CP v2

Tag: Tunisas

  • Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ispanijai priklausantis anklavas Ceuta per kelias valandas tapo naujos humanitarinės ir diplomatinės įtampos epicentru: iš Maroko teritorijos į miestą masiškai pateko migrantai. Vietos pareigūnai skelbia, kad atvyko apie 60 000 žmonių, o Ispanijos vidaus reikalų ministerija informavo, jog žuvusiųjų skaičius iki penktadienio popietės išaugo iki 34.

    Vaizdo įrašai iš Tarajal paplūdimio ir pasienio zonos fiksavo chaotiškas scenas, kai minios judėjo tarp molų, kelių ir pasienio infrastruktūros. Tarp atvykusiųjų buvo daug jaunų žmonių, tačiau matyti ir šeimos su vaikais, kuriems kelionė per vandenį ir karštį tapo išbandymu.

    Marokas: suvereniteto klausimas

    Maroko žiniasklaidoje Ceutos įvykiai greitai susieti su itin jautria tema Rabato ir Madrido santykiuose – suvereniteto pretenzijomis į Ceutą ir Meliliją. Marokas šiuos Ispanijos anklavus Šiaurės Afrikoje istoriškai laiko savo teritorijos dalimi, o krizė sutapo su Maroko Sosto dienos minėjimu.

    Portalo Hespress komentaruose pabrėžta, kad masiniai bandymai patekti į Ceutą ir vėliau išaugęs spaudimas Melilijai vėl iškėlė pasienio regionų socialinės ir ekonominės padėties klausimus. Taip pat akcentuota, kad situacija parodė, kaip stipriai anklavai yra susieti su aplinkiniu Maroko regionu ir kiek sudėtinga yra jų istorinė bei politinė byla.

    Ceutos valdžia prašė Madrido įsikišimo, o centrinė Ispanijos valdžia pradėjo kontaktus su Maroko institucijomis dėl situacijos suvaldymo. Skelbta, kad dalis žmonių, patekusių į miestą, buvo grąžinami atgal į kilmės pusę, siekiant sustabdyti tolimesnį srautą.

    Alžyras: kaltinimai migracijos „ginklu“

    Alžyro viešojoje erdvėje Ceutos krizė tapo proga kritikuoti Maroką, atspindint ilgalaikę dviejų kaimyninių valstybių priešpriešą. Dalis Alžyro žiniasklaidos įvykius apibūdino kaip masinį išvykimą, o Rabatą kaltino sąmoningu migracijos srautų naudojimu politiniam spaudimui Madridui.

    Alžyro valstybinėje žiniasklaidoje taip pat akcentuota, kad masiniai judėjimai rodo sunkumus Maroke, tačiau šis vertinimas viešojoje erdvėje susidūrė su kontrargumentais apie pačio Alžyro problemas. Šalyje jaunimo nedarbas siekia apie 31 proc., o valdžia kritikuojama dėl susidorojimo su Hirak judėjimu ir spaudimo žurnalistams bei aktyvistams.

    Socialiniuose tinkluose įtampa persikėlė į sarkastiškus komentarus ir tarpusavio kaltinimus, kur vieni bandė pristatyti krizę kaip kaimyno nesėkmę, o kiti priminė, kad migracijos priežastys dažnai yra bendros visam regionui. Tokia informacinė kova parodė, jog Ceutos įvykiai tapo ne tik sienos kontrolės, bet ir įvaizdžio politikos arena.

    Tunisas: juodas humoras ir realybė

    Tunise socialiniai tinklai į Ceutos vaizdus reagavo dviprasmiškai: šalia užuojautos ir kritikos pasirodė ir juodo humoro komentarų. Viena populiari frazė skelbė: „Liko tik karalius“, – taip apibūdinant masinį žmonių išėjimą per trumpą laiką.

