CP v2

Tag: Tunisas

  • Benamis Kipšas: kaip 18 šalių aplankiusi alytiškė keliauja savarankiškai ir taupo biudžetą

    Alytuje, kavinėje „Kavos skveras“, Jotvingių gimnazijos abiturientė Liucija Šerelytė pasakoja taip greitai, tarsi kiekviena minutė būtų dar viena istorija. Jos kelionės netelpa į įprastą atostogų rėmą: čia daugiau hostelių, naktų oro uostuose ir netikėtų pažinčių nei kruopščiai suplanuotų maršrutų. Per kelerius metus ji aplankė 18 šalių, dažnai keliaudama viena.

    Socialiniuose tinkluose mergina prisistato slapyvardžiu Benamis Kipšas. Pavadinimas gimė iš saviironijos ir patirčių, kai kelionės planai griūdavo, o saugiausia vieta „pernakvoti“ tapdavo oro uosto salė. Tačiau Liucija pabrėžia, kad tokios situacijos jai nėra tragedija, greičiau kelionių realybė, kuri vėliau virsta pasakojimais.

    „Esu užsidegusi kelionėmis. O benamis todėl, kad ne vieną kartą teko miegoti ant oro uosto grindų“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Ji skiria poilsines keliones nuo kelionių, kurios kuriamos dėl patirčių. Pasak Liucijos, poilsinėse dažniau viskas būna „sudėta į lentynas“, o savarankiškose kelionėse tenka spręsti problemas čia ir dabar: nuo vėluojančių skrydžių iki nakvynės paieškų, kai biudžetas tirpsta greičiau nei planuota.

    Šis kelionių būdas, anot abiturientės, augina savarankiškumą ir mokėjimą orientuotis nepažįstamoje aplinkoje. Kai keliauji vienas, tenka pačiam planuoti laiką, maršrutus, įvertinti rizikas, o kartu išmoksti lengviau užmegzti kontaktą su kitais keliautojais. Ji sako pastebinti, kad vieni keliaujantys žmonės dažnai greičiau randa bendrą kalbą, nes natūraliai ieško kompanijos ir informacijos.

    Pirmasis rimtesnis impulsas keliauti atsirado dar paauglystėje, kai keturiolikos ji išvyko į Portugaliją per „Erasmus+“ patirtį. Vėliau sekė daugiau tarptautinių projektų, kurie leido pamatyti skirtingas šalis ir kultūras ne tik kaip turistui, bet ir per kasdienius susitikimus su bendraamžiais. Tokios programos, pasak jos, jaunam žmogui dažnai tampa realia galimybe keliauti, net kai šeimos biudžetas tam nėra didelis.

    „Jeigu nėra daug pinigų, tikrai verta bandyti „Erasmus+“. Kartais organizacijos pasirūpina ne tik apgyvendinimu, bet ir kelionės išlaidomis“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Liucija atvirai kalba ir apie tai, ko dažnai nesimato socialiniuose tinkluose: ilgas laukimo valandas, nuovargį, nepatogumus ir momentus, kai reikia skaičiuoti paskutinius pinigus. Ji pabrėžia, kad internete kelionės neretai atrodo itin lengvos, tačiau realybėje jos reikalauja planavimo, taupymo ir gebėjimo prisitaikyti.

    Pati mergina kelionėms taupo praktiškai: ieško papildomų veiklų, parduoda nereikalingus daiktus, renkasi pigesnes nakvynes ir maršrutus, o taip pat pasinaudoja jaunimui skirtomis mainų ir mobilumo galimybėmis. Ji sako, kad būtent tokia disciplina leidžia keliauti dažniau, nors kelionės ne visada būna patogios.

    Kelionės daro įtaką ir jos kūrybai. Liucija mokosi dailės mokykloje, domisi skirtingomis meno formomis ir tikina, kad įkvėpimas dažniausiai ateina ne kelionės metu, o grįžus namo, kai atsiranda laiko apmąstyti patirtis. Tuomet įspūdžiai virsta idėjomis, eskizais ir naujais sumanymais.

    Socialiniuose tinkluose ji dalijasi ne tik nuotraukomis, bet ir praktinėmis įžvalgomis apie vietas. Pavyzdžiui, rengia mini pasivaikščiojimo maršrutus Tuniso kurortiniame Hamameto mieste ir apylinkėse, stengdamasi parodyti kasdienį gyvenimą, o ne tik populiariausius objektus. Tokie pasakojimai, pasak jos, leidžia keliones matyti realistiškiau ir naudingiau tiems, kurie planuoja savo pirmąsias savarankiškas išvykas.

