Tag: Tsinghua universitetas

  • Autonominiai automobiliai mokosi bendradarbiauti: nauja sistema simuliatoriuje sumažino avarijų riziką

    Mokslininkai pristatė naują metodą, kuris padeda autonominiams automobiliams išmokti ne tik „matyti“ aplinką, bet ir veikti kaip eismo dalyvių komanda. Tyrėjų teigimu, būtent bendradarbiavimas tampa vienu svarbiausių veiksnių siekiant saugumo sudėtingose miesto situacijose.

    Sprendimas skirtas atvejams, kai vien tik individuali automobilio reakcija gali būti nepakankama: nereguliuojamose sankryžose, žiedinėse sankryžose ar susiaurėjimuose. Tokiose vietose kelių transporto priemonių veiksmai neišvengiamai persipina, o klaidos kaina gali būti susidūrimas arba eismo sutrikdymas.

    Kaip veikia COIN principas

    Sistemą, pavadintą COIN, kūrė Tsinghua universiteto Pekine komanda kartu su partneriais iš Singapūro nacionalinio universiteto ir Honkongo politechnikos universiteto. Pagrindinė idėja yra ta, kad autonominės transporto priemonės mokomos numatyti tarpusavio sąveikas ir pasirinkti tokias manevravimo strategijas, kurios būtų naudingos visam srautui, o ne tik vienam automobiliui.

    Svarbi detalė – COIN nereiškia vieno centrinio „dispečerio“, valdančio visus automobilius. Mokymo metu modeliai gali pasinaudoti platesne informacija apie sistemą, tačiau realiame važiavime kiekviena transporto priemonė sprendimus priima remdamasi savo jutiklių duomenimis ir aplinkos stebėjimu.

    Toks principas aktualus praktikoje, nes centralizuotas valdymas realiame eisme susidurtų su ryšio vėlavimo, suderinamumo ir infrastruktūros priklausomybės problemomis. Kūrėjai pabrėžia, kad jų tikslas – didesnis saugumas ir sklandesnis judėjimas, neįpareigojant miestų diegti vieningos valdymo sistemos.

    Testai simuliatoriuje ir rezultatai

    COIN buvo išbandyta „MetaDrive“ simuliatoriuje, kuris plačiai naudojamas autonominio vairavimo ir DI tyrimuose. Eksperimentuose taikyti trys intensyvaus miesto eismo scenarijai: sankryžos be šviesoforų, žiedinės sankryžos ir važiuojamosios dalies susiaurėjimai.

    Tyrėjai nurodo, kad pagal kelis kriterijus – sėkmės rodiklį, susidūrimų dažnį, saugumą ir važiavimo efektyvumą – COIN aplenkė keturis žinomus mokymui naudojamus algoritmus. Pavyzdžiui, sankryžų scenarijuje pasiektas 88,78 proc. sėkmės rodiklis, o susidūrimų dalis siekė 3,94 proc.

    Susiaurėjimo scenarijuje skelbiama, kad sėkmės rodiklis pakilo iki 96,33 proc., o susidūrimų dalis sumažėjo iki 1,57 proc. Tokie skaičiai simuliacijoje rodo, kad transporto priemonėms naudinga mokytis ne vien „gynybiškai“ reaguoti, bet ir prognozuoti, kaip jų veiksmai paveiks kitų dalyvių sprendimus.

    Žingsnis link realių kelių

    Be grynos simuliacijos, sistema testuota hibridinėje aplinkoje, kur realūs mobilūs robotai veikė kartu su virtualiais eismo dalyviais. Modelinėje nereguliuojamoje sankryžoje aštuoni robotai judėjo pagal COIN parinktas trajektorijas, o likusi eismo dalis buvo atkurta kompiuterinėje simuliacijoje.

    Toks bandymas laikomas tarpine grandimi tarp kompiuterinio mokymo ir bandymų realiuose keliuose. Jis leidžia įvertinti, kaip algoritmai elgiasi su fizinės aplinkos netikslumais, jutiklių paklaidomis ir realaus judėjimo dinamika.

