Astronomai, ieškoję planetų prie netoliese esančios žvaigždės, aptiko daug keistesnį taikinį – trinarę sistemą, kuri, pagal įprastas žvaigždžių evoliucijos sampratas, vargiai turėjo išlikti. Vos už 28 šviesmečių nuo Žemės esanti sistema pavadinta Welopōʻai.
Išskirtinumas tas, kad ją sudaro ne trys „įprastos“ žvaigždės: dvi iš jų jau yra mirusios ir virtusios baltosiomis nykštukėmis, o trečioji – dar šviečianti mažos masės raudonoji nykštukė. Tyrėjams sudėtingiausia paaiškinti, kaip ši žvaigždė galėjo išlikti šalia dviejų kaimynių, praėjusių audringus savo gyvenimo pabaigos etapus.
Tyrimo bendraautorius Patrickas Dufour iš Monrealio universiteto šią situaciją apibūdino tiesiai: sistema „neturėtų egzistuoti“, o aiškaus paaiškinimo, kaip ji susiformavo ir išsilaikė, kol kas nėra. Būtent tai ir skatina naujus stebėjimus.
Mokslininkai pabrėžia, kad Welopōʻai gali tapti ypač vertingu „laboratoriniu“ pavyzdžiu: ji yra labai arti, todėl galima detaliai matuoti žvaigždžių judėjimą ir geriau suprasti, kaip tokios daugianarės sistemos išgyvena masės praradimą bei kitus dramatiškus pokyčius.
Netikėtas radinys planetų paieškose
Welopōʻai istorija prasidėjo nuo įprastos egzoplanetų paieškos. Monrealio universiteto Trottier egzoplanetų tyrimų instituto komanda stebėjo raudonąją nykštukę – palyginti vėsią, ilgai gyvenančią žvaigždę, kuri kurą degina gerokai lėčiau nei Saulė.
Planetų medžioklei jie naudojo prietaisą „SPIRou“ Kanados–Prancūzijos–Havajų teleskope. Tokie instrumentai fiksuoja menkus žvaigždės „svyravimus“, kuriuos sukelia aplink ją skriejantys objektai.
Tačiau šįkart signalas pasirodė pernelyg stiprus: stebima žvaigždė elgėsi taip, lyg ją trauktų gerokai masyvesnis kūnas nei planeta. Pasak tyrimo vadovo Étienne’o Artigau, komanda ieškojo planetų, bet rado kai ką kur kas labiau stebinantį.
Vienas iš bendraautorių Charles-Antoine Parent paaiškino, kad neįprastas derinys – didelė masė ir labai menkas šviesis – paliko beveik vieną racionalią išeitį: tai turėjo būti „mirusios“ žvaigždės liekana.
Paaiškėjo, kad šalia – net dvi baltosios nykštukės
Iš pradžių tyrėjai svarstė įvairius variantus – nuo baltosios nykštukės iki egzotiškesnių objektų, tokių kaip neutroninė žvaigždė ar net juodoji skylė. Sprendimo jie ieškojo atlikdami papildomus stebėjimus su „Gemini North“ teleskopu Havajuose ir jo didelės raiškos vaizdinimo instrumentu „ʻAlopeke“.
Galiausiai pavyko įžiūrėti blankų palydovą – tai išties buvo baltoji nykštukė, tanki žvaigždės „kūno“ liekana, kuri lieka po to, kai į Saulę panaši žvaigždė išnaudoja branduolinį kurą.
Dar labiau nustebino kita detalė: sistemoje jau buvo žinoma ir dar viena baltoji nykštukė, skriejanti toliau. Taip paaiškėjo, kad Welopōʻai yra trinarė sistema, kurioje viena gyva raudonoji nykštukė „dalijasi“ gravitaciniais ryšiais su dviem žvaigždžių liekanomis.
Kodėl ši sistema glumina astronomus
Trinarės žvaigždžių sistemos apskritai nėra retenybė: dažnai dvi žvaigždės skrieja arti viena kitos, o trečioji – toliau aplink jų porą. Tačiau Welopōʻai atvejis išsiskiria tuo, kad dvi sistemos narės jau perėjo vėlyvąsias evoliucijos stadijas, kai žvaigždės išsipučia į milžines ir netenka didelės dalies masės.
Toks masės praradimas keičia gravitacinę pusiausvyrą ir dažnai suardo trapius orbitinius „susitarimus“. Todėl faktas, kad raudonoji nykštukė išliko, o visos trys narės tebėra susaistytos gravitacijos, ir kelia daugiausia klausimų.
Artumas – vos 28 šviesmečiai – reiškia, kad tai viena arčiausiai mūsų esanti tokio tipo sistema. Komanda tikisi, kad tolimesni matavimai leis tiksliau įvertinti, kaip trys žvaigždės veikia viena kitą ir kas nutiko praeityje, kad Welopōʻai apskritai išliko.
Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Astronomy & Astrophysics“.