    Nors 18 aplankytų šalių skaičius skamba įspūdingai, Liucija pabrėžia, kad svarbiausia jai yra ne rekordai. Daug didesnę vertę suteikia žmonės, netikėti nutikimai ir situacijos, kurios priverčia išeiti iš komforto zonos. Anot jos, net trumpa kelionė gali tapti lūžio tašku, jei tik suteikia pasitikėjimo, kad gali susitvarkyti pats.

    „Jeigu turi galimybę, tiesiog pabandyk. Nebūtina iš karto važiuoti labai toli. Net trumpa išvyka gali parodyti, kad sugebi daugiau, negu manei“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Galbūt todėl pasakojimai apie miegą oro uostuose, vėluojančius skrydžius ar menką biudžetą jos lūpose skamba be dramatizmo. Tai ne nesėkmės, o kelionių dalis, kuri vėliau tampa dar viena priežastimi susikrauti kuprinę ir leistis į kitą maršrutą.

  • Lampedūzoje tragedija: iš Tuniso atplaukę migrantai neteko kūdikio, pradėtas tyrimas

    Lampedūzoje tragedija: iš Tuniso atplaukę migrantai neteko kūdikio, pradėtas tyrimas

    Kūdikis mirė netrukus po išlaipinimo

    Italijai priklausančioje Lampedūzos saloje naktį įvyko tragedija: vos kelių savaičių amžiaus mergaitė migrantė mirė netrukus po to, kai buvo išlaipinta krante. Pirminiais duomenimis, kūdikio mirties priežastimi galėjo tapti hipotermija, o dėl įvykio pradėtas oficialus tyrimas.

    Vaikas į salą atvyko po kelionės per Viduržemio jūrą iš Tuniso kartu su motina ir mažamete seserimi. Kūdikio būklė iš karto buvo kritinė, todėl jis skubiai gabentas į Lampedūzos medicinos įstaigą, tačiau medikams išgelbėti gyvybės nepavyko.

    Ką aiškinsis prokuratūra?

    Agrigento prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą ir nurodė atlikti kūdikio palaikų ekspertizę. Ši procedūra būtina siekiant patvirtinti tikslią mirties priežastį ir įvertinti, ar prie tragedijos galėjo prisidėti kelionės sąlygos, uždelsta pagalba ar kiti veiksniai.

    Pranešama, kad artimiausiu metu tyrėjai planuoja apklausti motiną, kad būtų atkurta kelionės chronologija ir nustatyta, kada vaikas pradėjo prastai jaustis. Motina su likusiu vaiku buvo perkelta į salos priėmimo centrą, jai teikiama psichologinė pagalba.

    Kelionė iš Tuniso ir Lampedūzos spaudimas

    Italijos pareigūnai nurodė, kad į salą atgabenti 55 žmonės, tarp jų buvo moterų ir nepilnamečių. Migrantai buvo paimti iš jūros ir atplukdyti į Favarolo prieplauką, o dalis jų vėliau nukreipta į registracijos ir priėmimo infrastruktūrą.

    Remiantis liudijimais, grupė išvyko iš Tuniso pakrantės rajonų mažoje metalinėje valtyje. Tokios kelionės dažnai vyksta perpildytomis, prastai nuo vandens ir vėjo apsaugančiomis priemonėmis, todėl hipotermijos rizika išauga net ir šiltesniu sezonu, ypač vaikams.

    NVO ir UNHCR reakcija

    Į įvykį sureagavo nevyriausybinės organizacijos, dirbančios jūroje ir migracijos maršrutuose. Vokietijos organizacija Sea-Watch viešai pabrėžė, kad gelbėjimo operacijų ribojimas, ilgesnis laukimas jūroje ir teisinės priemonės prieš gelbėtojus, jų teigimu, prisideda prie tragiškų pasekmių.

    „Kol valstybė atakuoja tuos, kurie gelbsti gyvybes jūroje, į Lampedūzą atgabentas kūdikis mirė motinos glėbyje“, – teigė Sea-Watch atstovai.

    Už pabėgėlių apsaugą atsakinga JT agentūra UNHCR pareiškė užuojautą ir pabrėžė, kad Viduržemio jūros maršrutuose žūtys tęsiasi. Agentūra informavo esanti vietoje ir teikianti paramą motinai bei kitiems atvykusiems žmonėms.

    „Gilus liūdesys ir nerimas dėl vaikų ir suaugusiųjų, kurie neturėtų mirti Viduržemio jūroje“, – nurodė UNHCR.