    „Atsisakius visiškai nepriklausomo sprendimų priėmimo ir pereinant prie bendradarbiavimu grįstos optimizacijos, COIN gali prisidėti prie saugesnio ir sklandesnio autonominio vairavimo esant dideliam miesto eismo intensyvumui“, – teigia tyrėjai.

    Nors rezultatai kol kas pateikiami kaip tyrimų demonstracija, kryptis atitinka platesnę autonominio vairavimo raidą: vis daugiau dėmesio skiriama ne vien atskiram automobiliui, o viso eismo srauto elgsenai. Praktinis pritaikymas priklausys nuo to, kaip tokie metodai pasiteisins realiomis sąlygomis, kur eismo dalyviai yra nenuspėjami, o situacijų įvairovė – milžiniška.

  • Mokslininkai sukūrė pirmąjį branduolinį laikrodį: jo tikslumas gali pakeisti GPS ir fiziką

    Mokslininkai sukūrė pirmąjį branduolinį laikrodį: jo tikslumas gali pakeisti GPS ir fiziką

    Austrijos ir Kinijos mokslininkai pranešė sukūrę pirmuosius branduolinius laikrodžius, galinčius laiko tėkmę matuoti pagal procesus ne elektronuose, o atomų branduoliuose. Tyrimų rezultatai publikuoti žurnale „Nature“.

    Iki šiol tiksliausi prietaisai buvo atominiai laikrodžiai, kuriuose sekundės stabilumas siejamas su elektronų perėjimais tarp energijos lygių. Naujoji kryptis remiasi branduolio energijos būsenų kaita, kuri teoriškai turėtų būti atsparesnė išoriniams trikdžiams.

    Kaip veikia branduolinis laikrodis?

    Abiejų komandų sprendimų pagrindas yra retas izotopas toris-229, kurio branduolį galima sužadinti ultravioletine šviesa. Tai išskirtinis atvejis, nes daugumos branduolinių perėjimų energija per didelė, kad būtų patogiai valdoma lazeriais.

    Eksperimentuose buvo sukurta ultravioletinė lazerio spinduliuotė 148,4 nanometro bangos ilgio ir nukreipta į kalcio fluorido kristalus su torio-229 priemaiša. Mokslininkams pavyko „užrakinti“ lazerio dažnį į branduolinį perėjimą ir taip gauti stabilų atskaitos tašką laikui.

    Bandymų laikotarpiu laikrodžių stabilumas pasiekė maždaug vieną dalį iš kvadrilijono, tai yra apie 10⁻¹⁵. Praktikoje tai reiškia, kad per labai trumpus intervalus laikrodžio eiga išlieka itin pastovi, o būtent stabilumas yra svarbiausias tikslumo matas.

    Kodėl tai gali pakeisti technologijas?

    Tikslus laikas yra nematomas daugelio sistemų pamatas: nuo palydovinės navigacijos iki telekomunikacijų tinklų sinchronizavimo ir finansinių operacijų laiko žymų. Kuo geriau suderinti laikrodžiai, tuo tiksliau galima nustatyti padėtį ir patikimiau valdyti ryšio infrastruktūrą.

    Naujos kartos branduoliniai laikrodžiai teoriškai galėtų pagerinti GPS ir kitų navigacijos sistemų skiriamąją gebą, ypač ten, kur klaidas lemia ne tik palydovų signalų sklidimas, bet ir laiko matavimo netikslumai. Vis dėlto iki realaus pritaikymo dar teks spręsti miniatiūrizavimo, patikimumo ir masinės gamybos klausimus.

    Nauda fundamentinei fizikai

    Dar viena sritis, kurioje tikimasi proveržio, yra fundamentinė fizika. Itin stabilūs laikrodžiai leidžia ieškoti labai menkų efektų, pavyzdžiui, ar laikui bėgant nekinta fundamentinės konstantos, taip pat tiksliau matuoti gravitacijos poveikį laikui skirtinguose aukščiuose.

