Tag: Trombozė

  • Antifosfolipidinis sindromas: odos pokyčiai, migrenos ir didesnė insulto rizika

    Antifosfolipidinis sindromas (APS) – autoimuninė liga, kai imuninė sistema gamina antikūnus, didinančius kraujo krešėjimo polinkį. Dėl to kraujagyslėse gali formuotis trombai, kurie apsunkina ar net visiškai užblokuoja kraujo tėkmę.

    Krešuliai gali susidaryti tiek venose, tiek arterijose, tačiau dažniausiai problema paliečia giliąsias kojų venas. Pavojingiausia tai, kad sutrikęs krešėjimas gali užblokuoti kraujotaką ir plaučiuose, širdyje, inkstuose ar smegenyse.

    Svarbu ir tai, kad ne kiekvienam žmogui, kuriam nustatomi antifosfolipidiniai antikūnai, pasireiškia liga. Vien teigiamas kraujo tyrimas dar nereiškia APS – diagnozei reikia įvertinti simptomus, ligos istoriją ir laboratorinių tyrimų visumą.

    APS atsiranda tuomet, kai imunitetas vietoj apsaugos nuo infekcijų pradeda gaminti antikūnus prieš tam tikrus su fosfolipidais susijusius baltymus, esančius ląstelių membranose. Tokie antikūnai gali sutrikdyti natūralius krešėjimo reguliavimo mechanizmus, todėl trombai kartais susidaro net nesant įprastų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus, nutukimo ar ilgo nejudrumo.

    Kaip pasireiškia APS

    Antifosfolipidinis sindromas gali vystytis ilgą laiką be aiškių požymių, o daliai žmonių pirmasis signalas būna jau įvykusi trombozė. Kitais atvejais atsiranda simptomai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio sunku susieti su krešėjimo sutrikimais.

    Tarp galimų požymių minimi pasikartojantys galvos skausmai ar migrenos, odos pokyčiai, įvairūs neurologiniai simptomai. APS gali pasireikšti labai skirtingai, o dalis simptomų yra nespecifiniai ir gali priminti kitas ligas.

    APS gali būti pirminis, kai pasireiškia kaip atskira liga, arba antrinis – lydintis kitas autoimunines būkles. Jis dažnai siejamas su sistemine raudonąja vilklige.

    Pagrindinės grėsmės ir kada kreiptis pagalbos

    Didžiausias APS pavojus – trombų susidarymas, galintis sutrikdyti gyvybiškai svarbių organų aprūpinimą krauju. Pasekmės priklauso nuo to, kur susiformuoja krešulys, koks jo dydis ir kaip greitai pradedamas gydymas.

    Retais atvejais išsivysto vadinamasis katastrofinis antifosfolipidinis sindromas (CAPS) – itin sunki forma, kai per trumpą laiką trombai atsiranda keliuose organuose. Tai gali baigtis daugelio organų nepakankamumu ir reikalauja skubaus gydymo ligoninėje.

    Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į staiga atsiradusius trombozei būdingus simptomus, ypač jei jie intensyvūs arba neturi aiškios priežasties. Skubiai kreiptis į medikus verta, jei atsiranda vienos galūnės patinimas ir skausmas, kartojasi migrenos su regėjimo sutrikimais ar pastebimi violetiniai odos pakitimai.

    Staigūs kalbos sutrikimai, nusviręs lūpos kampas, rankos ar kojos silpnumas, ūmūs regėjimo pokyčiai, itin stiprus galvos skausmas, netikėtas dusulys, krūtinės skausmas ar apalpimas – pavojaus signalai, dėl kurių laukti, kol praeis, nereikėtų.

    Diagnozė ir gydymas

    APS nereikėtų bandyti diagnozuoti pačiam vien pagal migrenas, mėlynes ar odos pokyčius – tokius simptomus gali sukelti daug kitų priežasčių. Tačiau jei jie kartojasi arba pasireiškia kartu su trombozės epizodais, verta su gydytoju aptarti krešėjimo sutrikimų ištyrimą.