    Vis dėlto Tuniso diskusijose daug dėmesio skirta regiono jaunimo perspektyvų stokai: dalis komentatorių teigė, kad aukštas nedarbas ir prastėjančios gyvenimo sąlygos verčia žmones rizikuoti gyvybe. Tunise jaunimo nedarbas 2025 metais siekė 38 proc., o pati šalis pastaraisiais metais tapo reikšmingu nereguliarios migracijos šaltiniu į Europą.

    Politinis fonas Tunise taip pat paaštrėjęs: prezidentas Kaisas Saiedas 2021 metų liepą sutelkė didžiąją dalį vykdomosios valdžios, paleido parlamentą, o 2022 metais priimta konstitucija, žmogaus teisių organizacijų vertinimu, susilpnino po 2011 metų revoliucijos pasiektus demokratinius saugiklius.

    Kodėl Ceuta ir Melilija tokios svarbios?

    Ceuta ir Melilija – du Ispanijos anklavai, besiribojantys su šiaurės Maroku, kurie jau dešimtmečius yra tiek migracijos, tiek kontrabandos maršrutų taškai. Ceutą 1415 metais užėmė portugalai, o 1668 metais pagal Lisabonos sutartį ji perėjo Ispanijai; Meliliją Ispanijos karūna užėmė 1497 metais.

    1995 metais Madridui suteikus abiem miestams savivaldos statusą, jie buvo prilyginti kitoms Ispanijos autonominėms teritorijoms. Vis dėlto Marokas ir toliau laiko Ceutą ir Meliliją okupuotomis teritorijomis ir ragina spręsti klausimą dialogu, o Ispanija tvirtina turinti neabejotiną suverenitetą.

    Siekdama riboti nereguliarią migraciją, Ispanija 1995 metais Ceutoje pastatė 8,4 kilometro ilgio sieną, kai kur siekiančią iki 10 metrų, su spygliuota viela, jutikliais ir kita įranga. Melilijoje 1990-ųjų viduryje įrengta apie 12 kilometrų ilgio tvora, kuri taip pat tapo vienu ryškiausių Europos Sąjungos išorės sienos simbolių.

    Ceutos krizė priminė 2021 metų įvykius, kai per kelias dienas į anklavą pateko apie 8 000 žmonių, o tuo metu situacija buvo siejama su Madrido ir Rabato diplomatine įtampa dėl Vakarų Sacharos Polisario fronto lyderio Brahimo Ghali gydymo Ispanijoje. Marokas anuomet neigė prisidėjęs prie masinio srauto, tačiau 2026 metų įvykiai rodo, kad migracija išlieka vienu jautriausių svertų regione.

  • Benamis Kipšas: kaip 18 šalių aplankiusi alytiškė keliauja savarankiškai ir taupo biudžetą

    Alytuje, kavinėje „Kavos skveras“, Jotvingių gimnazijos abiturientė Liucija Šerelytė pasakoja taip greitai, tarsi kiekviena minutė būtų dar viena istorija. Jos kelionės netelpa į įprastą atostogų rėmą: čia daugiau hostelių, naktų oro uostuose ir netikėtų pažinčių nei kruopščiai suplanuotų maršrutų. Per kelerius metus ji aplankė 18 šalių, dažnai keliaudama viena.

    Socialiniuose tinkluose mergina prisistato slapyvardžiu Benamis Kipšas. Pavadinimas gimė iš saviironijos ir patirčių, kai kelionės planai griūdavo, o saugiausia vieta „pernakvoti“ tapdavo oro uosto salė. Tačiau Liucija pabrėžia, kad tokios situacijos jai nėra tragedija, greičiau kelionių realybė, kuri vėliau virsta pasakojimais.

    „Esu užsidegusi kelionėmis. O benamis todėl, kad ne vieną kartą teko miegoti ant oro uosto grindų“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Ji skiria poilsines keliones nuo kelionių, kurios kuriamos dėl patirčių. Pasak Liucijos, poilsinėse dažniau viskas būna „sudėta į lentynas“, o savarankiškose kelionėse tenka spręsti problemas čia ir dabar: nuo vėluojančių skrydžių iki nakvynės paieškų, kai biudžetas tirpsta greičiau nei planuota.

