiškumo svarbą akcentavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos valdybos pirmininkas Vytautas Gimžauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad laisvės kovų dalyvių gretos kasmet mažėja, todėl atsakomybė perduoti istoriją jaunajai kartai tenka bendruomenėms, šeimoms ir švietimo įstaigoms.

    Pasak renginio dalyvių, šiandienos kontekste ypač svarbu kalbėti ne tik apie datas ar simbolius, bet ir apie žmonių patirtis: netektis, tremtį, pasipriešinimą, moralinius pasirinkimus. Minėjime skambėjo mintis, kad patriotiškumas nėra vien šventinių progų dalis, o kasdienis rūpestis valstybe ir artimaisiais.

    Gyvos istorijos per dainą ir prisiminimus

    Popietėje savo kūryba ir asmeninėmis šeimos istorijomis dalijosi žurnalistės Živilė Kropaitė-Basiulė ir Aistė Plaipaitė. Jų atliekamos dainos apie partizanus ir tremtį tapo emociniu renginio akcentu, o viena daina nuskambėjo ukrainiečių kalba, primindama, kad laisvės tema aktuali ir šiandien.

    Aistė Plaipaitė papasakojo apie senelį Praną Plaipą, kuris dar mokydamasis buvo nuteistas už antisovietinę veiklą, kai su bendraamžiais rašė ir platino patriotinio turinio atsišaukimus. Pasak jos, šeimos patirtis padėjo suprasti, kad laisvė nėra duotybė, o atsakomybė ją saugoti tenka kiekvienai kartai.

    Živilė Kropaitė-Basiulė priminė ir savo močiutės, partizanų ryšininkės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją, kurią aprašė knygoje „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“. Renginyje pabrėžta, kad tokios asmeninės istorijos padeda jaunimui lengviau suprasti pokario realybę ir moralinius pasirinkimus.

    Minėjimo pabaigoje bendruomenė akcentavo, kad laisvė iškovota didžiule kaina, todėl atmintis, vienybė ir pagarba istorijai neturi likti vien ceremonijomis. Už prasmingą pasirodymą viešnioms įteiktos gėlės ir Ignalinos krašto nuotraukų albumai.

  • Kryželiu išsiuvinėta tremties ir kūrybos istorija: Alytuje atidaryta Danutės Macikonienės paroda

    Alytaus miesto savivaldybės administracijos pirmo aukšto galerijoje pristatyta Danutės Macikonienės kryželiu siuvinėtų darbų paroda. Ekspozicija kviečia pažvelgti ne tik į kruopščius paveikslus, bet ir į gyvenimo patirtis, kurios juose atsispindi per spalvas, motyvus ir pasirinktą tematiką.

    Parodos autorė gimė 1946 metų vasario 17 dieną Radvilonių kaime, Veisėjų krašte. 1949 metų kovą, būdama trejų, kartu su šeima ji buvo ištremta į Sibirą, kur prabėgo apie dešimt jos vaikystės metų.

    Amatas, gimęs tremtyje

    Būtent tremtyje Danutė Macikonienė pirmą kartą išmoko siuvinėti kryželiu. Vaikystėje įgytas įgūdis vėliau tapo vienu svarbiausių jos kūrybos atramos taškų, o ankstyvieji darbai iki šiol turi ypatingą simbolinę reikšmę.

    Viena iš ryškiausių istorijų parodoje susijusi su pirmuoju autorės siuviniu, kuris, pasak jos artimųjų, sugrįžo į Lietuvą kartu su šeima. Tokie darbai tampa ne tik rankdarbiu, bet ir asmeninės atminties dokumentu, išsaugančiu tai, ko neįmanoma papasakoti keliais sakiniais.

    Sugrįžimas į Alytų ir kūrybos tęstinumas

    1959 metais šeimai sugrįžus į Lietuvą, o nuo 1960 metų apsigyvenus Alytuje, siuvinėjimas kurį laiką buvo likęs nuošalyje. Tačiau prieš maždaug tris dešimtmečius Danutė Macikonienė prie kryželio grįžo iš naujo, ir tai tapo nuosekliu, ilgalaikiu kūrybiniu keliu.

    Parodoje matyti įvairios temos ir motyvai, kuriuos autorė rinkosi bėgant metams: nuo gamtos vaizdų iki dekoratyvesnių kompozicijų. Kryželiu siuvinėti paveikslai reikalauja ypatingo tikslumo, nes galutinis rezultatas formuojamas tūkstančiais smulkių dygsnių, o spalvų perėjimai priklauso nuo kantraus darbo ritmo.

    Atidarymo metu autorė pabrėžė, kad jai visi darbai vienodai brangūs, todėl išskirti vieną mylimiausią būtų sunku.

    „Visi paveikslai man brangūs, kiekvienas siuvinėtas su malonumu“, – sakė Danutė Macikonienė.

    Darbai, iškeliavę į žmonių namus

    Dalis per daugelį metų sukurtų siuvinių tapo dovanomis artimiesiems, giminėms ir draugams, todėl parodoje atsiskleidžia ir bendrystės aspektas. Tokie darbai dažnai gyvena šeimų namuose kaip prisiminimas, perduodamas kartu su istorijomis apie jų atsiradimą.

    Kita dalis kūrinių liko autorės namuose, o kai kurie dar laukia įrėminimo ir progos būti parodyti. Šiemet Danutė Macikonienė paminėjo 80 metų jubiliejų ir simboliškai pažymėjo apie tris dešimtmečius trunkantį sugrįžimą į nuolatinę kūrybą.

    Paroda Alytuje tampa proga pamatyti, kaip asmeninė patirtis gali virsti tylia, bet įtaigia vizualia kalba. Tai ekspozicija apie kruopštumą, ištvermę ir kūrybą, kuri sugeba išlaikyti atmintį ne vien nuotraukose ar dokumentuose, bet ir siūlo bei drobės struktūroje.