    Diagnozuojant vertinami simptomai, anamnezė ir atliekami laboratoriniai tyrimai, nustatant antifosfolipidinius antikūnus. Svarbi detalė – vienkartinis teigiamas rezultatas nepakanka: antikūnai kartais atsiranda laikinai, pavyzdžiui, po infekcijos, ir ne visada reiškia padidėjusią trombozės riziką.

    Dėl to tyrimai paprastai kartojami po mažiausiai 12 savaičių, kad būtų patvirtintas antikūnų išlikimas. Priklausomai nuo situacijos, gali būti skiriami ir vaizdiniai tyrimai, pavyzdžiui, venų dopleris, kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

    Antifosfolipidinis sindromas yra lėtinė liga, kurios visiškai išgydyti neįmanoma, tačiau gydymas gali reikšmingai sumažinti trombų ir sunkių komplikacijų riziką. Taktika parenkama individualiai – atsižvelgiama, ar žmogus jau yra patyręs trombozę, kokie antikūnai nustatyti ir ar yra kitų autoimuninių ligų.

    Dažniausiai apsaugos pagrindas yra medikamentinis gydymas, o pacientai stebimi gydytojų – neretai reumatologo, hematologo ar specialistų, dirbančių su tromboembolinėmis ligomis. Reikšmės turi ir gyvenimo būdas, o ypatingo atsargumo gali prireikti ilgų kelionių, operacijų, ilgo nejudrumo ar nėštumo metu – apie APS diagnozę svarbu informuoti medikus prieš planuojamas procedūras.

  • Senjoras visą dieną guli ir snaudžia? Gydytojai įspėja: tai gali būti rimtos ligos signalas

    Senjoras visą dieną guli ir snaudžia? Gydytojai įspėja: tai gali būti rimtos ligos signalas

    Vyresniame amžiuje poreikis ilsėtis gali didėti, tačiau staiga sumažėjusi energija ne visada reiškia natūralų senėjimą. Ypač neramina situacija, kai anksčiau savarankiškas žmogus ima pramiegoti didelę dienos dalį, nenori keltis, praranda susidomėjimą aplinka.

    Tokie pokyčiai dažnai rodo, kad organizme vyksta procesai, kuriuos būtina įvertinti. Ilgalaikis mieguistumas gali būti susijęs su miego sutrikimais, lėtinių ligų paūmėjimu, infekcija, skysčių trūkumu ar net netinkamai suderintais vaistais.

    Mieguistumas gali slėpti miego sutrikimus

    Viena dažnų, bet vis dar nepakankamai atpažįstamų priežasčių yra obstrukcinė miego apnėja. Naktį kartojantis kvėpavimo sustojimas ar jo susilpnėjimas ir trumpi prabudimai lemia, kad miegas neatsistato, nors žmogus lovoje praleidžia daug valandų.

    Dieną tai gali pasireikšti mieguistumu, dėmesio stoka, galvos skausmais, dirglumu ir bendru silpnumu. Artimieji neretai pastebi garsų knarkimą, kvėpavimo pauzes, neramų miegą, o pats žmogus gali nesuprasti, kodėl nuolat jaučiasi pavargęs.

    Ne mažiau svarbu įvertinti vaistus, nes kai kurie preparatai gali sustiprinti mieguistumą ir galvos svaigimą. Migdomieji, raminamieji, stiprūs nuskausminamieji, taip pat dalis kraujospūdį mažinančių vaistų ar jų derinių gali mažinti budrumą.

    Rizika ypač padidėja, kai vartojama daug skirtingų vaistų, įskaitant nereceptinius preparatus ir papildus. Vis dėlto dozių mažinti ar vaistų nutraukti savarankiškai negalima, saugiausia išeitis yra gydytojo arba vaistininko atliekama gydymo peržiūra.