    Pastaraisiais metais centrinis Viduržemio jūros maršrutas išlieka vienas pavojingiausių, o Lampedūza reguliariai tampa pirmuoju Europos tašku žmonėms, bandantiems pasiekti Italiją. Institucijos ir humanitarinės organizacijos nuolat akcentuoja, kad mažiems vaikams tokios kelionės kelia išskirtinę riziką dėl šalčio, dehidratacijos ir vėluojančios medicinos pagalbos.

  • Tunise rastas beveik pilnas 10 metrų jūrinio krokodilo skeletas: nustebino ne dydis, o amžius

    Tunise, netoli Sacharos pakraščio, paleontologai aptiko išskirtinai gerai išlikusią milžiniško jūrinio krokodilo fosiliją. Radinys siejamas su rūšimi Machimosaurus rex, o tyrėjai skelbia, kad tai vienas pilniausių tokio tipo plėšrūno skeletų, kada nors rastų Šiaurės Afrikoje.

    Iš pirmo žvilgsnio įspūdį daro dydis: gyvūno ilgis galėjo viršyti 10 metrų, o masė siekti apie 3 tonas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia intriga slypi ne centimetruose, o datose, nes radinys gali keisti supratimą apie šios grupės išnykimo laiką.

    Pasak publikacijoje aprašytų kasinėjimų, fosilijos buvo aptiktos vos kelių centimetrų gylyje nuo paviršiaus, o tai laikoma neįprasta aplinkybe. Būtent toks „atsitiktinis“ geologinis scenarijus galėjo padėti išsaugoti kaulus beveik nepaliestus, nors paprastai paviršiuje juos ardo erozija.

    Kasinėjant buvo fiksuota, kad išliko didelė dalis skeleto, o kaukolė pasižymėjo įspūdingu mastu. Tyrėjai nurodo, kad vien tik kaukolės iškėlimas buvo sudėtingas darbas ir užtruko kelias dienas.

    „Prie jos buvo pritvirtintas kaklas, tada nugara, uodega ir į šonus išsikišusios galūnės. Visas krokodilas buvo savo vietoje“, – sakė Alberto universiteto doktorantas Tetsuto Miyashita.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į anatominę sandarą: plati kaukolė ir santykinai trumpi, tvirti dantys labiau primena ne „pjovimui“ pritaikytą žandikaulį, o galingą traiškymo įrankį. Tokia burnos struktūra dažnai siejama su mityba, kurioje svarbi kieta, šarvuota arba kaulėta grobio dalis.

    Tyrimo aprašyme minima, kad toje pačioje vietovėje aptikta ir kitų gyvūnų fosilijų, tarp jų galimos vėžlių bei žuvų liekanos. Tai leidžia manyti, kad aplinka buvo turtinga ir palaikė didelius plėšrūnus, o pats gyvūnas galėjo medžioti tiek aktyviai, tiek pasitelkdamas pasalą.

    „Šie dantys nebuvo skirti pjaustyti ar perdurti mėsą. Jie buvo sukurti kaulams traiškyti“, – teigė T. Miyashita.

    Didžiausia staigmena, anot tyrėjų, yra fosilijos amžius. Skelbiama, kad Machimosaurus rex galėjo gyventi maždaug prieš 130 milijonų metų, kreidos periodu, nors anksčiau buvo manyta, kad artima jūrinių krokodilų grupė galėjo išnykti gerokai anksčiau, vėlyvos juros pabaigoje.

    Jei datavimas ir taksonominė identifikacija patvirtinami platesniame moksliniame kontekste, tai reikštų, kad dalis šių plėšrūnų išgyveno ilgiau, nei spėta. Tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku peržiūrėti išnykimo scenarijus ir suprasti, kaip ekosistemos prisitaikė prie klimato bei jūrų lygio pokyčių.

    „Tai verčia manyti, kad masinio išnykimo teorija gali būti netiksli ir kad turime geriau suprasti, kas vyko juros pabaigoje“, – aiškino F. Fanti.

    Specialistai pabrėžia, kad išsamūs laboratoriniai tyrimai, papildomas geologinis kontekstas ir lyginamoji analizė su kitomis fosilijomis bus lemiami, siekiant galutinai įvertinti šio radinio vietą evoliucijos istorijoje. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Tuniso dykumų pakraštys pateikė išskirtinę „laiko kapsulę“, kuri padeda tikslinti senovinių jūrų plėšrūnų chronologiją.