Prieš tris dešimtmečius žinomo muzikanto bendradarbiavimas su žaidimų kūrėjais buvo retas ir ambicingas reiškinys, todėl Trento Reznoro pavardė šalia „Doom“ ir „Quake“ iki šiol kelia aistras. Industrinio skambesio estetika tapo svarbia tamsių šaudyklės žaidimų nuotaikos dalimi ir parodė, kad garso takelis gali veikti ne prasčiau nei grafika ar mechanikos.
Reznoras vėliau yra pasakojęs, kad būtent „Doom“ jam tapo stipriu traukos tašku, nes atitiko to meto kūrybinę būseną ir tai, ką jis siekė išgauti muzikoje. Pasak jo, tuomet atsirado jausmas, kad garsas, atmosfera ir tikslas sutapo į vieną kryptį.
„Jaučiau vienybę su tuo, ką tuo metu norėjau pasiekti muzika“, – sakė Trentas Reznoras.
Tekste minimas ir „Quake“ kontekstas, kur Reznoro industriniai sprendimai žaidimo pasauliui suteikė dar daugiau purvo, įtampos ir erdvės pojūčio. Tuo laikotarpiu tokie sprendimai išsiskyrė iš įprasto MIDI formato garso takelių, kurie dažnai skambėdavo supaprastintai ir mažiau paveikiai.
Ne mažiau svarbi detalė yra tai, kad iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar muzikantas pasirodys „QuakeCon“ renginyje, nes ilgą laiką laikėsi atsargesnės distancijos nuo šio projekto. Vis dėlto pasirodymas leido išgirsti užkulisių pasakojimų apie kūrybines paraleles tarp žaidimo nuotaikos ir jo to meto muzikos.
Šiuolaikiniams žaidėjams sunku įsivaizduoti, bet tais laikais „Doom“ daugeliui atrodė ne tik baisus, bet ir technologiškai stulbinantis, formavęs visos industrijos kryptį. 3D grafikos ir garsinės atmosferos pažanga vėliau tapo standartu, o ankstyvieji eksperimentai su tamsa, triukšmu ir erdviniais efektais šiandien vertinami kaip svarbi žaidimų garso dizaino istorijos dalis.
Minint 30 metų sukaktį, fanams pasiūlyta ir proginė atributika, skirta „Nine Inch Nails“ ir Reznoro kūrybos gerbėjams. Tarp daiktų įvardijami marškinėliai, raktų pakabukas, džemperis su gobtuvu bei vinilinė žaidimo garso takelio versija, o dalis suvenyrų vertinami kaip brangūs, tačiau kolekcininkams tokios progos pasitaiko retai.