CP v2

Tag: Troja

  • Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Trojai Turkijoje aptikta 2 800 metų agora: radinys verčia abejoti miesto apleidimo mitu

    Kasdienės kasinėjimų naujienos iš Trojos, esančios Hisarliko kalvoje Turkijos šiaurės vakaruose, vėl keičia nusistovėjusį pasakojimą apie legendinį miestą. Archeologai pranešė aptikę, jų vertinimu, seniausią miesto agorą, kurios amžius siekia apie 2 800 metų.

    Tyrimus nuo 2014 metų vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Čanakalės Onsekiz Mart universitetu. Naujasis atradimas siejamas su ankstyvuoju geležies amžiumi ir laikotarpiu, kai regione ėmė formuotis vėlesnė graikiška Iliono tradicija.

    Iki šiol nemaža dalis istorikų laikėsi nuomonės, kad po Trojos žlugimo miestas esą ilgam laikui ištuštėjo. Tradiciškai Trojos karo pabaiga dažnai datuojama apie 1184 metais prieš mūsų erą, o vėlesnis aktyvesnis įsikūrimas siejamas su 8 amžiumi prieš mūsų erą.

    Tačiau kasinėjimų komanda teigia, kad rasti požymiai rodo gerokai trumpesnę pertrauką. Kartu su agoros erdve aptikti ir kiti elementai, kurie labiau panašūs į tęstinį miesto gyvenimą, o ne į kelių šimtmečių apleidimą.

    „Naujakuriai čia atsikėlė praėjus maždaug 80 ar 90 metų po miesto žlugimo ir panaudojo senąsias sienas statydami būstus“, – sakė kasinėjimų vadovo pavaduotojas Reyhanas Körpe.

    Pasak tyrėjų, svarbūs ir papildomi radiniai: akmenimis grįstas kelias, vedęs pietinių vartų link, bei geležies amžiaus keramika. Tokie objektai paprastai laikomi patikimu ženklu, kad teritorija buvo naudojama ir prižiūrima, o tai sunkiai dera su ilgo apleidimo scenarijumi.

    Trojos vietovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1998 metų, o jos tyrimų istorija tęsiasi daugiau nei šimtmetį. Vienas ryškiausių etapų prasidėjo apie 1870 metus, kai vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas pradėjo kasinėjimus, remdamasis Homero epais ir bandydamas susieti literatūrinę tradiciją su realia topografija.

    Šiandien Trojos sluoksniai dažnai apibūdinami kaip kelių skirtingų miestų pėdsakai vienoje vietoje, todėl kiekvienas naujas atradimas priverčia iš naujo tikslinti chronologiją. Mokslininkai pabrėžia, kad agoros radinys ir su juo siejami artefaktai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kaip iš tiesų klostėsi gyvenimas po vadinamojo Trojos karo laikotarpio.

  • Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje esančioje Trojos archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko seniausios miesto agoros liekanas. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 800 metų ir, archeologų teigimu, verčia iš naujo įvertinti Trojos gyvenimą po legendinio karo.

    Kasimuose, kuriuos vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Çanakkale Onsekiz Mart universitetu, pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama geležies amžiaus sluoksniams. Būtent juose užfiksuota nauja viešosios erdvės struktūra, siejama su ankstyviausiu vėlesnio miesto atsigavimo etapu.

    Kas tiksliai rasta?

    Aptikta erdvė archeologų apibūdinama kaip agoros tipo viešoji aikštė, kuri senovės miestuose atlikdavo prekybos, susitikimų ir sprendimų priėmimo funkcijas. Kartu rasta akmenimis grįsta atkarpa, vedanti link pietinių vartų, ir geležies amžiaus keramika, padedanti tikslinti datavimą.

    Tyrėjų vertinimu, šie elementai rodo ne atsitiktinę, trumpalaikę stovyklavietę, o organizuotą, miesto infrastruktūrą atgaivinusią bendruomenę. Tai svarbu, nes viešoji aikštė paprastai atsiranda ten, kur formuojasi pastovesnis gyvenimas ir valdymo bei prekybos ryšiai.

    Kodėl tai keičia pasakojimą?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad po Trojos žlugimo miestas keliems šimtmečiams visiškai ištuštėjo, o vėlesnis atsikūrimas siejamas su graikų kolonistais, VIII amžiuje prieš mūsų erą vietovę vadinusiais Ilionu. Nauji radiniai leidžia teigti, kad gyvenimas galėjo sugrįžti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Kasimų vadovybė pabrėžia, kad naujakuriai galėjo įsikurti praėjus maždaug 80–90 metų po karo laikotarpio, naudodami senesnių gynybinių sienų fragmentus ir miesto struktūrą. Jei šis vertinimas pasitvirtins, „pertrūkis“ tarp bronzos amžiaus Trojos ir geležies amžiaus gyvenvietės būtų daug trumpesnis.

