Tag: Tuberoza

  • Trys netikėtos balkonų gėlės, kurios kvepia stipriai: jas pasodinus aromatas užpildys namus

    Trys netikėtos balkonų gėlės, kurios kvepia stipriai: jas pasodinus aromatas užpildys namus

    Daugelis, rinkdamiesi gėles balkonui, pirmiausia pagalvoja apie pelargonijas ar svyrančias petunijas. Jos ryškios ir lengvai auginamos, tačiau dažnai beveik nekvepia, todėl vakaro poilsis balkone ne visada turi tą norimą aromato efektą. Jei norite ne tik žiedų gausos, bet ir kvapo, verta rinktis rūšis, kurios iš prigimties skleidžia intensyvesnį aromatą.

    Vienas įdomiausių pasirinkimų yra kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus). Nors dažniau siejamas su sodybų darželiais, jis puikiai auga ir vazone, ypač jei turi atramą, kuria gali kabintis ūseliais. Kvapusis pelėžirnis mėgsta saulę, tačiau jam svarbi nuolat lengvai drėgna žemė, todėl karštomis dienomis gali reikėti laistyti dažniau.

    Kad žydėjimas tęstųsi ilgiau, peržydėjusius žiedus patariama reguliariai šalinti. Tokia priežiūra skatina augalą krauti naujus žiedus, o balkone ilgiau išlieka ir malonus, salstelėjęs kvapas. Sėjant skirtingų spalvų veisles, viename vazone galima turėti ir ryškų, ir kvapnų derinį.

    Kitas pasirinkimas, kuris mieste jau vis dažniau matomas ant palangių ir balkonuose, yra gvazdikai (Dianthus). Ieškantiems aromato verta atkreipti dėmesį į darželinius gvazdikus (Dianthus caryophyllus), garsėjančius prieskonišku kvapu, taip pat į barzdotuosius gvazdikus (Dianthus barbatus), kurių aromatas dažnai apibūdinamas kaip saldesnis. Šiems augalams paprastai tinka saulėta vieta ir vidutinė drėgmė, tačiau svarbu neperlaistyti, kad šaknys neimtų pūti.

    Jei norisi kvapo, kurį pajusite ne tik balkone, bet ir kambaryje pro atidarytą langą, verta pagalvoti apie kvapiąją tuberozą (Polianthes tuberosa). Tai svogūninis augalas, dažnai minimas ir parfumerijoje, nes jo žiedai skleidžia sodrų, išraiškingą aromatą. Tuberoza mėgsta šilumą, saulę ir tolygią drėgmę, todėl vazone svarbu užtikrinti, kad žemė nei visiškai išdžiūtų, nei būtų permirkusi.

    Praktinis tuberozos niuansas tas, kad rudenį, atvėsus orams, svogūnėlius paprastai rekomenduojama išimti ir laikyti sausoje, vėsioje vietoje iki kito sezono. Augalo aukštis gali smarkiai skirtis priklausomai nuo veislės, priežiūros ir vazono dydžio, tačiau tinkamomis sąlygomis jis užauga pakankamai įspūdingas, kad taptų balkono akcentu.

    Renkantis kvapnias gėles, verta atsižvelgti ir į balkono sąlygas: kiek valandų per dieną jį pasiekia saulė, ar vieta užuovėjoje, ar dažnai perpučiama vėjo. Dauguma kvapnių rūšių geriausiai kvepia šilumoje ir saulėje, o kvapo intensyvumą gali mažinti nuolatinis skersvėjis. Tinkamai suderinus rūšis, balkonas gali tapti ne tik spalvingas, bet ir maloniai kvepiantis visą sezoną.

  • Birželį pražysta tuberoza: perlamutriniai žiedai svaigina taip, kad vakare norisi likti sode

    Birželį pražysta tuberoza: perlamutriniai žiedai svaigina taip, kad vakare norisi likti sode

    Tuberoza (Polianthes tuberosa), dar vadinama kvapniąja tuberoza, vasaros pradžioje tampa viena įspūdingiausių sodo puošmenų. Dažniausiai ji pražysta birželį ir žydi iki vasaros pabaigos ar ankstyvo rudens, o labiausiai stebina ne tik žiedų forma, bet ir ypač intensyvus aromatas.

    Augalas formuoja stačius, maždaug 60–90 centimetrų aukščio žiedynstiebius, kurių viršūnėje skleidžiasi vaškinių, perlamutriškai baltų žiedų kekės. Tuberozos kvapas dažnai apibūdinamas kaip saldus, sodrus, turintis jazminų, rožių, vanilės ir citrusų natų, todėl ji seniai vertinama parfumerijoje.

    Patyrę gėlininkai pastebi, kad stipriausiai tuberoza kvepia vakare, kai oras atvėsta, o drėgmė šiek tiek pakyla. Būtent tuo metu aromatas gali sklisti ypač plačiai, todėl tuberozą verta sodinti prie terasos, takelio ar vietos, kur vakarais mėgstate leisti laiką.

    Nors tuberoza atrodo prabangiai, jos auginimas reikalauja daugiau kantrybės nei daugelio vasarinių gėlių. Ji geriausiai jaučiasi saulėtoje, šiltoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, o dirva turėtų būti laidi vandeniui, kad svogūnėliai neimtų pūti po gausesnio lietaus ar perlaistymo.

    Laistyti rekomenduojama reguliariai, tačiau saikingai, ypač karštomis savaitėmis, kai augalas aktyviai augina lapus ir ruošiasi žydėjimui. Norint ilgesnio ir tvarkingesnio žydėjimo, pravartu pašalinti nužydėjusius žiedynus, nes tai padeda augalui energiją nukreipti į naujus žiedus ir stipresnį svogūnėlio brendimą.

    Tuberozą galima auginti tiek gėlyne, tiek didesniuose vazonuose, o pastarasis būdas dažnai patogesnis dėl žiemojimo. Lietuvos klimato sąlygomis ji paprastai neperžiemoja lauke, todėl rudenį svogūnėlius tenka iškasti ir laikyti sausoje, vėsioje patalpoje, maždaug 10 laipsnių šilumos temperatūroje, iki kito sezono.

    Skirtingos tuberozų veislės gali skirtis žiedų pilnaviduriškumu, žiedyno tankumu ir net aromato intensyvumu, todėl renkantis verta pasidomėti konkrečiu variantu. Vis dėlto bendra taisyklė paprasta: jei suteiksite daug šviesos, šilumos ir išvengsite užmirkimo, birželį tuberoza atsidėkos įspūdingu reginiu ir kvapu, kuris vakare tiesiog sustabdo.