    Kai gulėjimas ima silpninti kūną

    Ilgas gulėjimas nėra neutralus poilsis, nes raumenys praranda krūvį ir greitai silpsta. Pirmiausia mažėja šlaunų, sėdmenų ir blauzdų jėga, todėl darosi sunkiau atsistoti, nueiti iki tualeto ar išlaikyti pusiausvyrą.

    Tyrimai su vyresnio amžiaus žmonėmis rodo, kad net apie 10 dienų griežtesnis režimas lovoje gali pastebimai pabloginti apatinių galūnių jėgą ir fizinį pajėgumą. Jei žmogus dar prieš tai turėjo mažą raumenų masę, prastą mitybą ar kelias lėtines ligas, pasekmės gali būti dar ryškesnės.

    Dažnai susidaro uždaras ratas: žmogus guli, nes jaučiasi silpnas, tačiau judėjimo stoka silpnumą tik didina. Ilgainiui didėja kritimų rizika, o baimė pargriūti skatina dar labiau riboti aktyvumą, todėl savarankiškumas nyksta greičiau nei pati pirminė problema.

    Ilgai nejudant didėja giliųjų venų trombozės rizika, nes kojų raumenys mažiau padeda kraujui grįžti į širdį. Ypač įtartini vienos kojos skausmas ir tinimas, dažniausiai blauzdoje, taip pat paraudimas ar aiškiai juntamas šilumos pojūtis.

    Staigus dusulys, krūtinės skausmas, padažnėjęs širdies plakimas, alpimas ar kraujo atkosėjimas gali būti plaučių embolijos požymiai, todėl tokiu atveju reikia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą. Tokie simptomai nėra laukiami ar gydomi namuose.

    Gulint kvėpavimas dažniau tampa paviršinis, silpsta kosulio refleksas, sunkiau pasišalina kvėpavimo takų sekretas. Dėl to didėja plaučių uždegimo ir kitų infekcijų rizika, ypač jei žmogus mažai keičia padėtį ir jau yra nusilpęs.

    Judėjimo stoka taip pat blogina žarnyno veiklą, todėl dažnėja vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, mažėja apetitas. Situaciją gali pabloginti per mažas skysčių vartojimas, netinkama mityba ir opioidiniai nuskausminamieji.

    Kada būtina skubiai reaguoti

    Vyresniame amžiuje infekcijos, skysčių trūkumas, sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje ar elektrolitų disbalansas ne visada prasideda klasikiniu scenarijumi. Pirmieji požymiai kartais būna mieguistumas, staigus silpnumas, apetito praradimas, griuvimai ar sumišimas.

    „Staigus mieguistumas ir stiprus silpnumas vyresniame amžiuje dažnai yra ne amžiaus, o ūmios problemos požymis, todėl delsimas gali kainuoti sveikatą“, – sako gydytojai.

    Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda staigus dusulys, krūtinės skausmas, sąmonės pritemimas, naujas ryškus vienos kojos tinimas ar stiprus skausmas. Taip pat būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją, jei pakyla aukšta temperatūra, žmogus beveik negeria, ženkliai sumažėja šlapinimasis ar staigiai pasikeičia elgesys.

    Norint nustatyti priežastį, verta užrašyti, nuo kada žmogus daugiau guli, kiek valandų miega, ar knarkia, ar būna kvėpavimo pauzių, kaip kito apetitas ir nuotaika. Į vizitą svarbu atsinešti visų vartojamų vaistų ir papildų sąrašą, o gydytojas gali skirti kraujo tyrimus, įvertinti inkstų funkciją, skydliaukę, elektrolitus ir prireikus paskirti miego tyrimą.

    Jei sveikatos būklė leidžia, judėjimą rekomenduojama grąžinti palaipsniui, pradedant sėdėjimu lovoje ir paprastais pratimais. Ilgiau gulint būtinos reguliarios padėties keitimo, odos priežiūros, judesių ir kvėpavimo pratimų priemonės, taip pat pakankamas skysčių kiekis ir visavertė mityba.