CP v2

Tag: Turbulencija

  • Stiuardesė įspėjo: šių miego pozų lėktuve venkite, jos gali baigtis traumomis ar infekcijomis

    Buvusi stiuardesė, aviacijoje dirbusi 14 metų, perspėja: ilguose skrydžiuose keleiviai dažnai renkasi patogumo ieškoti ten, kur prasideda realios rizikos. Pasak jos, kai kurios miego pozos lėktuve yra ne tik nepatogios, bet ir nesaugios bei nehigieniškos.

    Viena dažniausių klaidų, anot buvusios įgulos narės, yra bandymas miegoti ant salono grindų. Lėktuvų kiliminė danga per dieną patiria didžiulius keleivių srautus, ant jos patenka gėrimų, maisto likučių, nešvarumų nuo batų, todėl toks pasirinkimas gali baigtis odos sudirgimu ar infekcijomis.

    Ne mažiau svarbus argumentas yra sauga: ant grindų miegantis žmogus neturi prisisegęs saugos diržo. Staigi turbulencija ar netikėtas lėktuvo krypties pokytis gali sukelti smūgį į sėdynes, porankius ar keleivių vežimėlius, o tokios situacijos kartais įvyksta be ilgo įspėjimo.

    Kurios pozos pavojingiausios

    Buvusi stiuardesė taip pat pataria nemiegoti, nuleidus galvą į praėjimą. Tokiu atveju galvą ar pečius gali netyčia kliudyti praeinantys keleiviai, o įgula, aptarnaudama saloną, stumia sunkų vežimėlį, kuris siauruose praėjimuose turi mažai vietos manevrui.

    Dar viena dažna praktika, kurią ji vadina nehigieniška, yra miegas ant nuleisto staliuko ar „išsikėlus“ ant porankių. Staliukai ir porankiai yra vieni dažniausiai liečiamų paviršių salone, todėl remti veidą į tokią vietą, ypač ilgo skrydžio metu, nėra geras sumanymas.

    Be to, tokios pozos dažnai trukdo šalia sėdintiems žmonėms: riboja judėjimą, apsunkina galimybę išeiti į praėjimą, kelia konfliktų riziką. Ilguose skrydžiuose tai ypač aktualu, nes keleiviai dažniau keliasi, geria vandenį, eina į tualetą.

    Etiketas ir saugos taisyklės

    Kalbėdama apie patogumą, buvusi įgulos narė primena ir paprastą taisyklę: prieš staigiai atlošiant sėdynę verta įsitikinti, ar už nugaros sėdintis keleivis nevalgo ir nenaudoja staliuko. Kadangi staliukas pritvirtintas prie priekyje esančios sėdynės, staigus judesys gali išversti gėrimus ar maistą.

    Ji taip pat ragina nepalikti panaudotų servetėlių sėdynių kišenėse. Tokios atliekos apsunkina greitą salono tvarkymą, o keleiviams tai reiškia mažesnę švarą per kitą reisą.

    Tėvams patariama vengti sauskelnių keitimo ant nuleistų staliukų, nes tai higieniškai jautri vieta, kur kiti keleiviai vėliau deda maistą ar asmeninius daiktus. Tam lėktuvuose dažnai būna numatytos patogesnės vietos, pavyzdžiui, tualetuose įrengti pervystymo stalai.

    Kad skrydis būtų sklandesnis, ji rekomenduoja su savimi turėti lengvų užkandžių ir vandens, jei įmanoma, bei iš anksto įsikelti filmų ar serialų į savo įrenginį. Kartais dėl turbulencijos ar techninių priežasčių maitinimas atidedamas, o pramogų sistema gali neveikti, todėl pasiruošimas padeda išvengti streso.

    Galiausiai buvusi stiuardesė primena, kad griežtos taisyklės galioja ne tik keleiviams, bet ir įgulai: darbo metu ji privalo laikytis elgesio standartų, kurie užtikrina profesionalumą ir saugą. Todėl keleivių supratingumas ir elementari tvarka salone dažnai lemia, kiek komfortiškas bus visas skrydis.

  • Vėjo pokyčiai virš saulės elektrinių nustebino mokslininkus: aptiktas poveikis vietos mikroklimatui

    Vėjo pokyčiai virš saulės elektrinių nustebino mokslininkus: aptiktas poveikis vietos mikroklimatui

    Kodėl vėjas virš elektrinių keičiasi?

    Mokslininkai, stebėję oro srautus virš didelių saulės elektrinių, pastebėjo keistą dėsningumą: vėjas virš modulių lauko ne visada teka taip, kaip virš natūralaus reljefo. Kai kuriose vietose fiksuotas lėtesnis vėjo greitis, o oro judėjimas tapdavo labiau netolygus.

    Iš pradžių tai galėjo atrodyti kaip matavimo paklaida, tačiau pasikartojantys rezultatai skirtingomis sąlygomis leido įtarti, kad veikia fizinis mechanizmas. Esminė priežastis susijusi ne tiek su pačiu vėju, kiek su tuo, kaip saulės moduliai pakeičia šilumos apykaitą prie žemės paviršiaus.

    Šiluma, slėgis ir turbulencija

    Dideliame plote įrengti saulės moduliai sugeria saulės spinduliuotę ir įkaista kitaip nei žolė, dirvožemis ar ariamas laukas. Dėl to susidaro šiltesnio oro „lopai“ arti paviršiaus, o temperatūrų skirtumai gali keisti vietinius slėgio gradientus.