    Kontekstas: ką žinome apie Troją?

    Trojos vietovė yra daugiapakopis archeologinis kompleksas, kuriame atskiriami skirtingi miesto raidos etapai nuo ankstyvų gyvenviečių iki vėlyvesnio laikotarpio. XIX amžiuje kasinėjimus čia pradėjo Heinrichas Schliemannas, o vėlesni tyrimai patikslino chronologiją ir parodė, kad vietovė buvo ne kartą perstatoma bei pertvarkoma.

    Troja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl nauji atradimai vertinami ne tik kaip mokslinis įvykis, bet ir kaip svarbi kultūros paveldo apsaugos bei pristatymo dalis. Pastaraisiais metais susidomėjimą vietove stiprina ir populiarioji kultūra, kuri grąžina Troją į viešų diskusijų centrą, tačiau archeologai primena, kad svarbiausią atsakymą pateikia ne legendos, o sluoksniai žemėje.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių publikacijų ir papildomų datavimo tyrimų, kurie leistų tiksliau apibrėžti agoros laikotarpį ir jos ryšį su kitais Trojos sluoksniais. Būtent šie duomenys lems, ar mokslinė bendruomenė galutinai perrašys scenarijų apie miesto likimą po karo.

  • Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Kur susitinka legendos ir geografija

    Šiaurės vakarų Turkijoje esantis Çanakkale regionas daugeliui pirmiausia siejasi su Troja, tačiau ši vieta patraukli ir dėl neįprastos geografijos. Dardanelų sąsiauris čia skiria Aziją nuo Europos, o šimtmečius trunkanti prekyba ir migracija paliko ryškų kultūrinį pėdsaką.

    Archeologai Trojos vietovėje išskiria kelis skirtingus miesto sluoksnius, susiformavusius per tūkstantmečius. Dėl tokios istorijos koncentracijos Çanakkale tapo vienu svarbiausių Turkijos taškų, kur senovė pristatoma ne tik per mitus, bet ir per mokslinius tyrimus.

    Troja šiandien: nuo kasinėjimų iki muziejaus

    Trojos archeologinė teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai reiškia griežtesnę apsaugą ir tarptautinį dėmesį. Lankytojams svarbu tai, kad vietovė nuosekliai tvarkoma, o informacija pateikiama šiuolaikiškai, su aiškiu istoriniu kontekstu.

    Netoliese veikiantis Troy Museum padeda suprasti, kaip per laiką keitėsi gyvenvietė, kokie radiniai rasti skirtinguose sluoksniuose ir kaip jie siejasi su Egėjo regiono istorija. Turizmo ekspertai pastebi, kad būtent tokie muziejai vis dažniau tampa pagrindine kelionės priežastimi, nes keliautojai ieško patirčių, o ne vien nuotraukų.

    „Troja yra vieta, kur susikerta Rytų ir Vakarų kultūros, o miestas per tūkstantmečius buvo perstatomas vėl ir vėl“, – sakė archeologas Enes Can.

    Bozcaada: sala, kur istoriją galima paragauti

    Nuo Çanakkale krantų keltu nesunkiai pasiekiama Bozcaada sala turi kitą, bet ne mažiau seną pasakojimą: vynuogininkystę. Tyrėjai pabrėžia, kad Egėjo jūros regione vyno kultūra skaičiuoja tūkstantmečius, o Bozcaada išsiskiria vietinėmis veislėmis ir ilgai išlaikytu ūkininkavimo ritmu.

    Salos vyndariai augina tradicines vynuoges, tarp jų Çavuş, Vasilaki ir Kuntra, o vietos gamintojai pabrėžia, kad šiandienos vynas čia nėra vien gastronomija. Jis tampa būdu pratęsti istorinę tapatybę, kurią formavo prekybos keliai, skirtingos imperijos ir salos izoliacija.

    „Bozcaada vynas siekia labai senus laikus, todėl tai yra istorija, kurią galima pajusti skonyje“, – sakė vyndarys Osman Mehmet Talay.

    Kelionių rinkoje vis ryškesnė tendencija rinktis kryptis, kurios vienoje vietoje siūlo kultūros paveldą, vietinę virtuvę ir gamtą. Çanakkale derinys tam itin tinkamas: Trojos UNESCO paveldas, šiuolaikinis muziejus ir Bozcaada vynuogynai leidžia per kelias dienas patirti skirtingus Turkijos veidus.