    Šis kelionių būdas, anot abiturientės, augina savarankiškumą ir mokėjimą orientuotis nepažįstamoje aplinkoje. Kai keliauji vienas, tenka pačiam planuoti laiką, maršrutus, įvertinti rizikas, o kartu išmoksti lengviau užmegzti kontaktą su kitais keliautojais. Ji sako pastebinti, kad vieni keliaujantys žmonės dažnai greičiau randa bendrą kalbą, nes natūraliai ieško kompanijos ir informacijos.

    Pirmasis rimtesnis impulsas keliauti atsirado dar paauglystėje, kai keturiolikos ji išvyko į Portugaliją per „Erasmus+“ patirtį. Vėliau sekė daugiau tarptautinių projektų, kurie leido pamatyti skirtingas šalis ir kultūras ne tik kaip turistui, bet ir per kasdienius susitikimus su bendraamžiais. Tokios programos, pasak jos, jaunam žmogui dažnai tampa realia galimybe keliauti, net kai šeimos biudžetas tam nėra didelis.

    „Jeigu nėra daug pinigų, tikrai verta bandyti „Erasmus+“. Kartais organizacijos pasirūpina ne tik apgyvendinimu, bet ir kelionės išlaidomis“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Liucija atvirai kalba ir apie tai, ko dažnai nesimato socialiniuose tinkluose: ilgas laukimo valandas, nuovargį, nepatogumus ir momentus, kai reikia skaičiuoti paskutinius pinigus. Ji pabrėžia, kad internete kelionės neretai atrodo itin lengvos, tačiau realybėje jos reikalauja planavimo, taupymo ir gebėjimo prisitaikyti.

    Pati mergina kelionėms taupo praktiškai: ieško papildomų veiklų, parduoda nereikalingus daiktus, renkasi pigesnes nakvynes ir maršrutus, o taip pat pasinaudoja jaunimui skirtomis mainų ir mobilumo galimybėmis. Ji sako, kad būtent tokia disciplina leidžia keliauti dažniau, nors kelionės ne visada būna patogios.

    Kelionės daro įtaką ir jos kūrybai. Liucija mokosi dailės mokykloje, domisi skirtingomis meno formomis ir tikina, kad įkvėpimas dažniausiai ateina ne kelionės metu, o grįžus namo, kai atsiranda laiko apmąstyti patirtis. Tuomet įspūdžiai virsta idėjomis, eskizais ir naujais sumanymais.

    Socialiniuose tinkluose ji dalijasi ne tik nuotraukomis, bet ir praktinėmis įžvalgomis apie vietas. Pavyzdžiui, rengia mini pasivaikščiojimo maršrutus Tuniso kurortiniame Hamameto mieste ir apylinkėse, stengdamasi parodyti kasdienį gyvenimą, o ne tik populiariausius objektus. Tokie pasakojimai, pasak jos, leidžia keliones matyti realistiškiau ir naudingiau tiems, kurie planuoja savo pirmąsias savarankiškas išvykas.

    Nors 18 aplankytų šalių skaičius skamba įspūdingai, Liucija pabrėžia, kad svarbiausia jai yra ne rekordai. Daug didesnę vertę suteikia žmonės, netikėti nutikimai ir situacijos, kurios priverčia išeiti iš komforto zonos. Anot jos, net trumpa kelionė gali tapti lūžio tašku, jei tik suteikia pasitikėjimo, kad gali susitvarkyti pats.

    „Jeigu turi galimybę, tiesiog pabandyk. Nebūtina iš karto važiuoti labai toli. Net trumpa išvyka gali parodyti, kad sugebi daugiau, negu manei“, – sakė Liucija Šerelytė.

    Galbūt todėl pasakojimai apie miegą oro uostuose, vėluojančius skrydžius ar menką biudžetą jos lūpose skamba be dramatizmo. Tai ne nesėkmės, o kelionių dalis, kuri vėliau tampa dar viena priežastimi susikrauti kuprinę ir leistis į kitą maršrutą.

