Centrinės Azijos šalys vis aktyviau diversifikuoja ginkluotės pirkimus ir dalį užsakymų perkelia į Kiniją, Indiją, Turkiją bei kai kurias Europos valstybes. Tai siejama su noru mažinti priklausomybę nuo Maskvos, taip pat su praktiniais sunkumais, kai rusišką techniką tampa sudėtingiau laiku gauti, prižiūrėti ir remontuoti.
Pastaruosius dešimtmečius regiono kariuomenės daugiausia rėmėsi sovietinės kilmės arsenalais, o Rusija atliko pagrindinį vaidmenį tiekdama atsargines dalis, organizuodama apmokymus ir techninį aptarnavimą. Tačiau karo Ukrainoje ir sankcijų kontekste tiekimo grandinės tapo mažiau nuspėjamos, todėl valstybės ieško alternatyvų.
Nauji pirkimai ir politinė žinutė
Viešojoje erdvėje daugėja ženklų, kad regionas bando įsigyti skirtingų gamintojų oro gynybos, aviacijos ir bepiločių sistemų. Minimi tiek kiniški sprendimai, tiek turkiški kariniai dronai, o atskirais atvejais ir indiškos oro gynybos sistemos, nors dalis sandorių nėra iki galo patvirtinami oficialiai.
Ekspertai pabrėžia, kad tokie sprendimai turi ir politinį krūvį: tai signalas, jog šalys siekia daugiau savarankiškumo Rusijos atžvilgiu. Kartu tai tampa derybine priemone, kai norima geresnių aptarnavimo sąlygų ar patikimesnio tiekimo, net ir neatsisakant turimos rusiškos technikos.
Rusijos eksporto smukimas
Tarptautiniai ginklų prekybos vertinimai rodo, kad Rusijos dalis pasaulinėje ginkluotės eksporto rinkoje pastaraisiais metais reikšmingai krito. Toks pokytis siejamas su karo poreikiais, gamybos pajėgumų įtampa, logistikos trikdžiais ir ribojimais, kurie paveikia tiek komponentų, tiek aptarnavimo paslaugų prieinamumą.
Tuo pat metu kai kurių konkurentų, ypač Kinijos, pozicijos tarptautinėje rinkoje stiprėja. Centrinių Azijos valstybių akimis tai reiškia platesnį pasirinkimą, daugiau finansavimo modelių ir didesnes galimybes gauti techniką kartu su mokymais bei aptarnavimo paketais.
Greito lūžio nebus
Nors kryptis aiški, analitikai nemano, kad regionas greitai ir visiškai atsisakys rusiškų sistemų. Didelė dalis turimos technikos yra rusiškos kilmės, o jos eksploatacijai reikia suderintų amunicijos standartų, remonto bazės, specialistų parengimo ir atsarginių dalių.
Ypač sudėtinga oro gynybos srityje, kur vien paleidimo įrenginių įsigyti nepakanka. Reikalingi radarai, ryšio sprendimai, valdymo centrai ir suderinamumas su turima infrastruktūra, todėl dažniau kalbama ne apie vieno tiekėjo pakeitimą kitu, o apie mišrų, kelių partnerių modelį.
Todėl realiausias scenarijus artimiausiais metais yra laipsniška diversifikacija: dalis naujų pirkimų atiteks Kinijai, Turkijai ar Indijai, o rusiška įranga bus eksploatuojama toliau, kiek leis techninės galimybės ir aptarnavimo prieinamumas. Ši kryptis sustiprina regiono manevro laisvę, bet kartu didina integracijos ir logistikos iššūkius.