    Kai šiltas oras kyla, į jo vietą iš aplinkos gali būti „įtraukiamas“ oras, todėl natūrali oro tėkmė virš teritorijos persitvarko. Tokie pokyčiai gali sustiprinti turbulenciją, vietomis sulėtinti vėją ir nežymiai pakoreguoti kryptį, ypač kai saulės elektrinė užima didelį vientisą plotą.

    Ką tai reiškia mikroklimatui?

    Vienos saulės elektrinės poveikis paprastai yra lokalus, tačiau plečiantis infrastruktūrai svarbi tampa masto logika. Kuo didesnis modulių plotas, tuo labiau tikėtina, kad smulkūs efektai sumuosis ir bus aiškiau matomi matavimuose.

    Tokie pokyčiai gali turėti įtakos šilumos pasiskirstymui, drėgmės judėjimui ir oro maišymuisi pažemėje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog saulės energetika tampa žalinga, tačiau rodo, kad net švari energetika keičia fizines sąlygas aplink įrenginius.

    Praktiniu požiūriu tai aktualu projektuojant saulės elektrines: modulių išdėstymas, tarpai, aukštis nuo žemės ir teritorijos planavimas gali lemti, kaip bus sklaidoma šiluma ir kaip formuosis vietiniai oro srautai. Dėl to ateityje tikėtina daugiau tyrimų, kurie sujungs meteorologinius matavimus, skaitmeninį modeliavimą ir realių parkų duomenis.

  • Kodėl lėktuvuose stiuardai per kilimą ir nusileidimą sėdi ant delnų: paaiškinta saugos poza

    Per kilimą ir nusileidimą dalis keleivių pastebi neįprastą dalyką: skrydžio palydovai saugos kėdėse sėdi įtempę kūną, suglaudę kojas, o delnai būna pakišti po šlaunimis arba laikomi ant kelių. Tai nėra „patogumo“ poza ar įprotis, o standartinė saugos procedūra, skirta kritinėms skrydžio fazėms.

    Tokios fazės laikomos pačios rizikingiausios, nes būtent riedėjimo, kilimo ir nusileidimo metu įvyksta didelė dalis incidentų, kai prireikia greitos įgulos reakcijos. Dėl to palydovai tuo metu privalo būti ne tik prisisegę, bet ir užimti pozą, kuri sumažintų traumų tikimybę staigaus smūgio ar labai stipraus stabdymo atveju.

    Skrydžio palydovas saugos kėdėje priglaudžia nugarą ir kaklą prie atlošo, suglaudžia kelius ir pėdas, o kojas tvirtai remia į grindis. Rankos dažniausiai laikomos ant kelių arba pakištos po šlaunimis, o alkūnės prispaudžiamos arčiau kūno.

    Delnų padėtis čia svarbi: taip „užfiksuojamas“ viršutinis kūnas ir sumažinama tikimybė, kad smūgio metu rankos nevalingai trenkis į porankius, diržą ar kitus kietus paviršius. Kartu tai padeda palydovui išlaikyti stabilią laikyseną ir greičiau atgauti kontrolę po staigaus judesio.

    Ne visos įgulos kėdės lėktuve yra atsuktos į priekį: dalis jų gali būti nukreiptos į saloną arba prieš skrydžio kryptį. Dėl to skiriasi ir kojų padėtis, nes skirtinga kryptis reiškia kitokią jėgų veikimo kryptį staigaus stabdymo ar smūgio metu.

    Jeigu kėdė atsukta į priekį, pėdos dažniau laikomos kiek „po savimi“, kad keliai ir klubai būtų stabilesni. Jei kėdė atsukta atgal, pėdos gali būti šiek tiek pastumtos į priekį, kad kūnas būtų geriau „užrakintas“ diržo ir sėdynės geometrijos.

    Kai palydovai sėdi saugos kėdėse, jie ne šiaip laukia signalo atsisegti. Praktikoje tuo metu atliekamas trumpas aplinkos patikrinimas: ar pasiekiama gelbėjimo įranga, ar niekas neužstoja praėjimų, ar durų zona paruošta galimam veiksmui, jei situacija staiga pasikeistų.

    Šis „tylus“ pasirengimas yra viena priežasčių, kodėl įgula per kritines fazes prašo keleivių susisegti diržus, pakelti stalelius ir atitraukti užuolaidėles nuo langų. Tokie reikalavimai užtikrina, kad prireikus evakuacijos būtų mažiau kliūčių, o salono būklę būtų lengviau įvertinti iš karto.

    Be įprastos saugos pozos, avarinėse situacijose gali būti taikomos ir kitos, labiau apsauginės laikysenos. Pavyzdžiui, kai kuriuose mokymuose numatoma galvos apsaugos padėtis, kai rankos sudedamos taip, kad geriau pridengtų galvą ir veidą nuo galimų smūgių ar salone judančių daiktų.

    Konkrečios detalės gali skirtis priklausomai nuo oro linijų procedūrų ir orlaivio tipo, tačiau principas tas pats: kritinėmis fazėmis įgula sėdi taip, kad sumažintų traumų riziką ir galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jei prireiktų padėti keleiviams.