  • Lampedūzoje tragedija: iš Tuniso atplaukę migrantai neteko kūdikio, pradėtas tyrimas

    Lampedūzoje tragedija: iš Tuniso atplaukę migrantai neteko kūdikio, pradėtas tyrimas

    Kūdikis mirė netrukus po išlaipinimo

    Italijai priklausančioje Lampedūzos saloje naktį įvyko tragedija: vos kelių savaičių amžiaus mergaitė migrantė mirė netrukus po to, kai buvo išlaipinta krante. Pirminiais duomenimis, kūdikio mirties priežastimi galėjo tapti hipotermija, o dėl įvykio pradėtas oficialus tyrimas.

    Vaikas į salą atvyko po kelionės per Viduržemio jūrą iš Tuniso kartu su motina ir mažamete seserimi. Kūdikio būklė iš karto buvo kritinė, todėl jis skubiai gabentas į Lampedūzos medicinos įstaigą, tačiau medikams išgelbėti gyvybės nepavyko.

    Ką aiškinsis prokuratūra?

    Agrigento prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą ir nurodė atlikti kūdikio palaikų ekspertizę. Ši procedūra būtina siekiant patvirtinti tikslią mirties priežastį ir įvertinti, ar prie tragedijos galėjo prisidėti kelionės sąlygos, uždelsta pagalba ar kiti veiksniai.

    Pranešama, kad artimiausiu metu tyrėjai planuoja apklausti motiną, kad būtų atkurta kelionės chronologija ir nustatyta, kada vaikas pradėjo prastai jaustis. Motina su likusiu vaiku buvo perkelta į salos priėmimo centrą, jai teikiama psichologinė pagalba.

    Kelionė iš Tuniso ir Lampedūzos spaudimas

    Italijos pareigūnai nurodė, kad į salą atgabenti 55 žmonės, tarp jų buvo moterų ir nepilnamečių. Migrantai buvo paimti iš jūros ir atplukdyti į Favarolo prieplauką, o dalis jų vėliau nukreipta į registracijos ir priėmimo infrastruktūrą.

    Remiantis liudijimais, grupė išvyko iš Tuniso pakrantės rajonų mažoje metalinėje valtyje. Tokios kelionės dažnai vyksta perpildytomis, prastai nuo vandens ir vėjo apsaugančiomis priemonėmis, todėl hipotermijos rizika išauga net ir šiltesniu sezonu, ypač vaikams.

    NVO ir UNHCR reakcija

    Į įvykį sureagavo nevyriausybinės organizacijos, dirbančios jūroje ir migracijos maršrutuose. Vokietijos organizacija Sea-Watch viešai pabrėžė, kad gelbėjimo operacijų ribojimas, ilgesnis laukimas jūroje ir teisinės priemonės prieš gelbėtojus, jų teigimu, prisideda prie tragiškų pasekmių.

    „Kol valstybė atakuoja tuos, kurie gelbsti gyvybes jūroje, į Lampedūzą atgabentas kūdikis mirė motinos glėbyje“, – teigė Sea-Watch atstovai.

    Už pabėgėlių apsaugą atsakinga JT agentūra UNHCR pareiškė užuojautą ir pabrėžė, kad Viduržemio jūros maršrutuose žūtys tęsiasi. Agentūra informavo esanti vietoje ir teikianti paramą motinai bei kitiems atvykusiems žmonėms.

    „Gilus liūdesys ir nerimas dėl vaikų ir suaugusiųjų, kurie neturėtų mirti Viduržemio jūroje“, – nurodė UNHCR.

    Pastaraisiais metais centrinis Viduržemio jūros maršrutas išlieka vienas pavojingiausių, o Lampedūza reguliariai tampa pirmuoju Europos tašku žmonėms, bandantiems pasiekti Italiją. Institucijos ir humanitarinės organizacijos nuolat akcentuoja, kad mažiems vaikams tokios kelionės kelia išskirtinę riziką dėl šalčio, dehidratacijos ir vėluojančios medicinos pagalbos.