    Tokie eksperimentai svarbūs tikrinant teorinius modelius, kuriais bandoma paaiškinti dar neatsakytus klausimus, įskaitant tamsiosios materijos prigimtį. Dėl to branduolinių laikrodžių kūrimas vertinamas ne tik kaip inžinerinis pasiekimas, bet ir kaip naujas įrankis fizikos riboms stumti.

    Nors patys autoriai pabrėžia, kad konkrečių komercinių scenarijų dar neįvardija, pasiektas rezultatas laikomas įrodymu, kad branduolinis etalonas gali veikti realiame įrenginyje. Tai atveria kelią lenktynėms dėl dar stabilesnių laiko standartų ir naujų matavimo metodų.

  • Kinija pristatė bateriją, kuri gali iš esmės pakeisti dronų skrydžio laiką: kas joje naujo?

    Kinija pristatė bateriją, kuri gali iš esmės pakeisti dronų skrydžio laiką: kas joje naujo?

    Kinijos mokslininkai paskelbė apie naują ličio ir sieros baterijos koncepciją, kuri gali reikšmingai pailginti dronų skrydžio laiką. Dronų rinkoje tai viena didžiausių praktinių kliūčių, nes baterija tiesiogiai riboja ir nuotolį, ir keliamą naudingąją apkrovą.

    Tyrimą atliko Šendžene veikianti Tsinghua universiteto tarptautinė aukštoji mokykla, pasiūliusi molekulinę strategiją, mažinančią energijos nuostolius baterijos darbo metu. Tokie sprendimai ypač svarbūs ten, kur reikia ne tik didelės talpos, bet ir stabilaus veikimo per daugelį įkrovimo ciklų.

    Šiandien dauguma komercinių dronų naudoja ličio jonų akumuliatorius, kurių praktinis energijos tankis dažnai lieka mažesnis nei 300 vatvalandžių kilogramui. Dėl to gamintojai paprastai turi rinktis kompromisą tarp skrydžio trukmės ir to, kiek įrangos ar krovinio dronas gali pakelti.

    Ličio ir sieros baterijos seniai laikomos perspektyvia alternatyva, nes siera yra gausi ir palyginti pigi, o teorinis energijos tankis gali būti gerokai didesnis nei įprastų ličio jonų sprendimų. Vis dėlto pagrindinė kliūtis išlieka chemijos stabilumas, ypač kartojant įkrovimo ir iškrovimo ciklus.

    Didžiausia problema siejama su tirpiais tarpiniais junginiais, kurie darbo metu migruoja baterijos viduje ir ilgainiui mažina našumą. Kinijos mokslininkai į sieros elektrochemiją įvedė vadinamąjį premediatorių, kuris, jų teigimu, iki reakcijos pradžios išlieka neaktyvus, o vėliau padeda suvaldyti migruojančius tarpinius produktus ir pagerinti krūvio pernašą.

    Laboratoriniuose bandymuose tokia baterijos konstrukcija išlaikė stabilų veikimą 800 įkrovimo ciklų, o likusi talpa siekė beveik 82 proc. pirminės. Praktikoje tai svarbus signalas, nes vien energijos tankio nepakanka, jei baterija greitai degraduoja ir tampa netinkama realiam naudojimui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ilgesnis baterijos darbas galėtų išplėsti dronų taikymą siuntų pristatyme, elektros linijų ir infrastruktūros patikrose bei gelbėjimo operacijose. Tokiose situacijose keliolikos minučių skirtumas ore gali lemti tiek darbo kaštus, tiek operacijų saugumą.

    Be dronų, autoriai mano, kad jų molekulinė strategija galėtų būti pritaikyta ir kitoms baterijų kryptims, įskaitant ličio metalo sprendimus, srauto baterijas ar tam tikrus perdirbimo procesus. Artimiausias klausimas rinkai bus ne laboratoriniai rekordai, o tai, ar technologija pasieks masinę gamybą, atitiks saugos reikalavimus ir išlaikys kainos bei patikimumo balansą.