  • Tunise rastas beveik pilnas 10 metrų jūrinio krokodilo skeletas: nustebino ne dydis, o amžius

    Tunise, netoli Sacharos pakraščio, paleontologai aptiko išskirtinai gerai išlikusią milžiniško jūrinio krokodilo fosiliją. Radinys siejamas su rūšimi Machimosaurus rex, o tyrėjai skelbia, kad tai vienas pilniausių tokio tipo plėšrūno skeletų, kada nors rastų Šiaurės Afrikoje.

    Iš pirmo žvilgsnio įspūdį daro dydis: gyvūno ilgis galėjo viršyti 10 metrų, o masė siekti apie 3 tonas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia intriga slypi ne centimetruose, o datose, nes radinys gali keisti supratimą apie šios grupės išnykimo laiką.

    Pasak publikacijoje aprašytų kasinėjimų, fosilijos buvo aptiktos vos kelių centimetrų gylyje nuo paviršiaus, o tai laikoma neįprasta aplinkybe. Būtent toks „atsitiktinis“ geologinis scenarijus galėjo padėti išsaugoti kaulus beveik nepaliestus, nors paprastai paviršiuje juos ardo erozija.

    Kasinėjant buvo fiksuota, kad išliko didelė dalis skeleto, o kaukolė pasižymėjo įspūdingu mastu. Tyrėjai nurodo, kad vien tik kaukolės iškėlimas buvo sudėtingas darbas ir užtruko kelias dienas.

    „Prie jos buvo pritvirtintas kaklas, tada nugara, uodega ir į šonus išsikišusios galūnės. Visas krokodilas buvo savo vietoje“, – sakė Alberto universiteto doktorantas Tetsuto Miyashita.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į anatominę sandarą: plati kaukolė ir santykinai trumpi, tvirti dantys labiau primena ne „pjovimui“ pritaikytą žandikaulį, o galingą traiškymo įrankį. Tokia burnos struktūra dažnai siejama su mityba, kurioje svarbi kieta, šarvuota arba kaulėta grobio dalis.

    Tyrimo aprašyme minima, kad toje pačioje vietovėje aptikta ir kitų gyvūnų fosilijų, tarp jų galimos vėžlių bei žuvų liekanos. Tai leidžia manyti, kad aplinka buvo turtinga ir palaikė didelius plėšrūnus, o pats gyvūnas galėjo medžioti tiek aktyviai, tiek pasitelkdamas pasalą.

    „Šie dantys nebuvo skirti pjaustyti ar perdurti mėsą. Jie buvo sukurti kaulams traiškyti“, – teigė T. Miyashita.

    Didžiausia staigmena, anot tyrėjų, yra fosilijos amžius. Skelbiama, kad Machimosaurus rex galėjo gyventi maždaug prieš 130 milijonų metų, kreidos periodu, nors anksčiau buvo manyta, kad artima jūrinių krokodilų grupė galėjo išnykti gerokai anksčiau, vėlyvos juros pabaigoje.

    Jei datavimas ir taksonominė identifikacija patvirtinami platesniame moksliniame kontekste, tai reikštų, kad dalis šių plėšrūnų išgyveno ilgiau, nei spėta. Tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku peržiūrėti išnykimo scenarijus ir suprasti, kaip ekosistemos prisitaikė prie klimato bei jūrų lygio pokyčių.

    „Tai verčia manyti, kad masinio išnykimo teorija gali būti netiksli ir kad turime geriau suprasti, kas vyko juros pabaigoje“, – aiškino F. Fanti.

    Specialistai pabrėžia, kad išsamūs laboratoriniai tyrimai, papildomas geologinis kontekstas ir lyginamoji analizė su kitomis fosilijomis bus lemiami, siekiant galutinai įvertinti šio radinio vietą evoliucijos istorijoje. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Tuniso dykumų pakraštys pateikė išskirtinę „laiko kapsulę“, kuri padeda tikslinti senovinių jūrų plėšrūnų chronologiją.